Lietuvoje nuo senų senovės vidurvasarį esame įpratę ieškoti paparčio žiedo, kurti laužus, šokinėti virš ugnies. O kokį žiedą galima nuskinti žiemos viduryje?

Jau tapo įprasta Lentvaryje iškart po Naujųjų metų sutikti kitus Naujuosius – rytietiškus. Netoli skaidraus šaltinio, įtekančio į Lentvario ežerą, kuriamas didžiulis laužas – lyg šventės, kurios pradžių pradžia siekia tolimuosius Rytus, simbolis.

Ši graži tradicija Lentvaryje tęsiama daugiau nei dvidešimt metų. Dar 1990-ųjų metų pradžioje keletas entuziastų, praktikuojančių sveiką gyvenseną, puoselėjančių sveikos šeimos bei sveikų vaikų auginimo principus, subūrė sveikuolių klubą. Šio unikalaus sambūrio šeimų nariai, lankydamiesi prie Lentvario šaltinėlio ir švęsdami šalia jo net šeimų šventes, 1997 metais pasivadino klubu „Šaltinėlis“. Po įvairius Lietuvos miestus keliaudami šio klubo nariai propaguodavo savęs pažinimą gamtoje: įvairiu metų laiku maudydavosi upėse, ežeruose, jūroje. Nuo 2000 metų klubo bendraminčiai gamtoje pradėjo rengti šventes, į kurias kviesdavosi įvairių Lietuvos kovos menų klubų narius, vaikus bei miesto gyventojus. 2004 metų viduryje klubas buvo oficialiai užregistruotas „Pažinkim save“ vardu ir tapo Lietuvos Aikido Aikikai federacijos nariu. Klubo „Pažinkim save“ prezidentu tapo lentvarietis – Valerij Marčenkov.

Lentvaryje kasmet vykstančią šventę susirinkusiems dovanoja bei entuziazmu dalinasi kovos menų organizacijų (Aikido Aikikai, Niat-Nam, Karate-do) vadovai ─ Pranas Golovač, Valerij Marčenkov, Petras Golovač ir Viktor Golovač. Taip pat šių šviesuolių bendraminčiai ir bendražygiai: Deividas Vaškelis, Valerij Kušelevič, Irina Kušelevič, Olegas Polonskis, Vytautas Ribikauskas, Dmitrijus Byčenko, Evaldas Motiejūnas ir daugelis daugelis kitų…

Aikido Aikikai – šiuolaikinė fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistema, sukurta XX a. pradžioje meistro Morihei Ueshiba. Aikido pagrindas – japoniško kardo valdymo, senųjų japoniškų kovos menų be ginklo technikų bei dvikovos nebuvimo filosofijos jungtis. 1940 metais japonų vyriausybė oficialiai pripažino Aikido kaip atskirą kovos meno šaką ir įkūrė Aikido Fondą, siekiantį apsaugoti ir propaguoti teisingus Aikido idealus. Į Lietuvą šis kovos menas atkeliavo aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje, o 1994 metais buvo įkurtas vienas pirmųjų Aikido klubų Lietuvoje – asociacija „SŪKURYS“. 2004 m. buvo įkurta Lietuvos Aikido Aikikai federacija, kuri subūrė įvairius Lietuvos Aikido klubus. Jos vadovu tapo Pranas Golovač.

Svarbu paminėti ir kovos meną, į Lietuvą atkeliavusį iš tolimojo Vietnamo – Niat-Nam. Šios mokyklos šaknys siekia amžių glūdumas, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam kovos menas paminėtas XIII-XIV amžiuje. Šio originalaus kovos meno paslaptys ilgą laiką buvo žinomos tik nedaugeliui išrinktųjų. Dabartinio mokyklos vadovo Ngo Suan Bin dėka devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo suteikta galimybė susipažinti su Niat-Nam visiems kovos menų entuziastams. Lietuvoje pirmosios „kregždės“, t.y. Niat-Nam kovos meno entuziastai, pasirodė 1991 metais. 1994 metais buvo įkurtas pirmasis Niat-Nam klubas Lietuvoje, o 1999 m. buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija, kurios vadovu tapo Petras Golovač. Šiuo metu federacijoje treniruojasi apie tūkstantis šio kovos meno gerbėjų…

Šventėje buvo galima sutikti ir Lietuvos tradicinio Karate-do federacijos atstovus. Karate – tai tradicinis Okinavos kovos menas, vystęsis ištisus šimtmečius. Manoma, kad XVI amžiuje atsiradusio Karate ištakos glūdi Kinijoje, į kurią iš Indijos VI a. atvyko Dzen-budizmo įkūrėjas Bodhidharma, propagavęs dvasinių ir fizinių pratimų jungtį. Šiuolaikinio Karate-do istorija bei sklaida siejama su meistru Gichin Funakoshi, XX a. pradžioje įkūrusiu kovos menų organizaciją “Okinava Shobukai”. Lietuvoje Tradicinio Karate pradininkas ir Lietuvos Tradicinio Karate-do Federacijos įkūrimo (LTKF) iniciatorius yra Viktor Golovač. 1991 m. jis įkūrė Tradicinio Karate-do klubą “Ritualas”, o 1996 m. buvo išrinktas LTKF prezidentu.

Šių metų sausio 22 dieną aukščiau minėtų organizacijų atstovai bei sveiką gyvenseną propaguojantys žmonės dar kartą susibūrė Lentvaryje su tikslu – Naujuosius metus atšvęsti kitaip.

Nenuostabu, jog kasmet Rytietiški Naujieji metai į Lentvarį suburia šimtus žmonių, ir ne tik minėtų kovos menų gerbėjų, bet ir norinčių pamatyti tikrąją, nesurežisuotą, įdomią šventę ir, svarbiausia, tapti šios šventės aktyviais dalyviais.

O aktyvumas prasideda, galima sakyti, prie Lentvario šaltinio: dešimtys merginų, vaikinų, moterų, vyrų ir net vaikų prie versmės priima savotišką „krikštą“ – apsipila šaltu versmės vandeniu. Mažiausia porcija – trys kibirai. Pirmas įspūdis, jog ant kūno liejasi ne šaltas, o verdantis vanduo. Po maudynių bet koks šaltukas jau nebe baisus.

Didžiausia eilė smalsuolių ir pageidaujančių išbandyti save susirinko prie populiariausios šventėjeClick to view slideshow. atrakcijos – skraidymo. Ne lėktuvu, ne oro balionu, bet „savimi“, kai bendražygių dėka esi įsiūbuojamas ir su tinklu pašaunamas viršun dešimtį metrų! Smaguma savo kailiu pajusti nesvarumo būseną. Nežemiškas kosminis jausmas. Net mažiausi šventės dalyviai, apeidami „kontrolę“, įsigudrindavo ant tinklo pakliūti du, tris kartus ir pasižvalgyti iš viršaus į liepsnojantį laužą.

Laužas – milžiniškas. Lauže didžiuliai katilai su besitroškinančiu tradiciniu šios šventės vegetarišku plovu, skirtu tiems, kaip juokaudamas pasakė Petras Golovač, kurie praeis visus šios šventės išbandomuosius „testus“: vandenį (apsipilti versmės vandeniu), orą (paskraidyti), navigaciją (pajodinėti ant žirgų) ir ugnį.

Žinoma, „užkandai“ ir emocijoms įaudrinti buvo skirta paskutinė atrakcija. Basomis kojomis reikėjo prabėgti 15 metrų ilgio žarijų ruožą. Daug, net labai daug atsirado norinčių vėl ir vėl pakartoti jau buvusių švenčių „žarijų kelią“. Atsirado ir naujokėlių, kuriuos tėviškai už rankų vedė degančių žarijų keliu užsigrūdinę asai. Ir vaikai, peržengę baimės barjerą, stebindami net suaugusius, ryžtingai nugalėjo, iš šalies žvelgiant, neįmanomą atrakciją – švelniomis basomis kojytėmis eiti per kaitrą…

Ir pagaliau plovas. Ir skani skani arbata. Daug fotografuojančių, daug filmuojančių. Ne kiekvienam duota tokia Dievo dovana, sutikti tikrus Naujuosius Metus, nuostabius Drakono metus…

Po vaišių daugelis skubėjo į namus. Liko tik nuostabios šventės organizatoriai, tvarkę ypatingą kampelį prie šaltinio Lentvaryje. Šaltinio, kuris metų metais beveik tuo pačiu metu sušaukia prieš daugelį metų jį pamilusius Lentvario sveikuolius, šia neišgydoma „liga“ užkrėtusius savo draugus ir pažįstamus, turėjusius galimybę išvysti neįprastas Lietuvoje – žiemines Jonines. Šalia šaltinio pakabintas šventas paveikslėlis. Net ir „blogiukai“ nedrįsta jo paliesti. O gal čia tikrai šventa vieta? Šventas šaltinio vanduo? Tad ar gali nutrūkti ta šventa švenčių tradicija kol tekės šventas šaltinio vanduo?

Nuotraukų autorius Pijus Girdziušas

Užupis, kavinė "Galera"

2

В Ужуписе бомжей иногда отправляют „на прокачку“. Инициативные ужупяйцы (так их тут называют) уговаривают друг друга помочь какому-нибудь неблагополучному соседу, и в один прекрасный день на главной площади парикмахер его стрижет, модельер – одевает, дантист – лечит зубы, фотограф – снимает для модного журнала. Все это показывают по телевизору. Бомж становится звездой.

Горожане вообще делятся на бомжей, средний класс и богачей. Бомжи – это глаза и уши улицы. Они видят и знают все. Если где-то что-то затевается – кража, вандализм, еще что-то, – такой „прокаченный“ бомж скажет: „Эй, это же мой район!“ – и остановит злоумышленников или сообщит в полицию.

Средний класс – те, кто может что-то сделать, но не делает, потому что не чувствует себя ни бедным, ни богатым. Богачи же считают бомжей швалью, а средний класс – лохами. Получается, что уши не общаются с руками, а ноги – с головой.

Это все какие-то книжные истины, про это рассказывают на популярных лекциях по городскому благоустройству. Тем удивительнее, что это, оказывается, и правда работает.

В Ужуписе бывает День белых скатертей: через два дня после Пасхи люди собираются в заранее определенном кафе и приносят все, что не доели за праздничным столом.

Или Праздник мышеловки. В Ужуписе считают, что творческая сила, душа каждого человека попадает в „мышеловки“. И вот эти „мышеловки“ раз в год собирают и сплавляют по реке или сжигают. Кто-то приносит свой деловой костюм, кто-то — свои фотографии или рисунки. Потому что душа человека шире любого искусства.

Шериф Ужуписа Витаутас Раткевичюс рассказывает: „Однажды нам позвонили из третьего полицейского комиссариата и говорят: ‘У нас есть очевидцы преступления. Но они не хотят разговаривать с нами — хотят разговаривать с полицией Ужуписа. Они нам не доверяют, а вам доверяют’“. С тех пор Раткевичюса стали приглашать читать полицейским лекции, объяснять им свою систему наведения порядка. Суть довольно простая: долой мышление Homo soveticus, при которой ты ни за что не отвечаешь, кто-то всё решает за тебя.

Кстати сказать, ни шерифа Витаутаса, ни президента Республики Ужупис, ни министров ее правительства никто не выбирал и не назначал. Их просто называют президентом, шерифом и так далее. Взялся человек за что-то, получается у него – и пусть занимается.

Краткое описание метамарфоз Ужуписа за последние двадцать лет можно найти в любом мало-мальски приличном путеводителе по Вильнюсу. В советское время туристам этот район не показывали вовсе. Тут постоянно творились всякие безобразия, тут жили воры, алкоголики, бомжи — в общем, из дома ночью выходить было страшно. „Улица смерти“, – было написано на одном из заборов в центре Ужуписа в перестроечное время.

Тем не менее, именно в этом районе еще при советской власти были построены квартиры-студии для художников: рядом был художественный институт. Художникам в своих квартирках было тесно, и постепенно они стали создавать вокруг себя то, что потом назовут „культурным пространством“. В середине 90-х годов это пространство заняло почти весь Ужупис, а уровень самоорганизации ужупяйцев дошел до того, что они решили создать республику со своим флагом и президентом, с собственной валютой и армией. „Каждый имеет право лениться или ничего не делать“, – говорится в девятой статье Конституции Ужуписа.

Эксперимент сразу же привлек к себе внимание, а Ужупис вдруг стал местной достопримечательностью. В районе появились люди с деньгами, а вскоре в Ужупис переехал и мэр Артурас Зоукас. При его помощи на центральной площади Ужуписа был поставлен главный памятник района — колонна в восемь с половиной метров с ангелом на вершине.

В результате получился классический богемный район, который так любят фотографы и ценители контрастов. Дорогие особнячки соседствуют со старыми постройками с печным отоплением. По булыжнику центральной улицы проедет то „ягуар“, то полуразвалившийся „фольксваген“. В супермаркет ходят деловые мужчины в дорогих ботинках, строгих брюках и пальто, у них просят мелочь на пиво плохо изъясняющиеся по-литовски люди в грязных джинсах и с седой клочковатой бородой, пахнущие вокзалом.

Сейчас Ужупис ведет переговоры с правительством Литвы о создании в районе особой экономической зоны с обнулением налогов для „креативных индустрий“. В Ужуписе начали возводить новые студии для художников (1600 квадратных метров) и планируют запустить свое телевидение и радио, построить выставочные залы, офисы для создания компьютерных игр.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas. Bet kokiu pagrindu. Ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir pastoviai jų reikalauja. Kartais netgi pastumdami save į kuriozišką padėtį! Kaip antai, paprašydami JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų!
Ir apsišovė.
Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose – neturi nei vienos mokyklos!! Kai Lietuvoje jų, išlaikomų valstybės, yra virš 80! Ir tai tik šimto tūkstančio neturinčiai lenkų bendruomenei!!!
Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini!!!
Ačiū V.Tomaševskiui už tikslios statistikos paviešinimą!
Apsikvailino lenkai ir su Lietuvos apskundimu ES – pasirodo, kad šimtamilijoninėje Europos Sąjungoje lenkiškų mokyklų yra tik 40, o Lietuvoje – virš 80!!! Taigi, mažutė Lietuvėlė dvigubai žmogiškesnė nei visa ES!
Ir tikrai, Europos Pagrindinių teisių agentūra (FRA), atlikusi tyrimus visoje ES, nustatė, kad Lietuvos mažumos mažiausiai (tik 23%) skriaudžiamos, kai tuo tarpu Švedijoje šis skaičius siekia 76 % (štai kodėl iš ten pabėgo A.Vinokuras į Lietuvą?!), Olandijoje – 79%, o Prancūzijoje ir Italijoje – net 94%!!!
Kad paneigti lietuvių aukščiausią ŽMOGIŠKUMO koeficientą visoje ES, pradėtas tikras skundų ir išpuolių prieš lietuvius vajus. Antai, lenkai iki Briuselio nuskalambijo dviejų raidžių epopėją, gėjai – iki Strasbūro nutempė transvestitinių lyties pakeitimo operacijų apmokėjimo iš Lietuvos biudžeto bylą, su rusais jau derinami sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto restauravimo darbai, visai ignoruojant fašistinių ir sovietinių simbolių uždraudimo įstatymą!!!
Ir vis negana.
Naujų mokslo metų dieną lenkai pradėjo gerai paruoštu mitingu prie Prezidentūros, su skubiu Lenkijos Premjero vizitu pas Lietuvos Premjerą dėl dviejų egzaminų lietuvių kalba termino nukėlimo?..Motyvas – lenkiukai nesuspės per du metus išmokti lietuviškai ir žymiai blogiau išlaikys valstybinius egzaminus?! Šią datą reikalaujama nukelti 11 metų…
Šiaip jau žinoma, kad kalbą galima išmokti per 2 savaites. Per 2 metus ji įsisavinama netgi be specialaus apmokymo, o tik buityje. Per 20 nepriklausomybės metų netgi dramblys būtų išmokęs šokti valsą! Tai kam gi reikia lenkų vaikams dar 11 metų? Tai negi lenkų politikai taip prastai vertina savo jaunimą?
Panašu, kad būtent taip.
Tai gal jau vertėtų pasvarstyti apie specialių, su intelekto trūkumais mokyklų lenkams tinklo sukūrimu, jei ir 20% padidintas mokinio krepšelis ir 10% prailgintas egzamino laikas nepalengvino šios bendruomenės vaikų mokymosi proceso?
Tikriausiai šiems jautriems reikalams apsvarstyti abu (Lietuvos ir Lenkijos) Premjerai sutarė įkurti komisiją ir joje suderinti tiek Lietuvos ir Lenkijos mažumų mokyklų būklę, jų finansavimo klausimus bei aprūpinimą mokymo-metodinėmis priemonėmis (vadovėliais, kompiuteriais), tiek patalpomis, šiluma ir šviesa bei pedagogų algomis.
Net dabar aišku, kad Lietuvos išlaidos 80-čiai lenkų mokyklų Lietuvoje daug didesnės nei Lenkijos išlaidos 2 lietuviškoms mokyklėlėms Punske ir Suvalkuose.
Todėl peršasi akivaizdi išvada (jos prieis ir komisijos nariai), kad būtina užbaigti šias bereikalingas pretenzijas ir imti globoti savo Tautos bendruomenės mokslo-kultūrines įstaigas ir būtent tų mažumų etninėms valstybėms. Tai yra, Lenkija rūpinasi lenkiškomis mokyklomis Lietuvoje, o Lietuva– lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje.
Kaip yra visame Pasaulyje.
Tai yra lenkai išlaiko savo 80 lenkiškų mokyklų, skaityklų ir bažnyčių Lietuvoje, o lietuviai išlaiko savo 2 mokyklas Lenkijoje.
Ir visas ginčas baigtas. Ir pinigėliai – nebe privileginiai,o nuosavų nuosaviausi.
Sekanti problema – tai šių skandalų provokatoriai. Pradedant 2 lenkiškomis raidėmis, įrašais pasuose ir lenkų autonomijos kūrimu Lietuvoje nebaigiant ! Europarlamentaras V.Tomaševskis atvirai drįsta pareikšti, kad tai lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos!
Toks politiko iššūkis iškart mus grąžina prie teisiškai nesureguliuotų santykių su Lenkija, pradedant Želigovskio akcijos įvertinimu ir nebaigiant Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje karo metu įvertinimu pagal galiojančius tarptautinius įstatymus už nusikaltimus žmogiškumui.
Antraip tiek Draučių kaimo sušaudymo variantas, tiek autonomijos siekis vėl pasikartos.
Tik Ribentropo-Molotovo pakto išviešinimas įgalino Lietuvą išsiveržti iš sovietinės okupacijos. Ir tai Sausio 13-oios įvykiai rodo apie Rusijos pastangas išlaikyti okupanto pozicijas.
Tik Želigovskio akcijos politinis išviešinimas ir Armijos Krajovos veiklos įvertinimas gali užbaigti Lietuvos-Lenkijos konfliktinę situaciją. Ir tai patvirtina lenkų autonomijos kūrimas, apie Lenkijos pastangas atstatyti Želigovskio akcijos atplėštą nuo Lietuvos Vilnijos kraštą bei Draučių kaimo sušaudymo tragediją – apie Armijos Krajovos tradicijų tąsą.
Tokioms buvusių okupantų viltims prielaidas sudaro pati Lietuvos valstybė savo ypatingai dideliu žmogiškumu.
Kaip antai, išsilaisvinusiose iš okupacijų valstybėse buvę okupantai neįgyja nei pilietybės, nei turi savo politinių organizacijų. Tik vienintelėje pasaulyje Lietuvoje, vietoj atsiprašymo ir žalos atstatymo, yra „Rusų sąjunga“ ir „Lenkų rinkimų akcija“, kas įgalina buvusius grobikus dalyvauti valstybės politiniame gyvenime ir įtakoti įstatymleidystę.
Toks neįtikėtinas politinis fenomenas Lietuvoje provokuoja buvusius okupantus net į atvirus išpuolius (Sausio 13 d., autonomijos kūrimą) arba Lygių galimybių įstatymo priedanga – į privilegijų reikalavimus.
Netgi po Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktų tyrimų ir paviešintų rezultatų apie tolerancijos mažumoms lygius visoje ES, netgi nustebinus visą Europą 3-4 kartais mažesne diskriminacija Lietuvoje nei Italijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje, lietuviai ir toliau yra žeminami tikrovės neatitinkančiais kaltinimais Europos politinėje erdvėje.
Akivaizdu, kad buvę okupantai nebus lojalūs Lietuvai, todėl nėra verti mūsų valstybės tolerancijos.
Akivaizdu, kad būtina suspenduoti „Rusų sąjungos“ ir „Lenkų rinkimų akcijos“ veiklą bei skubiai spręsti klausimą dėl šių politinių organizacijų eliminavimo iš Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo.
O taip pat akivaizdu, kad būtina papildyti Baudžiamąjį Kodeksą lojalumą ginančiu straipsniu su sankcija – atimant pilietybę.
Taip yra viso Pasaulio valstybėse, taip turi būti ir Lietuvoje.
Tai šiuos pagrindinius klausimus turėtų apsvarstyti ir pateikti Lenkijos-Lietuvos valdžios institucijų sudaryta 2 Premjerų komisija.
Ir pasibaigs nepagrįsti skundai Europarlamentui, barzdų rovimai Briuselyje bei homoseksualų raudojimai Strasbūre. Net ES Lygių galimybių įstatyme įrašyta nuostata, kad mažumų teisės negali būti didesnės ir viršyti daugumos teisių!
Mes per brangiai mokame už savo žmogiškumą.
Antai, žydų bendruomenė ne tik išplėšė iš Lietuvos 120 milijonų už litvakų išlikusį turtą, bet dar ir apjuodino lietuvius žydšaudžiavimu! Nors Lietuva vienintelė Pasaulyje juos glaudė 600 metų, lygiomis teisėmis apdovanojo ir gynė nuo Holokausto !!! Tai vietoj to, kad padėkoti ir bent jau už gerą geru atsilyginti bei susiprotėti bent už duoną karo metu išgelbėtojams susimokėti, nors ir ne visiems, bent jau tiems, Jad Vašemo pripažintais 800 Lietuvos Pasaulio Teisuoliams, tai mus dar apšmeižė! Matyt labai gaila buvo tų pinigėlių už duoną, jei dar išplėšė priedo iš lietuvių 120 milijonų ?
Kurioziška, kai visos holokausto sunaikintos (pačių žydų teigimu) Lietuvoje litvakų bendruomenės turtą išsireikalavo „jidiš“ nesuprantantys ir tik rusiškai ar angliškai kalbantys rabinai…
Lenkų ir žydų skriaudų lietuviams nesutalpinsi ir į jaučio odą. Tačiau bent jau svarbiausias iš jų mūsų valstybei aprašė A.Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai vos-vos tilpo į 4 tomus (apie 2 000 psl.), kurie jau turi pasirodyti knygynuose. „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalgos“ sutrumpintas variantas labiausiai tiks mūsų jaunuomenei, kur trumpai drūtai išdėstyti visi lietuvių vargai su kaimynų panaberijomis.
Ir dėlto argi ne kalta lietuvių valdžia? Argi ne Seimo Užsienio reikalų komisija-komitetas formuoja valstybės politikos principus ? Argi ne Seimo patvirtintas Užsienio reikalų ministras vykdo tą politiką ? Todėl kyla labai pagrįstas klausimas, ką padarė šios dvi institucijos, kad paneigti tikrovės neatitinkančias žinias ir paskleisti Pasauliui 600 metų lietuvių vykdytas žydų gelbėjimo pastangas ?
Nieko.
Nei notų, nei informacijos, nei priminimo apie 2 kartus svarstyto lietuviško žydšaudžiavimo klausimo Niurnberge ir JAV Senate pasekmių. O jos buvo: lietuvius – išteisinusios, tai yra nepasitvirtino kaltinimai, o šmeižikei – atimtas senatorės mandatas už Lietuvos šmeižimą !!!
Tačiau ir šios informacijos Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas-komisija ar Užsienio reikalų ministerija Pasauliui nepriminė. Kyla labai negražus įtarimas apie piktybišką šio komiteto veiklą. O ypač apie komiteto pirmininko E.Zingerio vaidmenį šiame lietuvių juodinime.
Įvertinus išdėstytus faktus, kas galėtų paneigti, kad E. Zingeris, buvęs Vilniaus Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas, būdamas Seimo atsakingu ir įgaliotu pareigūnu:
– tyčia neslėpė nuo Lietuvos ir Pasaulio visuomenės tūkstantinius žydų gelbėtojų sąrašus arba juos rodė žymiai sumažintus ?
– tyčia neprovokavo šiais veiksmais nereikalingas diskusijas, kurias žydų bendruomenė įvardijo kaip antisemitizmo apraiškas Lietuvoje ?
– tyčia per 20 metų neprisidėjo, suformuojant tikrovės neatitinkantį Lietuvos įvaizdį Pasaulyje, tuo padarydamas žymią žalą Valstybei, Tautai ir istorijai ?
O jeigu šių faktų negalima paneigti, tai E.Zingeriui argi nereikėtų skubiai taisyti padėtį ? Antraip ar jam neturėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė ?
Padėtį reikėtų taisyti viešai paskelbiant, kad:
– visas „alasas“ dėl 1791 m. Konstitucijos buvo sukeltas pretekstu žydų turtui pagrįsti;
– lietuvių Tauta pagal Jad Vašem centro apdovanotų „Teisuolių“ vardais bei išgelbėtų žydų skaičių yra antra pasaulyje tarp 34-ių valstybių, kad Lietuvos valstybė 600 metų gelbėjo, glaudė ir sudarė sąlygas žydams gyventi bei klestėti, todėl lietuviai turėtų būti skelbiami „žydų gelbėtojų tauta“;
– holokaustą suplanavo žydiškos kilmės A.Eichmanas, pateikęs 11 milijonų Europos žydų likimo galutinio nuosprendžio projektą ir sąrašą, bet ne lietuviai;
– 100 milijonų SSRS gyventojų, tame tarpe ir okupuotos lietuvių Tautos genocidą suplanavo sionistas Leiba Trockis, o įvykdė Leninas ir Stalinas su savo parankiniais F.Džeržinskiu, Kaganovičiumi, Berija bei jų talkininkais Lietuvoje J. Rozovskiu, J. Komodaite, Todesu, Dembo, Eismuntu bei Nachmanu Dušanskiu, savalaikiai pasprukusiu į Izraelį.
Aišku, tokį viešą faktų paskelbimą E. Zingeris padarytų, jei jis prisipažintų savo darbuose klydęs. Jei straipsnyje išdėstytų faktų nepaneigs ir nepripažins savo klaidų, tai ar užteks jo elgesį įvertinti tik nelojaliu Lietuvai ? Argi nepakaktų įrodymų ir tieisoginės tyčios konstatavimui ?
Tuo tarpu E.Zingeris yra Seimo narys ir naudojasi neliečiamybės statusu…
Todėl kyla ir vėlei labai pagrįstas klausimas, ar gali formuoti Lietuvos užsienio ar vidaus politiką tautinių mažumų atstovai, jei, pagal Konstitucijos 2 straispnį – Lietuvos valstybę kuria Tauta ? O suverenitetas priklauso tik Tautai ?
Tuo tarpu galime konstatuoti, kad užsienio politiką formuoja E. Zingeris, kad ant valstybės „finansinės arterijos“ pirštą uždėjęs laikė Reinoldij Šarkin, kultūros ministru buvo V. Prudnikovas…O jau teisėsaugoje – trečdalis „rusakalbių“. Jau nebekalbant apie tai, kad visi – nedesovietizuoti.
Štai iš kur kyla visi dabartinių mažumų, buvusių okupantais, jų kolaborantais bei esamų KGB rezervistų reikalavimai. Ir reikalavimai ne bet kokie, o tolygūs okupantų privilegijoms.
Tai ar galioja Lietuvoje Konstitucija ar jau nebe ?
Jei galioja, tai 2 Premjerų sudaryta komisija turėtų užbaigti privilegijų didinimo epopėją, sureguliuoti mažumų klausimą pagal „Lygių galimybių“ įstatymą, tai yra neviršijant gyventojų daugumos teisių ir paliekant Lietuvos valstybės kūrimo reikalus lietuvių Tautai.
Suverenitetą – taip pat.

******************************************************************
Dr. Rūta Gajauskaitė, kryminolog

Przywileje

Artykuł 29 Konstytucji Republiki Litewskiej zabrania wszelkiego rodzaju przywilejów. Bez uwzględnienia żadnych podstaw. I nikomu. Jednak niektóre mniejszości na Litwie rozumują inaczej i ciągle żądają tych przywilejów. Czasami nawet stawiając siebie w kuriozalne sytuacje! Jak na przykład prośby, skierowane do USA o wstawienie się za polską mniejszością narodową w rozmowach z władzami Litwy zmuszając je, aby te, zamiast równych możliwości, wprowadziły wyraźne ulgi!
I pudlo.
Okazuje się, że milionowa mniejszość polska w Stanach Zjednoczonych – nie ma ani jednej szkoły!! Kiedy to na Litwie jest ich, utrzymywanych przez państwo, ponad 80! I to, dla tylko mniejszości polskiej nieliczącej stu tysięcy!!!
Chybili Polacy również z akcją zbierania podpisów dla poparcia swoich przywilejów – zebrali ledwie 60000, a to znaczy, że pozostali mieszkańcy wschodniej Litwy są Litwinami albo wynarodowieni „tutejsi” i zaliczają się do polaków!!!
Należy się podziękowanie panu V. Tomaševskis’owi za opublikowanie dokładnej statystyki!
Ośmieszyli się Polacy również ze skargą do UE przeciwko Litwie – okazuje się, że stumilionowej Unii europejskiej jest zaledwie 40 polskich szkól, a na Litwie – ponad 80!!! Tak więc, mała Litwa jest dwa razy bardziej ludzka niż cała UE!
I rzeczywiście, Agencja Praw Podstawowych Unii Europejskiej (FRA) przeprowadziła badania w całej UE i ustaliła, że mniejszości narodowe na Litwie są najmniej krzywdzone (tylko 23%), kiedy to w Szwecji ten wskaźnik sięga 76% (właśnie dlatego A. Vinokuras uciekł stamtąd na Litwę?!), w Holandii – 79%, a we Francji i we Włoszech nawet 94%!!!
W celu zachwiania najwyższego w UE litewskiego LUDZKIEGO wskaźnika, rozpoczęto prawdziwą kampanię skarg i występków przeciwko Litwinom. I tak, do samej Brukseli Polacy dali rozgłos epopei dwóch liter, geje – do Strasburga zaciągnęli sprawę opłacenia z litewskiego skarbu państwa transwestytowych operacji zmiany płci, z Rosjanami toczą się rozmowy w sprawie prac restauratorskich sowieckich pomników na moście Žaliasis ignorując przy tym ustawę zakazującą faszystowskich i sowieckich symboli!!!
I jeszcze tego mało.
Dzień nowego roku szkolnego Polacy zaczęli dobrze przygotowaną manifestacją przy biurze Prezydenta, pilną wizytą premiera Polski u premiera Litwy w sprawie przeniesienia terminu dwóch egzaminów w języku litewskim?… Motyw – polscy uczniowie nie zdążą przez dwa lata nauczyć się litewskiego i o wiele gorzej zdają egzaminy państwowe?! Termin ten żąda proponuje się przesunąć o 11 lat…
Ogólnie wiadomo, że języka można nauczyć się przez 2 tygodnie. Przez 2 lata można nauczyć się języka nawet bez specjalnej nauki, w codzienności. Przez 20 lat niepodległości słoń nauczyłby się tańczyć walca! To po co potrzeba polskim dzieciom jeszcze 11 lat? Czyżby polscy politycy tak słabo oceniali swoją młodzież?
Wychodzi na to, że tak.
To może należałoby pomyśleć o stworzeniu sieci specjalnych szkól dla polaków z zaburzeniami intelektu, jeżeli procesu nauczania tej wspólnoty nie ułatwił o 20% zwiększony koszyczek ucznia i o 10% przedłużony czas egzaminu?
Z pewnością w celu przeanalizowania tych wrażliwych kwestii obaj premierzy (Litwy i Polski) postanowili powołać komisję i w jej ramach uzgodnić stan szkół mniejszości narodowych w Polsce i na Litwie, kwestie finansowania tych szkół, zaopatrzenia ich w materiały naukowo-metodyczne (podręczniki, komputery), również pomieszczenia, energię cieplną i elektryczną oraz wynagrodzenia dla nauczycieli.
Nawet teraz jest oczywistym, że wydatki Litwy na 80 polskich szkół na Litwie są o wiele większe niż koszty Polski na utrzymanie dwóch małych litewskich szkół w Puńsku i Suwałkach.
Dlatego nasuwa się oczywisty wniosek (dojdą to niego i członkowie komisji), że należy zakończyć te niepotrzebne pretensje i zacząć troszczyć się o instytucje naukowo kulturalne swojego Narodu i właśnie przez państwa tych etnicznych mniejszości. To jest, Polska troszczy się o polskie szkoły na Litwie, a Litwa – o litewskie szkoły w Polsce.
Tak, jak to jest na całym Świecie.
To jest, Polacy utrzymują swoje 80 polskich szkół, biblioteki, kościoły, a Litwini utrzymują swoje dwie szkoły 2 w Polsce.
I sporu jak nie było. I pieniądze – nieuprzywilejowane, a swoje własne.
Następny problem – to prowokatorzy tych skandali. Od dwóch polskich liter począwszy, poprzez wpisy w paszportach i na tworzeniu polskiej autonomii na Litwie nie skończywszy! Europoseł V.Tomaševskis śmie otwarcie twierdzić, że to Litwini powinni integrować się ze społeczeństwem polskim, a nie Polacy ze społeczeństwem Litwy!
Taki eksces polityka od razu przenosi nas z powrotem do nieuregulowanych prawnie stosunków z Polską, poczynając od oceny akcji Żeligowskiego i nie kończąc na ocenie działalności Armii Krajowej w okresie wojny w świetle prawa międzynarodowego, dotyczącego zbrodni przeciwko ludzkości.
Bo w innym razie znów powtórzy się wariant rozstrzelania we wsi Draučiai, czy dążenie do autonomii.
Tylko ujawnienie paktu Rybentropa-Mołotowa umożliwiło Litwie uwolnienie się spod okupacji sowieckiej. A wydarzenia 13 stycznia dowodzą o dążeniach Rosji do utrzymania swoich pozycji agresora.
Jedynie polityczne ujawnienie akcji Żeligowskiego i ocena Armii Krajowej może zakończyć litewsko-polską sytuację konfliktową. Potwierdza to również tworzenie polskiej autonomii, dążenia Polski do odtworzenia ziem Wileńszczyzny, oderwanej od Litwy, oraz tragedia rozstrzelania we wsi Draučiai – kultywowanie tradycji Armii Krajowej.
Powody na snucie takich nadziei byłym okupantom daje samo państwo litewskie poprzez swoją nadgorliwą ludzką pozycję.
Zastanówmy się, w krajach, które uwolniły się spod okupacji okupanci nie otrzymują ani obywatelstwa, ani wolno im tworzyć organizacje polityczne. Tylko w jedynym państwie Litwie, zamiast przeprosin i zadośćuczynienia szkód, są „Związek Rosjan” i „Akcja wyborcza Polaków”, co pozwala byłym najeźdźcom na udział w życiu politycznym państwa i wpływ na ustawodawstwo.
Ten niewiarygodny polityczny fenomen na Litwie prowokuje byłych okupantów do nawet otwartych ekscesów (13 stycznia, tworzenie autonomii) albo – pod przykrywką Ustawy o równych szansach – do żądań przywilejów.
Nawet po badaniach, przeprowadzonych przez Agencję Praw Podstawowych (FRA) i ogłoszonych rezultatach dotyczących stopnia tolerancji dla mniejszości narodowych w całej UE, nawet po zdziwieniu całej Europy 3-4 razy mniejszą dyskryminacją na Litwie niż we Włoszech, Francji czy Szwecji, Litwini dalej są poniżani na politycznej scenie Europy przez oskarżenia niemające nic wspólnego z rzeczywistością.
Oczywistym jest, że byli okupanci nie będą lojalni wobec Litwy, dlatego nie są warci tolerancji ze strony naszego państwa.
Oczywistym jest, że należy zawiesić działalność „Związku Rosjan” i „Akcji wyborczej Polaków” oraz pilnie rozpocząć debatę nad wyeliminowaniem tych organizacji politycznych w życia politycznego i społecznego Litwy.
Również oczywistym jest, że konieczne jest uzupełnienie Kodeksu karnego o artykuł broniący lojalności pod rygorem odebrania obywatelstwa.
Tak jest na całym świecie i tak ma być również na Litwie.
To właśnie te podstawowe kwestie powinna omówić i przedstawić odpowiednie wnioski komisja 2 premierów powołana przez władze Polski i Litwy.
I skończą się skargi do Parlamentu Europejskiego, wyrywania bród w Brukseli i opłakiwania homoseksualistów w Strasburgu. Nawet w Ustawie równych szans UE zawarta jest zasada, że prawa mniejszości nie mogą być ponad prawami większości!
Za dużo płacimy za swoje ludzkie podejście.
Weźmy na przykład Żydów, nie dość, że ich wspólnota wydarła 120 milionów za mienie pozostałe po litwakach, to jeszcze oskarżyła Litwinow o żydobójstwo! Nie zważając na to, że Litwa, jako jedyna na świecie tuliła ich 600 lat na równych prawach i chroniła od holokaustu! To zamiast podziękowania, odwzajemnienia dobra dobrem i tego, żeby przynajmniej zapłacić za chleb dla ratujących w czasie wojny, nie wszystkim, ale choć tym 800 Litwinom, którzy zostali uznani przez Yad’a Vashem’a Sprawiedliwymi wśród Narodów Świata, to jeszcze nas obrzucono nas oszczerstwami! Widocznie szkoda było tych miliardów na chleb, jeżeli na dodatek wyrwali od Litwinów jeszcze 120 milionów!
Kuriozalne, kiedy to o mienie całej wspólnoty litwaków na Litwie, zgładzonej przez holokaust (zdaniem samych Żydów), dopomnieli się rabinowie, nierozumiejący „idisz” języka i rozmawiający tylko po rosyjsku czy angielsku.
Krzywd popełnionych Litwinom przez Polaków i Żydów nie pomieścisz w żadnej miarce. Jednak przynajmniej najważniejsze z nich dla naszego państwa opisał A. Liekis. Czarne strony historii Litwy ledwo zmieściły się w czterech tomach (ok. 2000 str.), które już mają się ukazać w księgarniach. Skrócona wersja „Przeglądu historii krzywd, wyrządzonych przez Polaków Litwinom” najbardziej będzie pasowała naszej młodzieży; tu krótko i zwięźle opisane są wszystkie utrapienia Litwinów z fanaberiami sąsiadów.
Czy aby nie litewskie władze są temu winne? Czyż nie Sejmowa Komisja-komitet Spraw Zagranicznych formuje zasady polityki zagranicznej? Czy aby nie przez Sejm zatwierdzony minister spraw zagranicznych realizuje taką politykę? Dlatego nasuwa się bardzo uzasadnione pytanie, co zrobiły te dwie instytucje w celu zaprzeczenia nieprawdziwych faktów i ogłoszenia światu 600-letniej troski Litwinów nad Żydami?
Nic.
Żadnych not, żadnej informacji, czy przypomnienia skutków dwukrotnego dyskutowania nad kwestią litewskiego żydobójstwa w Norymberdze i w senacie USA. A one były: Litwinów uniewinniono, t.j. zarzuty nie potwierdziły się, a autorce oszczerstwa odebrano mandat senatora za zniesławienie Litwy!!!
Jednak i tej informacji nie przypomniała światu Sejmowa Komisja-komitet Spraw Zagranicznych czy Ministerstwo Spraw Zagranicznych. Rodzi się nieładne podejrzenie o złośliwe działanie tej komisji. A zwłaszcza rolę przewodniczącego komisji E. Zingeris’a w tej obmowie Litwinów.
Uwzględniając przytoczone powyżej fakty, kto mógłby zaprzeczyć temu, że E. Zingeris, były dyrektor Państwowego Muzeum Żydowskiego im. Gaonas’a, były przewodniczący Międzynarodowej Komisji do Spraw Badań Przestępstw Nazistowskich i Sowieckich Reżimów Okupacyjnych, będący odpowiedzialnym oraz upoważnionym funkcjonariuszem Sejmu:
- umyślnie zataił od społeczeństwa Litwy i świata spisy osób, które ratowały tysiące Żydów (albo pokazywał te spisy mocno skrócone)?
- umyślnie nie prowokował tymi działaniami niepotrzebne dyskusje, które wspólnota żydowska nazwała oznakami antysemityzmu w Litwie?
- umyślnie przez 20 lat nie przyczynił się do kształtowania wizerunku Litwy na świecie na podstawie nieprawdziwych faktów, przez co wyrządził wielką szkodę Państwu, Narodowi i historii?
A jeżeli tym faktom nie sposób zaprzeczyć, to czy E. Zingeris nie powinien szybko naprawić tą sytuację? Czy w innym razie nie groziłaby mu odpowiedzialność karna?
Sytuację należałoby naprawić poprzez publiczne ogłoszenie, że:
- cały „tumult” wokół Konstytucji z 1791 został spowodowany pod pretekstem usprawiedliwienia majątku żydowskiego;
- uwzględniając liczbę Litwinów odznaczonych przez Yad’a Vashem’a tytułem Sprawiedliwi wśród Narodów Świata oraz liczbę uratowanych Żydów naród litewski jest na drugim miejscu na świecie pośród 34 państw; że państwo litewskie przez 600 lat ratowało, chroniło i tworzyło Żydom warunki do życia i rozwoju, dlatego Litwini powinni być ogłoszeni „narodem zbawców Żydów”;
- holokaust został zaplanowany nie przez Litwinów, a przez A. Eichmana, z pochodzenia Żyda, który opracował projekt i listę ostatecznego wyroku losu 11 milionów Żydów Europy;
- zagładę 100 milionów mieszkańców ZSRR, w tym okupowanego narodu litewskiego, zaplanował syjonista Leiba Trocki a zrealizowali Lenin i Stalin ze swoimi wspólnikami F. Dierżynskim, Kaganowiczem, Berią i ich pomocnikami na Litwie J. Rozovskis’em, J. Komadaitė, Todes, Dembo, Eismuntas’em i Nachman Dušanskis’em, który w swoim czasie uciekł do Izraela.
E. Zingeris mógłby oczywiście ogłosić publicznie te fakty, jeżeli przyznałby, że w swoich czynach popełnił błędy. Jeżeli nie zaprzeczy faktów opisanych w artykule i nie przyzna się do popełnionych błędów, to czy wystarczy jego postawę ocenić tylko jako nielojalną wobec Litwy? Czy nie wystarczyłoby dowodów i konstatowania bezpośredniej premedytacji?
Tym czasem E. Zingeris jest posłem Sejmu i posiada statut nietykalności…
Dlatego znowu nasuwa się bardzo zasadne pytanie, czy przedstawiciele mniejszości narodowych mogą formować politykę zagraniczną i wewnętrzną Litwy, jeżeli zgodnie z 2 Art. Konstytucji – państwo litewskie tworzy Naród? A suwerenność należy tylko do Narodu?
Tym czasem możemy konstatować, że politykę zagraniczną formuje E. Zingeris, że „artylerię finansową” państwa swój palec trzymał Reinoldij Šarkin, ministrem kultury był V. Prudnikovas… A w praworządności – jedna trzecia „rosyjskojęzycznych”. Nie mówiąc już o tym, że wszyscy nie zostali zdesowietyzowani.
Stąd właśnie rodzą się wszystkie żądania obecnych mniejszości, byłych okupantów, ich kolaborantów i obecnych rezerwistów KGB. I żądania te nie byle jakie, ale równoznaczne z przywilejami okupantów.
To czy ważna jeszcze jest na Litwie Konstytucja, czy już nie?
Jeżeli ważna, to komisja, powołana przez dwóch premierów powinna zakończyć epopeję mnożenia przywilejów i uregulować kwestię mniejszości narodowych zgodnie z zasadami ustawy o równych szansach, to jest nie powiększając praw mniejszości w porównaniu z prawami większości i zostawiając sprawy tworzenia państwa Litewskiego Narodowi litewskiemu.
Suwerenność również.
********************************************************

Kai kurie atsiliepimai:

Vytautas.Rackauskas@gf.vu.lt

22:00 (Prieš 13 val.)

skirta man
Kolegos.
Turiu į lenkų kalbą verstą Gajauskaitės straipsnį apie PRIVILEGIJAS. Persiunčiu. Jei turite tik lenkiškai (ir rusiškai) skaitančius, ar draugus, pažistamus Lenkijoje ir kitur pasaulyje, persiuskit, te pasiskaito… Lietuviai tegul taip pat pasiskaito…

Vytautas Račkauskas

P.s. Savęs iš „avinų tautos“ nekildinu, ors esu žemaitis, reiškia „kietakaktis ir užsispyręs“, todėl šiuo metu matau tik vieną atgimti bandančią politinę jėgą – tautininkus – kurie realiais veiksmais kovoja prieš lenkomanus (lenkofilus), kurie bando „joti“ ant lietuvių tautos „sprando“. Kitos mažumos taip pat nenori būti tolerantiškos ir lojalios didžiajai tautai – lietuviams, ir vis nori privilegijų, ir vis lietuvių sąskaita… Ne visos tautinės mažumos tokios, yra puikių lojalumo pavyzdžių, kaip antai karaimai, ukrainiečiai, totoriai (nors pastarųjų tarpukariu nemaža dalis tarnavo Lenkijai, jos kavalerijos eskadronuose, šiuo metu jie tolerantiški Lietuvai ir jos didžiajai tautai), dalis rusų (ypač sentikiai, kurių jau keletas kartų gyvena Lietuvoje ir ją laiko savo Tėvyne)… Todėl manau, kad tik kai kurios tautinės mažumos, tiksliau jų vedliai, jau peržengė padorumo ribą…

Alegorinis tapatinimas: Įsivaizduokite save nuošalios sodybos šeimininku (šeimininke) su gausia šeimyna… Gyvenate ramiai, darbščiai… Į sodybą atsibeldžia kitatautis vargeta. Jūs jį priglaudžiate, pamaitinate, duodate darbo, jį gerbiate kaip lygų… O svetimšalis įsijaučia, mano, kad be jo jūs nieko negalite ūkyje padaryti. Be to jis laiškais rašo savo šeimai (tautiečiams), kad jį čia, sodyboje, skriaudžia, jo kalba sodybiečiai nešneka, šeimininkas savo žmona nesidalina, jam savo dukros neperleidžia ir pan. Tuo pat metu, to pačio pamažu iš šeimininko reikalaujančiai prašo, o negavęs ūkyje padargus gadina, laukų nearia, mėšlo nekrato, o ėst prašo ir kuo skaniau… Kaip pasielgtų šeimininkas? kaip pasielgtumėte jūs? Asmeniškai aš, kaip tokios sodybos šeimininkas, pasikviesčiau atėjūną prie ąžuolinio stalo didžiajam kambary, susisodinčiau šeimyną aplink ir paaiškinčiau žodžiu kieno čia tvarka, sodyboje, bei įspėčiau atėjūną, kad tai vienintelis paaiškinimas, kitų kart bus parodytas sodybos gale keliukas, kuriuo pavargėlis ir atėjo… Jei ir po to atėjūnas aibes krėstų, net giminaičius įtakingus paprašytų atvykti ir sodybos šeimininkui pagrasyti, paimčiau sodyboje šakęs (greičiausiai mėšlinas) ir gintau atėjūną in tą keliuką… Ir vėl sodyboje būtų ramu, darbštu ir tvarkinga. O atėj8nas, te kitur ieško sau prieglobsčio, gal kitą sodybą suras, kam ant sprando joti, o gal namo patrauks, į savo šeimą ir ten pradės gyvent tvarkingiau, nes savų taip nepašokdinsi… ten irgi yra sodybos šeimininkas, tai yra vyresnysis… (alegorijos pabaiga).

getija@erdves.lt, Remigijus Turčinavičius , Alfredas Girdziusas

или „Дни безумия“ – pirminis pavadinimo variantas

Спецпроект, посвященный событиям 1991 года

Вильнюсские события 13 января 1991 года глазами Альфредаса Гирдзюшаса

ЛИТВА ЗАЯВИЛА О ВЫХОДЕ ИЗ СССР 11 МАРТА 1990 ГОДА. НА СИЛОВУЮ АКЦИЮ ПРОТИВ СЕПАРАТИСТОВ СОВЕТСКОЕ РУКОВОДСТВО РЕШАЛОСЬ БЕЗ МАЛОГО ГОД. В ПЕРВЫХ ЧИСЛАХ ЯНВАРЯ 1991 ГОДА В ЛИТВУ БЫЛИ ВВЕДЕНЫ ВОЙСКА. 13 ЯНВАРЯ ОНИ ПОШЛИ НА ШТУРМ ВИЛЬНЮССКОГО ТЕЛЕЦЕНТРА, ОКРУЖЕННОГО БЕЗОРУЖНОЙ ТОЛПОЙ ЗАЩИТНИКОВ НЕЗАВИСИМОСТИ.

Альфредас Гирдзюшас родился в 1948 году. Литовский фотожурналист и фотохудожник. За фоторепортажи о событиях 1991 года, которые он делал в качестве фотокорра газеты Lietuvos aidas, награжден „Памятной медалью 13 января“, обладатель многих других наград и почетных званий. Известен не только как фотограф, но и как пишущий журналист. „Дни затмения“ публикуют его фотографии 13 января 1991 года, когда советская армия попыталась подавить антисоветские выступления в Вильнюсе.

…Впечатления тех времен – эйфория, вера в независимость и в то, что что-то изменится. Я знал хорошо события в Баку, Тбилиси, республиках Средней Азии, в других регионах Советского Союза. И эту советскую политику „свободы“ знал довольно хорошо.
Я не снимал „конфликт национальностей“, как многие тогда говорили и писали, я снимал крах „социализма“ или „коммунизма“ в Литве. До сих пор считаю, что именно русский народ первым пострадал от этой „катастрофы мира“.
Снимал я довольно много – в моих архивах сохранилось около 12 тысяч кадров того времени). Конечно, не все они „баррикадные“.
Мою студию в середине января 1991 года разгромили особисты из так называемого „Северного городка“ – то есть советской военной части. И спас мои архивы в основном солдатик из Москвы, который служил в той же части, Сережа Юнисов. Он прибежал посреди ночи ко мне и предупредил, что меня ищут особисты. Я успел вынести только негативы из студии, все остальное разгромили…. А Сережа после пропал без вести. Хотелось бы его найти…
В то время я старался снимать людей, которые стояли на баррикадах. Все, даже молодежь, ночами сидели у костра около парламента и строили баррикады. Даже когда раздавалась автоматная очередь, никто не верил, что советские солдаты будут стрелять в нас или – тем более – давить танками. Но к сожалению – все было именно так.
Очень жаль, что пропали из редакции мои дневниковые записи тех съемок. Там ведь были и фамилии, и имена, и организации – много-много имен участников обороны…

Альфредас Гирдзюшас
специально для „Ленты.ру“
******************************************************************************************************
Первая
Как ушла Литва

Из союзных республик Литва первой объявила о независимости – соответствующее постановление Верховный совет республики принял в марте 1990 года. Отпустить Литву советская власть согласилась лишь полтора года спустя. Этот период был отмечен противостоянием между местными и советскими органами управления и кровавыми столкновениями.

Объявив о независимости раньше других, Литва обрекла себя на то, чтобы стать объектом давления со стороны советской системы. Пример литовцев, вместе с тем, продемонстрировал и внутри Союза, и за рубежом слабость советской власти. Отказавшись отпускать непокорную республику, Союз при этом не смог вернуть над ней контроль. Запала у советского руководства хватило лишь на то, чтобы в течение некоторого времени поддерживать режим двоевластия, давить на Литву экономическими санкциями и провести серию вооруженных акций, которые напоминали скорее провокации, нежели попытки вернуть республику силой.

Желающих добиться независимости Литвы, или, по крайней мере, большей самостоятельности, объединил „Саюдис“ (в переводе с литовского – „Движение“). Он был не единственным подобным движением: еще в конце 1970-х годов, к примеру, была создана „Лига свободы Литвы“ – ее активисты, в частности, агитировали против прохождения службы в „оккупационной армии“. Однако именно „Саюдис“ оказался самым успешным такого рода проектом.

Витаутас Ландсбергис. Фото Мариуса Баранаускаса / РИА Новости.

Инициативная группа, с которой начался „Саюдис“, была создана в июне 1988 года на собрании, состоявшемся в Академии наук Литвы. В группу вошли 35 человек – деятели культуры, ученые, журналисты. В их числе оказались актер Регимантас Адомайтис, поэт Юстинас Марцинкявичюс, экономист Казимера Прунскене (позднее – глава правительства Литвы), писатель Витаутас Петкявичюс, музыковед Витаутас Ландсбергис (позднее – председатель Верховного совета Литвы). Спустя несколько месяцев состоялся учредительный съезд „Саюдиса“, а весной 1989 года движение было официально зарегистрировано.

Изначально „Саюдис“ именовался «Литовским движением за перестройку“. Участники требовали демократизации и повышения экономической самостоятельности республики. Установка на восстановление независимости Литвы была принята в начале 1989 года.

При этом, как писал позднее Витаутас Петкявичюс, активисты все равно опасались, что власти их терпеть не станут. „Несмотря на эту раскованность, – вспоминал он, – в отношениях между членами группы все еще сохранялись напряженность, неуверенность и страх. В глазах любого можно было прочесть немой вопрос: сколько еще будет продолжаться вся эта музыка? Заметут или нет? Мы постоянно меняли места своих собраний, прятались в разваливающемся Дворце пионеров.

- Зачем это нужно? – спрашивал я каждый раз, так как часто меня выбирали председательствовать.

- Нас могут подслушивать. Нас могут выдать.

- Любезный, кто нас выдаст? Кому? Ведь все легально.

- Не строй из себя наивного…“.

Альгирдас Бразаускас. Фото Мариуса Баранаускаса / РИА Новости

На движение, впрочем, можно было взглянуть и с другой стороны. Половина инициативной группы была коммунистами. С реформаторским крылом Компартии Литвы „Саюдис“ уживался и даже сотрудничал. Первый секретарь ЦК партии республики Альгирдас Бразаускас занял пост вице-премьера в правительстве независимой Литвы.

Развивая эту тему, критики „Саюдиса“ (в том числе и его бывшие активисты, по каким-то причинам разочаровавшиеся в движении) заявляли, что в его рядах были агенты КГБ. Витаутас Петкявичюс в своей книге „Корабль дураков“ (в которой он вылил на бывших соратников довольно много грязи) утверждал, что агентов было более чем достаточно. „Нами руководили и дирижировали определенные люди из КГБ, – уверял он. – Каждый из членов инициативной группы работал только на себя или своих шефов“.

По сей день живы конспирологические теории, что некие силы в советском руководстве либо использовали „Саюдис“ как провокаторов, чтобы иметь повод применить к Литве жесткие меры в назидание прочим республикам, либо, не имея возможности остановить распад Союза, решили его возглавить.

На выборах в Верховный совет Литвы в начале 1990 года кандидаты от „Саюдиса“ получили большинство мест. 11 марта, когда ВС нового созыва приступил к работе, они приняли Декларацию о восстановлении независимости республики. В соответствии с документом, Литовская ССР переименовывалась в Литовскую республику, действие советской конституции на ее территории прекращалось. В Литве было создано правительство во главе с Казимерой Прунскене, началось создание собственных силовых структур.

При этом советские силовые структуры (воинские части, органы КГБ и МВД на территории Литвы) продолжали существовать. Под контролем центра остались также предприятия союзного значения, ряд объектов энергетики и инфраструктуры.

Формально дальнейшие действия советской власти обосновывались установками союзных органов власти, принятыми в марте. Съезд народных депутатов СССР объявил, что декларация ВС Литвы недействительна, правительство заявило, что объекты союзного подчинения в Литве являются собственностью СССР, президент издал указ „О дополнительных мерах по обеспечению прав советских граждан, охране суверенитета СССР на территории Литвы“.

Фактически центр поддерживал режим двоевластия. Советам тех, кто призывал занять жесткую позицию и ввести в Литве прямое президентское правление, руководство СССР – в лице Михаила Горбачева – не последовало.

На Литву пытались воздействовать на республику экономическими санкциями. В апреле 1990 года была прекращена подача сырья на нефтеперерабатывающий завод в Мажейкяй, поставки газа в Литву были сильно урезаны. Прекратились поставки материалов для ряда промышленных предприятий республики.

Литовским властям пришлось спешно договариваться с предприятиями, находящимися на территории СССР, о прямых поставках. Но полностью негативный эффект от блокады они компенсировать не смогли. Перебои с поставками привели к дефициту потребительских товаров и росту цен (что усиливало недовольство населения и укрепляло позиции той его части, которая поддерживала советскую власть). Когда в начале января 1991 года правительство объявило о существенном повышении цен на продукты питания, это вызвало волну протеста. На некоторых предприятиях Вильнюса начались забастовки, в центре столицы стали собираться протестующие. Группа людей попыталась прорваться в здание Верховного совета.

На этом фоне власти согласились пойти на уступки. Решение о повышении цен было отменено, правительство во главе с Прунскене ушло в отставку. Однако протестов это не остановило. Митингующие требовали роспуска Верховного совета и скандировали лозунги в поддержку СССР. Местные коммунисты объявили о создании „Комитета национального спасения“.

Десантники на улицах города Вильнюса 11-12 января 1991 года. Фото: Узолявичюс/ РИА Новости/

В Москве, которая могла использовать дестабилизацию обстановки как фон для силового сценария, возможность применения силы в Литве уже обсуждалась. В конце декабря 1990 года, как вспоминал позднее председатель КГБ Владимир Крючков, на совещании у Горбачева было решено применить против прибалтийских сепаратистов силу. Однако впоследствии президент СССР „сдал назад“.

10 января Горбачев потребовал от литовских властей восстановить действие Конституции СССР, „отменить принятые антиконституционные акты“ и вообще фактически отказаться от независимости. После того как требования выполнены не были, Горбачев, как отмечает Крючков, „дал указание применить силу и направить в Вильнюс небольшую группу спецподразделения ‘Альфа’, которая должна была действовать в зависимости от обстановки совместно с подразделениями МО и МВД СССР“.

Для захвата ряда объектов в Вильнюсе были задействованы десантные подразделения: в течение 11-12 января советские десантники заняли департамент охраны края (министерство обороны Литвы), Дом печати, где располагались редакции многих газет, вильнюсский телефонный узел, общежитие в пригороде столицы, где размещались бойцы литовского ОМОНа. До масштабных столкновений между сторонниками независимости Литвы и теми, кто поддерживал СССР, дело, впрочем, не доходило.

В ночь на 13 января десантники и бойцы „Альфы“, переброшенные в Вильнюс, при поддержке бронетехники были посланы на захват еще нескольких объектов: комитета по телевидению и радиовещанию, радиопередающего центра и телебашни. В отчете сотрудников „Альфы“, опубликованном позднее, отмечалось, что перед ними была поставлена задача „по деблокированию ряда объектов, прекращению вещания провокационных и подстрекательских теле- и радиопередач и взятию этих объектов под охрану“.

Два из трех объектов «Альфа» заняла без особого труда. Вокруг третьего – телебашни – к тому времени уже собрались несколько тысяч человек, пришедших, чтобы ее защитить.

„Альфа“ и десантники пошли на штурм. В столкновениях погибли 15 человек (включая одного из бойцов „Альфы“), многие были ранены. Башня в итоге была захвачена, оборудование, позволяющее вести трансляции, было выведено из строя.

В Вильнюсе в ту ночь ожидали и атаки советских войск на Верховный совет, возле которого также собрались сторонники независимости Литвы. Однако штурма не произошло.

Позднее в связи с событиями 13 января власти Литвы завели уголовное дело. Два десятка подозреваемых (граждане России и Белоруссии) были объявлены в розыск, несколько человек (бывших функционеров компартии Литвы, которые, как выяснило следствие, были причастны к упомянутому „Комитету национального спасения“) осуждены. В самой „Альфе“ уверяли, что боевых патронов в ту ночь не применяли. Ветераны спецподразделения, пытаясь оправдать его действия в Вильнюсе, тиражировали версию, согласно которой люди были якобы убиты литовскими снайперами, которые якобы находились на башне и соседних зданиях и стреляли по толпе.

Применив силу, советская власть не добилась успеха в противостоянии с Литвой. Скорее, наоборот. События 13 января вызвали осуждение за рубежом и в ряде советских республик. Помимо прочего, они способствовали активизации сторонников независимости в соседней Латвии (в Риге даже стали возводить баррикады, опасаясь повторения вильнюсского сценария).

Горбачева критиковали за рубежом, в самом СССР его осуждали как поборники демократии (за то, что силовые акции в Вильнюсе были проведены как минимум с его ведома), так и сторонники „сильной руки“ (за то, что процесс „наведения порядка“ в Литве не был доведен до конца).

В самой Литве вскоре после вильнюсских событий состоялся референдум, на котором за независимость республики высказались около 90 процентов граждан. Давление на республику со стороны советской власти продолжалось еще некоторое время (так, весной-летом 1991 года произошла серия нападений на таможенные посты Литвы, в которых участвовали отряды советского ОМОНа). Противостояние продолжалось до сентября 1991 года, когда (это произошло вскоре после неудавшегося августовского путча) независимость Литвы, а также Латвии и Эстонии, была признана Советским Союзом. Вывод советских войск из Прибалтики завершился несколько лет спустя.

Jei karaliaus valdžios insignijos buvo karūna ir skeptras,

popiežiaus – tiara ir raktai,

vyskupo – mitra ir pastoralas,

tai karaliaus juokdario-kvailio distinkcijos (skiriamieji ženklai) buvo medžiaginė trimis geltonu-žaliu-raudonu galais kepurė su skambaliukais ant galų ir barškutis su kiaulės pūsle ar asilo galva.

Po žydų krikščionybės priėmimo I-jo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir II-jo Lietuvos karaliaus Vaišelgos karūna.

Vytauto karūna, lenkų pavogta ir saugoma Krokuvoje.

Karaliaus valdžios atributai – karūna ir skeptras pagal heraldika yra aukščiausios ir švenčiausios tautos insignijos ir todėl jokiu būdu nenaudotinos jokiems kitiems tikslams.
Deja, jei lietuvių tauta po Nepriklausomybės paskelbimo pasirinko ne patrimonialinį, o adventyvinį diletantišką valstybės simbolio – vėliavos sprendimą, patys sau pasirinko ir pasitvirtino kvailių vėliavą, tai ar galima stebėtis, kad jau ir mūsų dienomis išrinktą kvailių “karalių” ar kokią nors silikoniniais papais blondinę apdovanoja tikra karūna?..
Labai gaila, kad ir naujojo šiandien naudojamo Lietuvos herbo kūrėjai nebuvo susipažinę su heraldikos reikalavimais ir neturėjo Lietuvos herbo apercepcijos, aksesuarų ir atributų architektonikos, chromografijos dimensijų. Naujai sukurto herbo nūnai neįmanoma identifikuoti su senuoju Lietuvos herbu. Matyti, kad dabar naudojamo mūsų dienų herbo kūrėjas dailininkas A.Každailis ne atkūrė, o nepaisydamas jokių heraldikos taisyklių ir kanonų, sulig savo savimone, mužikišku mentalitetu ir išsilavinimo lygiu interpretavo herbo prasmę ir esmę, o jo ranką vedžiojo mužikiškai smerdiška pasąmonė ir tik toks Lietuvos istorijos suvokimas bei negarbingas, neorus, o tas pats mužikiškai vergiškai nuolankus, pataikaujantis kitoms, galingesnėms valstybėms, mūsų valstybės esmės ir jos ateities vizijų supratimas. Tokios kūrybos rezultatas – šiandien naudojamas diskredituojantis Lietuvą herbas.
Ekstrapoliuojant naujai sukurto Lietuvos herbo atributus, pamėginsime parodyti svarbiausias naujojo herbo klaidas ir herbo kūrėjo asemiją. Šis samprotavimas yra heraldiškai diskursyvus, tad ir nediskutuotinas.

Šiuolaikinio Lietuvos herbo chromografinis sprendimas yra paremtas XV amž. flamandų demiurgo chromografija. Mėlynos spalvos į Lietuvos herbo įvedimas yra renesanso laisvių ir flamandiškos chromografijos sampratoišraiška. Ši polichromija yra svetima “Vyčio” prototipo chromografijai. Reikia žinoti, kad patys seniausieji herbai daugiausia būdavo monochromiški, tas matyti ir seniausiame “Vyčio” aprašyme. Žodžiu, nūdienis Lietuvos herbo spalvinis sprendimas yra heraldiškai klaidingas ir principialiai nepriimtinas.
Lietuvos karaliaus Kęstučio pinigėliuose (denaruose), Vytauto Didžiojo antspauduose ir herbuose “Vyčio” kryptis buvo į Rytus (nagrinėjant herbus, jo adversas dedamas į Šiaurę,

tad į kairę pusę bus Vakarai, į dešinę – Rytai. ).

Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, 1388 m savo antspaude

“Vytį” pasuka į Vakarus. Sunku dabar pasakyti kodėl taip buvo padaryta, – ar tai Jogailos nurodymu, norint įrodyti, kad jis priklauso ne Kęstučio giminei, o Algirdo ir todėl veda savo tautą iš Rytų į Vakarus, ar tai yra atsitiktinė graverio klaida (kas mažai tikėtina, nes heraldikoje klaidų negalėjo būti, – čia kiekviena atributikos detalė turi savo reikšmę ir prasmę). Kęstučio ir Vytauto Didžiojo “Vyčio” kryptis į Rytus turėjo savo simbolinę prasmę, – atkovoti savo protėvynę ir visą laiką rodyti slavų gentims, pretenduojančioms į Lietuvos teritoriją, savo pasiruošimą kovai, perspėti ateivius iš Rytų, kad Lietuvos valstybė yra galinga, karinga ir visada pasiruošusi duoti kovingą atkirtį interventams.

Bet svarbiausia herbo figūros (mūsų atveju – Vyčio) kryptis į Rytus (į Saulėtekį) heraldine prasme reiškia puolimą, o kryptis į Vakarus (į saulėlydį) heraldine prasme reiškia atsitraukimą, bėgimą, pasidavimą nelaisvėn, priklausomybę nuo kito viršesnio, galingesnio valdovo…
Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo Herbe buvo pavaizduotas šuoliuojantis karo žirgas (žemaitukų veislės žirgas, kurie pasižymėjo nepaprastu ištvermingumu, gebėjimu nubėgti didelius atstumus, greitu jėgų atgavimu, vikrumu ir ypatinga drąsa). Dabartiniame herbe, jei nagrinėsime žirgą pagal jo konstituciją ir eksterjerą, pavaizduotas nebe ž i r g a s, o a r k l y s, – pagal hipologijoje surinktus eksterjerus ne barbansonas arba anglezas (kas dar galėtų būti), bet jau grynai mužikiškos savimonės, pasąmonės ir rankos sukurtas bei nupaišytas sunkus kinkomasis arklys, gal būt kokios nors fryzų veislės, o gal ir sunkusis Lietuvos arklys.
Jei sename Herbe žirgas šuoliuoja, (pagal žirgo konstitucija – žirgo žingsnis, eiga, bėgimas, risčia, šuolis turi atitinkamą kojų išsidėstymą, ir pagal piešinyje pavaizduotą kojų išsidėstymą galima drąsiai spręsti kokiame judesyje yra žirgas) tai naujajame jo poza yra išgąsdinto ir pasibaidžiusio arklio poza su užriesta šuns (?!!!) uodega. Kariniai žirgai, kaip dabar pavaizduota herbe, Lietuvos kariuomenėje taip kamanojami nebuvo (tas matyti iš archeologinių iškasenų), tai yra ne karo žirgo kamanos (karo žirgai kavalerijoje net iki Antrojo Pasaulinio karo turėjo tik balną ir kamanas), o ką tik iškinkyto iš žagrės ar važio darbinio arklio pavalkai – plėškės (Pvz. Nr. 7).
Jeigu viduramžių karuose lietuvių žirgai taip būtų buvę kamanojami, tai raiteliai turėjo būti tikri komikadzės, – jau pirmosios atakos metu būtų buvę aplipti pėsčiųjų karių, o raitelis nutrenktas žemėn. Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienas karys buvo raitas (lietuviai jodavo į karus trimis žirgais: vienas buvo jojamasis, kitas – pakaitinis, trečias – nešulinis) ir tik neturtingoje arkliais viduramžių Europoje vien tik riteris būdavo raitas, o jo palyda – pėsčia. Arklio apkarstymas įsikabinimo virvėmis atsirado Vokietijoje XIV amž., kai riteris jodavo, o šalia jo, įsikibę į tempiamąsias virves, žygį sau lengvindavo pėstieji riterio knechtai. Tad, atsižvelgiant į anų laikų karybos ekipuotę, Lietuvos herbe žirgas gali turėti tik kamanas ir balną.
Senajame herbe ant karinio žirgo buvo Rikis – karo vadas. Dabartiniame – ant išgąsdinto ir vizginančio lyg šuo uodegą darbinio arklio sėdi eilinis karys, – tai matyti pagal kario ekipuotę. Karo vadai visuomet būdavo lengviau šarvuoti, negu pirmose eilėse besikaunantys riteriai. Čia vėlgi matyti dabartinio herbo atributų profonacija, – jei yra pavaizduotas sunkiai šarvuotas riteris, tai po juo turėtų būti ir sunkiai šarvuotas žirgas, – tokių esminių klaidų to meto nei kariai, nei, juolab heroldai ar demiurgai negalėjo daryti. Tai yra panašu į tai, jei greitašaudį minosvaidį “Katiušą” pritvirtinti prie vaikiško vežimėlio…
Būtų gerai, kad ant to išgąsdinto arklio sėdėtų nors karys, bet pagal piešinį matyti, kad čia yra ne karys, o šlykštus chuliganas. Pagal anų laikų etiketą pakėlus šalmą parodyti barzdą kitam riteriui buvo didžiausias įžeidimas, tai panašiai tas pats, kai moterys atsuka nugara ir pakelia sijonus… Šis kurtuazinis dalykas buvo atsiradęs ne atsitiktinai. Siuzereno vasalai be jo leidimo neturėjo teisės aiškintis savo santykių ar kautis savo tarpe, siuzerenui amžinų kovų ir karų laikotarpiu buvo brangus ir reikalingas kiekvienas pajėgesnis karys. Kad išsiaiškinti savo jėgas, arba net teisminius ginčus, buvo rengiami riterių turnyrai, kur teisus visada būdavo tas, kas buvo galingesnis, – nugalėtojas. Bet ir anais laikais būdavo visokių avantiūristų, mėgėjų pasikauti, įžeisti. Tokiems peštukams, kad mirtinai įžeisti kitą riterį, kuris, sakykime, griežtai laikydavosi savo siuzereno nurodymų be reikalo nekovoti, reikėdavo tik, pakėlus šalmo antveidį, parodyti barzdą…
Senajame herbe Rikio ekipuotė atitiko XII amžiaus ekipuotei, – ant galvos buvo uždėtas lietuviškas į viršų smailėjantis šalmas kairėje rankoje laikė lietuvišką trikampį skydą, o dešinėje rankoje laikydamas akinaką (trumpą platų dviašmenį, patogų signalizavimui ir kautynėms kalaviją), rodė signalą “Atakon!”. Ir heraldikoje, ir karinėje simbolikoje kardas rodomas į priekį rodo ataką, į dešinę – skleistis į dešinę, į kairę – skleistis į kairę, kardas atgal – apsisukti ir trauktis, bėgti nuo priešo.
Dabartiniame herbe aiškiai matyti, kad ant išgąsdinto su vizginama šuns uodega darbinio arklio sėdi eilinis kareivis su utriruota XVI amžiaus ekipuote dešinėje rankoje laikydamas espadoną (dvirankis kalavijas), kuris Europos kariuomenių ginkluotėje buvo pradėtas naudoti irgi nuo XVI amžiaus, ir, be to, šis kareivis espadonu rodo signalą “Visiems atsitraukti!”
O dabar pats svarbiausias herbo akcentas – kario skydas (buvo minėta, kad jis neatitinka lietuviško skydo formos, – dabartiniame herbe pavaizduotas XVI amž. germaniškos ginkluotės skydas). Būtent skyde atsispindi herbo kvintesencija, – dabartiniame kario skyde pavaizduotas vadinamas bizantiškasis kryžius, kurį šiandienos istorikai vadina “Jogailos herbu”. Tai yra heraldinis nonsensas. Visos lietuvių giminės yra patriomonialinės. Jogaila yra Algirdo sūnus – Gediminaitis, tad ir jo, kaip ir Vytauto herbas yra Stulpai.

Jogaila, norėdamas atsiriboti nuo Vytauto, kuris jau nuo seno Lietuvoje savo antspauduose ir herbe naudojo Gediminaičių giminės herbą – Stulpus, tapęs Lenkijos karaliumi, į savo antspaudą įdėjo savo motinos Julijonos giminės ženklą. Julijona kildino save iš Bizantijos imperatorių giminės ir buvo stačiatikiškos tikybos, beje tokios pat tikybos buvo ir Jogaila iki tol, kol Lenkijoje nepersikrikštijo į žydiškai katalikišką tikėjimą. Šitas stačiatikiškos tikybos simbolis ir šiandien daug kur naudojamas, – jį turi tos slavų tautos ir valstybės, kurių valstybinė religija yra stačiatikiškas tikėjimas.
Štai pažiūrėkite, kaip rusų okupantai 1878 metais aprašo Lietuvos herbą: „В червленом щите, на серебряном коне, покрытом червленым трехконечным с золотою каймою ковром, серебряный вооруженный всадник (pogon), с подъятым мечом и со щитом, на коем осьмиконечный червленый крест (герб великого княжества Литовского)“, – pasirodo, kad pagal rusų okupantus Lietuvos herbu privalo būti rusų stačiatikių kryžius?!.

Apibendrinant, belieka pasakyti, kad Europoje yra daug žmonių išmanančių istoriją ir heraldiką, daug yra ir aristokratų: karalių, kunigaikščių, markizų ir grafų, lordų ir bajorų, užimančių svarbias politines, ekonomines ir finansines pareigas. Nekalbėsime, ką jie galvoja, pamatę šiuolaikinius Lietuvos vėliavą ir herbą. Pažiūrėkime Vokietijos arba Prancūzijos kaimelyje gyvenančio kokio nors nusigyvenusio riterio ainio akimis į Lietuvos vėliavą ir herbą. Štai kaip bet kuris apie heraldiką išmanantis žmogus, pasižiūrėjęs į kaimiečio A.Každailio sukurtą Lietuvos herbą pasakytų:
“ Iš vėliavos matyti, kad tai kvailių šalis, o pagal herbą galima pasakyti, kad ši valstybėlė atsirado tik XVI amžiuje, tai yra vien tik mužikų žemdirbių kraštas, kurie, neturėdami jokio orumo ir būdami šlykštūs chuliganai, visuomet visų bijodavo, pataikaudavo, stengdavosi įsiteikti, o norėdami pragyventi, visi iki vieno samdydavosi į svetimas kariuomenes. Jie niekada neturėjo savo kariuomenės ir ginkluotės, o naudojo tik trofėjinę europiečių ekipuotę ir pavogtus iš vokiečių valstiečių darbinius arklius. Jie ypač bijojo ir tebebijo Vakarų. Šitos šalies žmonės yra slavai ir nežino kito tikėjimo tik stačiatikišką, kitaip sakant, jie visi iki vieno yra priklausomi Maskvos metropolitui, ir todėl vykdė ir tebevykdo Rusijos įsakymus”…
Galų gale šiandien jau galima pasižiūrėti į naująją Lietuvos Banko proginę 50 litų monetą, kurios vienoje pusėje yra pavaizduotas Kriviškių kapinyne prie Kernavės rastų sidabrinių monetų Vytis, (monetos buvo kaldinamos Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje 1387-1390 m). Čia aiškiai regime jo rytinę kryptį, žirgo ir Rikio ekipuotę.
Kad aboliuoti (panaikinti) netikusią, neadekvačią ir neakvivalenčią Lietuvos herbo prototipui, odiozinę, diskredituojančią Lietuvą nūnai naudojamą herbo parodiją, ab inkunabulis reikia herbo atkūrimą patikėti tik bajoriško kraujo heroldams ir demiurgams, kurie žino, kad herbo atkūrimas ir tvirtinimas turi būti atsižvelgtas net į žvaigždžių kansteliacijas.
Antra vertus, pats laikas suvokti savo istoriją, įgyti nors kiek savo vertės ir orumo supratimo, neduoti preteksto kitiems tyčiotis iš švenčiausių Lietuvai dalykų. Kodėl šių dienų Lietuvos herbo perpaišymas yra tapęs nediskutuotinu dalyku? Kodėl mužiko Arvydo Každailio sąmonės ir pasąmonės kūrinys arklys su šuns uodega yra tapatinamas su šventąja karve, apie kurią negalima net kalbėti?
Matyt, tai yra atsitikę iš bukagalviškumo, mažo išprusimo, visiško heraldinės disciplinos nesupratimo ir todėl atsiradusios baimės būti išjuoktam ir nesuprastam. Tai būdinga visiems, kas dar nesugebėjo atsikratyti komunistinio mąstymo. Kaip kitaip galima paaiškinti kilusį debiliškai idiotišką ažiotažą dėl K.Prunskienės apdovanojimo „kunigaikštienės“ titulu, o ir ji pati, pagal elgesį matyti yra tokia pat arogantiška bukagalvė nemokša, jei nesugebėjo atsisakyti „prosų“ ir lauko išviečių kunigaikštienės titulo…

Regis pats laikas paskelbti pilietinę akciją dėl naujo Lietuvos Herbo atkūrimo konkurso.
Čia pateiktas išsamus Lietuvos Herbo aprašymas suteikia galimybę kiekvienam, gerbiančiam Lietuvos istoriją ir kultūrą, sugebančiam nors kiek piešti, sukurti savą Lietuvos Herbo viziją. Savo kūrinius siųskite į Prezidentūrą, Seimą, gal ten sėdintys bukagalviai mažamoksliai valdininkai-činovnikai kada nors supras heraldikos discipliną, o mes vėl galėsime turėti garbingą ir orų savo valstybės Herbą.

Šaltiniai: Rimša E. „Lietuvos valstybės herbas” in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9, 15-16.
Trinkūnas J. „Vytis“ in Trinkūnas J. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2000. – P. 110.
Dawne dokumenty państwowości polskiej. Old Documents of Polish Statehood. 2000. – Warszawa: Kancelaria Sejmu, Wydawnictwo Sejmowe, 1999.
Literatūra: “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey”, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey”, Krakowie, 1621
Baume W. Der altpraeussishes Shild. “Alt-Preussen”, 6 Jahrgang,1,1941.
Bochenski Z. Polskie szyszaki wczesnosredniowieszne. Krakow, 1930.
Nadolski A. Studija nad uzbrojeniem polskim w X, XI, XII wieku. Lodz, 1954.
Bartninkas M. Lietuvos Vytis. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. – 95 p.
Blynas M. Lietuvos Vytis: Karalius Mindaugas, Medininkai ir… Istorinių–kultūrinių straipsnių rinkinys. R.Žymanto leidykla, 1993. – 96 p.
Lukšaitė I. „Dėl žodžio „Vytis“ in Mūsų praeitis. – 1990. – Nr. 1. – P. 120-125. – (Lietuvos istorijos draugijos leidinys).
Radzvilovaitė E. Lietuvių genčių skydai II-VIII amž. MA Darbai. A.2,1966.p.130.
Rimša E. „Lietuvos valstybės herbas” in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9-18.
Sarnowska W. Miecze wczesnosredniowiescne w Polsce, “Swiatovit”, XXI,1955.
Volkaitė – Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. Vilnius, 1970.
Арсеньев. Ю. И. Геральдика. М. 1908.
Арциховский В.Н. Оружие.НКДР, 1947.
Кирпичников А.Н. Русские мечи XI-XIII веков. КС. Но 85. Москва, 1961.
Кирпичников А.Н. Русские шлемы X-XIII веков. СА.1958. Но 4.
Куликускене К. Погребения с конями у древних литовцев. СА. 1953,XVII.
Карамзин Н.М. История государства Российского.СП.1819.
Лакирев А.Б. Русская геральдика. СП. 1855.

Pagal Jurgį ir kepurė
(Atsakymas į straipsnį “ Į Europą su karaliaus kvailio kepure” laikraštyje „Vakarų eksprese“)

Skaitant Manto Katino rašinėlį apie heraldiką, matyti, kad ne be reikalo anais laikais karaliai savo kvailiams uždėdavo geltonos, žalios ir raudonos spalvos kepures, nes tik šių spalvų apsaugoje buvo galima pliurpti, nusikalbėti į lankas, pritaukšti prūdus nesąmonių, krėsti kvailystes, blogą parduoti už gerą, apkalbėti, niektauzyti, durnavoti, blūdyti, žinant, kad po ta kepure nei į ausį gausi, nei kas į užpakalį įspirs…
Mantui Katinui, prieš rašant būtų buvę pravartu perskaityti prieš tai rašytą mano straipsnį apie Lietuvos herbą, pastudijuoti Lietuvos istorijos, kad bent jau nemaišyti sąvokų, terminų, datų, valstybių, – apie heraldiką net nekalbame, – pradedančiam skraidyti tai pernelyg didelės aukštumos, – čia dar būtina išmokti abėcėlės, suvokti kas tai per disciplina yra heraldika, su kuo ji valgoma ir kuo užgeriama.
Netgi E. Rimšos sudarytą knygą “Lietuvos heraldika” reikėjo ne pavartyti, bet perskaityti. Tas dalykas nors ir sunkus, reikalaujantis protinių pastangų, bet įmanomas.
Na, o dabar peržvelgsime tas tezes, kurios ištezentos straipsnelyje.
Heraldikoje asemija yra nematymas to, kas yra pavaizduota, t. y. nežinojimas heraldikos kalbos, jos simbolių prasmės ir esmės. Tuo tarpu M. Katinas serga ne tik asemija, bet ir miražiniu daltonizmu, – jei mano straipsnyje aiškiai parašyta, kad Lietuvos Valstybinė vėliava buvo purpuro spalvos lauke baltas Vytis, tai M. Katino vaizduotė čia jau regi “šarvuotą raitelį su iškeltu kalaviju, jojantį ant bėro ar obolmušio žirgo”, – aiškiai galima matyti, kad autoriui kažkas negerai su akimis, o gal ir žolės jau buvo parūkęs, ypač, kai pradeda neskirti baltos nuo rusvos, kai prieš akis kažkokie obuoliai ima plaukioti ir visokios šarvuotos būtybės regėtis…
Autoriui blogai pasitarnauja ir paviršutiniškas susipažinimas su E. Rimšos knyga, kur jokiu būdu neteigiama, kad tik iki XIX amžiaus “dauguma Europos valstybių turėjo tautines trispalves vėliavas”. Čia M.Katinas kažko kažkaip bus nesupratęs arba tiesiog skaitęs, tik nežinia ką…
Vėliavas Europos šalys turėjo nuo XII amžiaus, aišku, kito Europos šalių sienos, kito ir kūrėsi vienos ar kitos valstybės, kito vėliavos, bet teigti, kad nuo 1789 m. Europoje visos valstybės įsivedė trijų juostų vėliavas, yra tikrai verta karaliaus kvailio kepurės, – tada reikėtų iš Europos išmesti Didžiąją Britaniją, Airiją, Škotiją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Islandiją, Daniją, Portugaliją, Ispaniją, Monaką, Maltą, Kiprą, Šveicariją, San Mariną, Čekiją, Lenkiją, Graikiją, Turkiją ir Latviją.
O toliau dar “trispalviau”: “…vėliavos dažniausiai būdavo sudaromos iš valstybės herbe esančių spalvų”. Jokiu būdu ne, – Europos heraldikoje tokių taisyklių nebuvo ir dabar nėra. Palyginimui galima pasižiūrėti į Prancūzijos, Olandijos, Italijos herbų ir jų vėliavų spalvas.
Cituojame M. Katiną: “Labai gaila, kad dabartinis Lietuvos herbas kai kam tik arklys su šuns uodega”, – vienintelę tikrai teisingą išvadą padarė autorius, perskaitęs pirmajame straipsnyje, kad dabartiniame Lietuvos herbe dailininko Arvydo Každailio yra nupieštas ne žirgas, o darbinis arklys su šuns uodega. Tikrai būtų įdomu, jei Vokietijoje kas nors imtų herbe paišyti ne erelį, o vištą, – tokį dailininką vokiečiai ne tik iš dailininkų tarpo išmestų, bet ir iš Vokietijos ištrenktų…
Ir vėl sėkmingai cituojame M. Katiną: “Istorijos tėkmėje Vytis keitėsi dešimtis kartų, todėl norint viešai pareikšti, kad viena detalė yra svarbesnė už kitą, reikia svarių argumentų”, – taip, dailininkui, atkuriančiam Lietuvos herbą, reikėjo Lietuvos ir Europos istorijos, Lietuvos ir Europos heraldikos gilių studijų ir žinių, reikėjo būti mažiausia antros eilės bajoru ir tik po to pradėti kūrybos procesą, kad paskui panašūs į M. Katiną autoriai nepradėtų ieškoti bajoriško “mėlyno kraujo” arklio plėškėse ar jo pauodegyje…
Antra vertus, M. Katinas teigia, kad “Lietuvos heraldikos komisija parengė naują herbo variantą, parengtą istorijos ir ikonografijos šaltiniais (bet ne heraldikos, – aut). Jame atsiranda mėlyna spalva, kuri simbolizuoja, kad Lietuvoje taip pat yra “mėlynojo kraujo”. Būtent ši spalva ir parodo, kad mūsų valstybė nėra vien tik mužikų kraštas be bajorijos užuomazgų”. Perskaičius tas eilutes, matyti, kad autoriui tikrai bus pavažiavęs stogas, – pamatyti arklio plėškėse tautos mėlynąjį kraują galima tik užsidėjus trispalvę kepurę arba išsibadžius akis… Nei heraldikai, nei bajorijai primityviai idiotiškų nuorodų nereikia, nes heraldika yra nuo seno sukūrusi visus reikiamus simbolius ir jų reikšmes, jų semantiką. Lietuvos diduomenei ir bajorijai, kuri pasaulyje yra pripažinta mažiausiai tris tūkstančius metų, kuri yra susigiminiavusi su visomis žymiausiomis Europos imperatorių, karalių, didikų ir bajorų giminėmis, kuri puikiausiai žino savo istoriją ir savo kilmės šaknis (jei nežinotų, nebūtų Lietuvos didikai ir bajorai), nei Aukščiausios Tarybos, nei Seimo, nei jokių heraldikos komisijų sovietinių nuorodų ir pažymų nereikia. Čia, gi, ne stojimas į komunistų partiją…
M. Katinas mėgina ginčytis, kalbėdamas apie dabartinio herbe pavaizduoto arklio ekipuotę, teigdamas, kad arklio apkarstymas įsikabinimo virvėmis būdingas Vokietijai, o ne Lietuvai, kad jam tai logiškai suprantama, bet ne iki galo pagrįsta. Aišku, negali būti žmogui iki galo pagrįsta tai, ko jis nežino, – senosios Lietuvos kariuomenės ekipuotės. Bet pažiūrėkite, kaip puikiai M. Katinas pats save paneigia, rašydamas, kad XV amž. italas Aleksandras Guagnini ar 1920 m. A Zmuidzinavičius paišė virviuotus arklius. Ir tai tiesa, nes jie Lietuvos herbą ne kūrė, remdamiesi heraldikos taisyklėmis, o perpaišė, kopijuodami iš flamando Bergshamaro fantazijos sukurto herbo. Tai yra nepalyginami dalykai ir nors kiek istorijos ragavęs šį skirtumą tikrai pajustų. Čia tas pats, kaip ir A. Guagnini paišyti Lietuvos karalių barzdoti “portretai”. Tai buvo renesanso dvasioje ir aplinkoje išaugusio italo supratimas apie Lietuvą ir jos senovę, bet tada kokiam biesui Algirdui ir Kęstučiui (kaip mini istoriniai šaltiniai, – aut.) vykstant į karus, reikėdavo su savimi imtis net tris barzdaskučius, kodėl Vytauto amžininkai, rašydami apie jį, pabrėžia, tai, kad jis visada būdavo karališkai švariai nusiskutęs? Čia, vėlgi, M. Katinas, studijuodamas Lietuvos istoriją, matyt, bus praleidęs ne bibliotekoje, o alubaryje. Lietuvos karaliai ir didikai tuo ir skyrėsi nuo prastuomenės, kad jie nenešiojo barzdos, tai buvo jų privilegija, – tik mužikai buvo barzdoti…
Baigdamas M. Katinas nusivažiuoja į tokias trispalves lankas, kad iš juoko galima ir žagsėti. Būtent mano straipsnyje yra pabrėžiama, kad Lietuva yra genialių karių šalis, straipsnyje rašau ne tai, kad Lietuvos herbas iš esmės yra blogas, atvirkščiai, teigiu, kad Lietuvos herbo dabartinis piešinys yra niekam tikęs, kad jį piešę ir patvirtinę žmonės yra beraščiai ir tokie pat, kaip ir M.Katinas, analfabetiškai nesuprantantys savo daromų ir sakomų nesąmonių bei kvailysčių.
Reikia, gi, gyvenant II-jame tūkstantmetyje, net nežinoti savo krašto istorijos ir dvoktelėjusiu bolševikiniu tvaiku apsvaigus it papūgai kartoti, kad “bajorija pirmoji atsisakė lietuviškų atributų ir mušėsi sau į krūtinę, įrodinėdami savo lenkiškų šaknų autentiškumą”. Būtų galima sakyti, kad M. Katinas yra analfabetas, niekuomet neskaitęs Lietuvos istorijos, kad jis negali suvokti, jog būtent Lietuvos diduomenė ir bajorija sukūrė Lietuvos karalystę, – vieną didžiausių Europos valstybių. Būtent lietuvių aristokratai viduramžiais valdė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Kroatiją. Būtent mūsų kilmingieji protėviai įvedė Europoje valstybingumo institucijas, kelių tiesybą ir savo valstybės diplomatiją, Lietuvos kariuomenę ir ginkluotę, karo mokslų strategijas ir taktikas, Lietuvos Statutą, kad jau XVI amž, Lietuvos bajorai rašė ir leido knygas 46 kalbomis, kad jie išmokino knygas spausdinti ir anglus, ir rusus, kad jei įkūrė Vilniaus universitetą ir biblioteką, jie pastatė žymiausius Europoje kanalus su šliuzais, jungiančius Baltiją su Juodąja jūra, kad Lietuvos teatrai, opera ir baletas prasidėjo ne Palangos daržinėje, o Lietuvos karalių ir didikų rūmuose, kad visas naujas, pažangias idėjas Lietuvos gyveniman diegė išsilavinę ir didžiausi Lietuvos patriotai – Lietuvos didikai ir bajorai. Ir to iš jų niekas nei atims, nei paneigs, net ir kasdien dėvintys trispalves kepures.
Teigti, kad bizantiškasis stačiatikiškos tikybos simbolis yra patriarchalinis Lotaringijos kryžius, gali tik absoliučiai nekompetentingas kryžių simbolikos žinovas. O rašyti, kad šis slaviškojo tikybos simbolis, vos ne kasdien televizorių ekranuose matomas nūdienos stačiatikiško tikėjimo šalių insignijose, yra “Jogailaičių kryžius”, – reikia ne tik trispalvę kepurę užsidėti, bet, kad ir po ja toks pat trispalvis kvaišalas virbėtų…
Vaje, kiek dar daug žinoti tokiam „komentatoriui“ Katinui reikia…Na, bet jis dar jaunas, dar ir skaityti gali išmokti…
Bet Lietuvos katalikų vadovybei, Lietuvos Prezidentui, Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos Seimui, Lietuvos valdininkams vieną kartą reikėtų apsispręsti, kas jie yra – stačiatikiškos Rusijos vergai ar laisvos nepriklausomos Lietuvos piliečiai katalikai. Kaip kitaip galima paaiškinti, kad Lietuvos šventoje vietoje – Palangoje, kur niekada negyveno nė vienas rusas stačiatikis, nebent tik komunistas sovietiniais laikais, mūsų visų akyvaizdoje išdygo rusų stačiatikių cerkvė su ypatingai aršiu ir pretenzingu ruseliu popu?…

Literatūra:
Baume W. Der altpraeussishes Shild. “Alt-Preussen”, 6 Jahrang, I, 1941.
Bochenski Z. Polskie szyszaki wczesnosredniowieszne. Krakow, 1930.
Nadolski A. Studija nad uzbrojeniem polskim w X, XI, XII wieku. Lodz, 1954.
Radzvilovaitė E. Lietuvių genčių skydai II-VIII amž. MA darbai. A.2, 1966.
Sarnowska W. Miecze wczesnosrednowiescene w Polsce, “Swiatovit”, XXI, 1955.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amž.Vilnius, 1970.
Арциховский В.Н. Оружие. НКДР, 1947.
Кирпичников А.Н. Русские мечи XI-XIII веков. КС, Москва, 1961.
Кирпичников А.Н. Русские шлемы X-XIII веков. СА, 1958.
Куликаускене К. Погребения с конями у древних литовцев. СА, 1953,

Dėl Kazimieros Prunskienės Rusijos kunigaikštienės titulo
Sankt Peterburge – staigmena
„Jūsų šviesybe“, – taip dabar galima kreiptis į žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę, šią savaitę tapusią Rusijos kunigaikštiene. Garbingas titulas K.Prunskienei buvo suteiktas birželio 7 dieną, kai ministrė su delegacija viešėjo Sankt Peterburge.
Apdovanojimo ceremonija vyko vienoje cerkvėje, kuri šiuo metu rekonstruojama. Titulą ministrei suteikė apeiginiais rūbais pasipuošęs šventikas.
Rusijos tarptautinių asmenybių rūmų sprendimu K.Prunskienei už didelį asmeninį indėlį į tarptautinę socialinę, ekonominę ir kultūrinę plėtrą buvo įteiktas Tarptautinės garbės ordinas bei Visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II pasirašytu dokumentu suteiktas kunigaikštienės titulas.
„Gerokai suglumusi paprašiau duoti truputį laiko pasitarti su delegacija. Sutikau priimti titulą, nes niekas neįžvelgė politinės provokacijos. Mane pašventinęs stačiatikių dvasininkas įteikė raštą bei segę, kurie liudija, kad esu kunigaikštienė“, – pasakojo politikė.
Tarptautiniai asmenybių rūmai pritariant UNESCO įsteigti 1991-aisiais ir turi atstovybes 36 pasaulio valstybėse. Tarptautinės garbės ordiną yra gavę pasauliniu mastu žinomi asmenys – popiežius Jonas Paulius II, JAV prezidentas George’as Bushas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Italijos premjeras Silvio Berlusconi.
„Premjeras Algirdas Brazauskas man prisipažino irgi turįs tokį ordiną, bet ne titulą“, – užsiminė ministrė.
Apdovanojimą vertina santūriai
- Ar didžiuojatės Rusijos kunigaikštienės titulu? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo K.Prunskienės.
- Kaip čia pasakius? Aš neignoruoju jo ir nemenkinu. Priimu tai su pagarba. Viskas, kas yra netikėta, žmogų šiek tiek sutrikdo.
Bet aš filosofiškai žiūriu į šį dalyką – ne titulai daro žmogų asmenybe. Pats žmogus arba pelno, arba ne tuos apdovanojimus. Taigi ne aš pati užsimaniau gauti titulą, todėl ir priimu jį santūriai.
- Nejaugi niekas net neįspėjo, kad tapsite kunigaikštiene?
- Šita apdovanojimo dalis tikrai buvo netikėta. Žinojau tik tiek, kad gausiu ordiną. Po šios iškart prasidėjo kita ceremonijos dalis ir man įteikė kunigaikštienės regalijas.
Mano vardas ir pavardė įrašyti į Rusijos aukščiausių dvasininkų dar 1832 metais pradėtą rašyti aristokratiškų titulų suteikimo knygą, kuri yra Rusijos patriarcho žinioje. Sovietų laikais tai buvo sustabdyta, o 1992 metais atnaujinta.
Siųs dokumentus į Rusiją
- Kaip į jums suteiktą titulą reagavo jūsų sūnus ir dukterys?
- Apie tai žino tik sūnus Vaidotas ir vyriausia duktė Rasa. Jaunesnioji, Daivita, šią savaitę buvo išvykusi į kelionę.
Sankt Peterburge man paaiškino, kad šis titulas paveldimas. Vadinasi, jį turės ir trys mano vaikai bei anūkai. Kunigaikščio ženklą, tik be tai patvirtinančio pažymėjimo, po iškilmių dvasininkas perdavė ir mano sūnui.
Tačiau dėl šios garbės bus ir papildomų rūpesčių. Tarptautiniams asmenybių rūmams reikės nusiųsti duomenis apie vaikus, anūkus, jų fotografijų, kad būtų paruošti titulą patvirtinantys liudijimai.
Susitiksime savaitgalį, tada su šeima apie tai ir pakalbėsime.
Iki šiol aš esu sutrikusi, galvoju, kaip elgtis toliau. Turbūt reikės parašyti Rusijos patriarchui padėkos laišką, galbūt prisistatyti kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, apsilankyti pas tėvą Chrizostomą ir pasiteirauti, kaip tą titulą įvesti į lietuvišką aplinką.
Negalėjo patikėti naujiena
„Lietuvos rytas“ šalies istorikų pasiteiravo, ką jie mano apie ministrei suteiktą titulą.
„Nesuprantu, kaip patriarchas gali suteikti kunigaikštienės titulą. Bent jau anksčiau tokių dalykų nebuvo. Dabar – galbūt, kai Rusijoje daug kas neaišku“, – neslėpė nusistebėjimo heraldikos specialistas Edmundas Rimša.
Istorikas sakė iš pradžių nepatikėjęs tokia žinia.
Romos popiežiai nuo XVI amžiaus už didelius nuopelnus Bažnyčiai yra suteikę grafų, kunigaikščių, baronų titulus. Daug žmonių šiuos titulus gavo XVIII ir XIX amžiaus pradžioje.
„Ar K.Prunskienei suteiktas titulas yra tikras, aš negaliu pasakyti. Šiaip jau tokį titulą gali suteikti imperatorius, karalius.
Kiek girdėjau, aristokratiškųjų titulų liudijimus Rusijos žmonėms dabar oficialiai pasirašinėja vienas Romanovų dinastijos palikuonių, gyvenantis emigracijoje“, – pasakojo E. Rimša.
Nesuteikia jokių lengvatų
Panašios nuomonės yra ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė Loreta Skurvydaitė.
„Kunigaikščio arba grafo titulą teikia aukščiausiasis šalies valdovas, bet ne Bažnyčios hierarchas. Šis patriarcho mostas, matyt, – savotiška pagerbimo forma, tokį dalyką girdžiu pirmą kartą.
Kunigaikštienės titulas Rusijoje dabar iš esmės nieko nereiškia. Jis nesuteikia teisės paveldėti žemių, dvarų, negarantuoja lengvatų“, – sakė istorikė.

Bajoro A.Vincento Sako komentaras:
- Europoje, taip pat ir Rusijoje kunigaikštienės titulo suteikimas nėra garbės pripažinimas, o oficialus K.Prunskienės nuopelnų ir darbų Rusijai įvertinimas. K.Prunskienė, gavusi kunigaikštienės titulą jau yra priskiriama Rusijos aukštuomenei ir elitui. Kitaip sakant, už kenkėjišką veiklą Lietuvai, jos ekonomikos smukdymą, pilietinio susiskaidymo kurstymą, Lietuvos vardo diskreditavimą, už ilgametį ir nepriekaištingą darbą Rusijos KGB organuose Kazimyra Prunskienė yra oficialiai prieš visą pasaulio žmoniją patvirtinta Rusijos piliete ir privilegijuota Rusijos aukštuomenės nare.
- Jei Kazimyra Prunskienė gavo ir net priėmė Rusijos kunigaikštienės titulą, ji išsidavė, atskleidė savo priklausomybę Rusijos KGB ir valdžiai ir todėl už kenkėjišką veiklą, už Tėvynės išdavystę, už tarnavimą priešiškai šaliai turi būti oficialiai teisiama ir ištremta iš Lietuvos. Lietuvos istorijoje šlykštesnės ir niekingesnės išdavystės nuo Glinskio laikų (1507-1508m.) nėra buvę.
- Mūsų dienų Lietuvos politikai, nepasmerkę ir nenuteisę K.Prunskienės, įrodo, kad yra tokie lygiai tokie patys – savo Tėvynės ir tautos išdavikai, šlykštūs niekšai be garbės ir orumo.
- Įžūlus Lietuvių tautos išdavikės Kazimyros Prunskienės pareiškimas : „galbūt prisistatyti kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, apsilankyti pas tėvą Chrizostomą ir pasiteirauti, kaip tą titulą įvesti į lietuvišką aplinką“, įrodo, kad Lietuva dar dabar tebėra Rusijos regionas, kuriame Lietuvos kardinolai, net istorikai
E.Rimša, L.Skurvydaitė būdami mužikais, nesuvokia heraldikos reikšmės pilietiniame gyvenime. Jei Loretai Skurvydaitei kunigaikštienės titulo suteikimas atrodo tik „savotiška pagerbimo forma“,
ir tai, kad „kunigaikštienės titulas Rusijoje dabar iš esmės nieko nereiškia. Jis nesuteikia teisės paveldėti žemių, dvarų, negarantuoja lengvatų“ įrodo, kad minėta panelė nieko nenutuokia apie aristokratiją ir jos reikšmę pilietinėje visuomenėje. Mužikiškai kaimiškas mentalitetas, esminių pilietinių dalykų nesupratimas, visuomenės rangų nevertinimas, garbės ir orumo ignoravimas yra komunistinė lagerinė pasaulėjuta ir pasaulėžiūra. Todėl lietuvių tautos išdavikė Rusijos kunigaikštienė Kazimira Prunskienė, remiama chamiškai nuolankaus mentaliteto pakalikų gali ir toliau nebaudžiama „vadovauti“ savo išduotai tautai…

Vincentas Sakas, jotvingių bajoras
Herbas „Atmintis“. Obalsis: „Honeste et superbia“.

2010 – 05 – 19 Nr. 3
Vilnius

Posėdžio pirmininkas – doc. Kęstutis Jaskelevičius

Posėdžio sekretorė – Ildika Gusaraitė

Dalyvauja: Romualdas Ozolas, Kęstutis Jaskelevičius, Raimundas Dužinskas, Dalia Urbanavičienė, Zdislovas Truskauskas, Pranas Aleknavičius, Nijolė Uinskienė, Andrius Žilėnas, Rūta Jokubonienė, Laimonas Mituzas, Viktoras Juozėnas, Jurga Miškinytė, Alfredas Girdziušas, Rolandas Paulauskas, Nijolė Balčiūnienė, Julius Kvaraciejus, Margarita Išoraitė.

Darbotvarkė:

Konferencijos „Uždaryta mokykla – pasmerktas kaimas“, įvykusios š.m. balandžio mėn. Zarasuose, aptarimas. Informuoja: Romualdas Ozolas ir doc. Kęstutis Jaskelevičius;
Diskusijos (gal konferencijos) žemės rinkos tema datos, vietos ir pagrindinių pranešėjų numatymas. Informuoja: doc. Pranas Aleknavičius;
Dėl būtinybės surengti konferenciją apie situaciją miškų ūkyje. Informuoja: Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas;
Dėl Tautinio paveldo produktų įstatymo įgyvendinimo ir pataisų. Informuoja: doc. Dalia Urbonavičienė;
Dėl diskusijos (gal konferencija) verslo plėtros kaime tema. Informuoja: Nijolė Uinskienė;
Dėl darbo grupių suformavimo ir jų kuratorių patvirtinimo. Informuoja: doc. Kęstutis Jaskelevičius;
Dėl internetinio tinklapio kūrimo eigos. Informuoja: doc. Raimundas Dužinskas;
Dėl veiklos aktyvinimo ir galimų rėmėjų paieškos. Informuoja: doc. Kęstutis Jaskelevičius
Dėl nario mokesčio ir naujų narių priėmimo. Informuoja: doc. Kęstutis Jaskelevičius.
SVARSTYTA: Konferencijos „Uždaryta mokykla – pasmerktas kaimas“, įvykusios š.m. balandžio mėn. Zarasuose, aptarimas.

Pranešėjai Romualdas Ozolas, Kęstutis Jaskelevičius. Trumpai aptarti 2010 m. balandžio 17 d. Zarasuose įvykusios konferencijos „Uždaryta mokykla-pasmerktas kaimas“ rezultatai ir tolesni Tarybos veiksmai kaimo švietimo srityje.

NUTARTA:
Susisteminti konferencijos medžiagą bei pateikti Švietimo ir mokslo ministerijai ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui;
Iki kito Tarybos posėdžio parengti pasiūlymus rengiamam Švietimo įstatymui;
Surengti platesnio mąsto konferenciją dėl kaimo mokyklų atskyrimo nuo bendros moksleivių krepšelių sistemos;

2. SVARSTYTA: Diskusijos (gal konferencijos) žemės rinkos tema datos, vietos ir pagrindinių pranešėjų numatymas.

Pranešėjas doc. Pranas Aleknavičius. Posėdžio dalyviai supažindinti su aktualiomis žemės rinkos problemomis, kurios reikalauja skubaus sprendimo bei atitinkamų teisės aktų pakeitimų.

NUTARTA: Birželio pabaigoje, Kaune arba Vilniuje organizuoti konferenciją žemės santykių tema. Konferenciją organizuoti įpareigotas P. Aleknavičius.

3. SVARSTYTA: Dėl būtinybės surengti konferenciją apie situaciją miškų ūkyje.

Pranešėjas Zdislovas Truskauskas. Posėdžio dalyviai supažindinti su egzistuojančiomis miškų ūkio problemomis ir būtinybe jas viešinti bei spręsti.

NUTARTA: Rugsėjo mėnesį organizuoti konferenciją, kuri akcentuotų ne tiek ekonominę miškų pusę, bet valstybinių miškų sąsajas su kaimo bendruomenėmis bei miškų reikšmę kaimo išlikimui. Konferenciją organizuoti įpareigotas Z. Truskauskas.

4. SVARSTYTA: Dėl Tautinio paveldo produktų įstatymo įgyvendinimo ir pataisų.

Pranešėja doc. Dalia Urbonavičienė. Posėdžio dalyviai supažindinti su Tautinio paveldo produkto įstatymu ir jo įgyvendinimo problemomis. Pristatytos ir Žemės ūkio ministerijos inicijuotos įstatymo pataisos, kurios iš principo yra nenaudingos ir net žalingos.

NUTARTA: Bandyti sustabdyti daromas įstatymo pataisas, pateikti šį klausimą išnagrinėti Saulėtekio komisijai bei surengti diskusiją Seime.

5. SVARSTYTA: Dėl diskusijos (gal konferencijos) verslo plėtros kaime tema.

Pranešėja Nijolė Uinskienė. Posėdžio dalyviai supažindinti su verslo plėtros kaime situacija ir egzistuojančiomis sudėtingomis verslumo sąlygomis.

NUTARTA:
Kreiptis i Žemės ūkio ministeriją bei Lietuvos atstovus Europos parlamente, kad rūpintųsi, jog būtų liberalizuotas verslo plėtros kaime koofinansavimas;
Greitu metu organizuoti spaudos konferenciją dėl verslo plėtros kaime problematikos;
Rugsėjo – spalio mėnesį organizuoti konferenciją verslo plėtros kaime klausimu;

6. SVARSTYTA: Dėl darbo grupių suformavimo ir jų kuratorių patvirtinimo.

Pranešėjas doc. Kęstutis Jaskelevičius. Posėdžio dalyviams pristatytos 12 Tarybos dalykinių grupių bei paskirti jų kuratoriai.

NUTARTA:
Paskirti šiuos grupių kuratorius:
Tarybos plėtros grupė – Jonas Ramonas;
Žemės santykių grupė – Pranas Aleknavičius;
Kaimo demografijos grupė – Erika Ribašauskienė;
Kaimo ir miesto dialogo grupė – Rolandas Paulauskas, Vladas Buragas;
Kaimo socialinių reikalų grupė – Laimonas Mituzas;
Kaimo švietimo ir kultūros grupė – Andrius Navickas, Nijolė Balčiūnienė, Jurga Miškinytė ir Danute Karlienė;
Etninės kultūros ir kalbos grupė – Vytautas Tumėnas ir Dalia Urbanavičienė;
Viešųjų ryšių grupė – Raimundas Dužinskas ir Alfredas Girdziušas;
Kaimo sveikatos reikalų grupė – Vytautas Juozėnas;
Kaimo ekonomikos grupė – Nijolė Uinskienė ir Rūta Jokūbienė;
Kaimo ir miško ūkinių ryšių grupė – Zdislovas Truskauskas;
Ryšių su kaimo bendruomenėmis grupė – Margarita Išoraitė.

Grupių koordinatorius prašyti iki š. m. birželio 10 d. pateikti Valdybai pasiūlymus dėl veiklos krypčių ir priemonių.

7. SVARSTYTA: Dėl internetinio tinklapio kūrimo eigos.

Pranešėjas doc. Raimundas Dužinskas. Posėdžio dalyviams pristatyta kuriamos internetinės svetainės turinys ir struktūra. Svarstytos svetainės vardo ir logotipo galimybės.

NUTARTA: iki kito posėdžio pateikti korekcijas pasiūlytam internetinės svetainės turiniui bei pateikti svetainės vardo bei logotipo idėjas.

8. SVARSTYTA: Dėl veiklos aktyvinimo ir galimų rėmėjų paieškos.

Pranešėjas doc. Kęstutis Jaskelevičius. Pristatytos Tarybos rėmimo galimybės ir būstinės įkūrimo būtinybė.

NUTARTA: aktyvinti rėmėjų paieškas bei ieškoti reprezentatyvios vietos Tarybos būstinei.

9. SVARSTYTA: Dėl nario mokesčio ir naujų narių priėmimo.

Pranešėjas doc. Kęstutis Jaskelevičius. Posėdžio dalyviams pristatytos naujų narių kandidatūros.

NUTARTA: Vieningai pritarta naujų narių priėmimui.

Susirinkimo pirmininkas doc. Kęstutis Jaskelevičius

Susirinkimo sekretorė Ildika Gusaraitė
Click to view slideshow.

toks fotoreportinio meno žanras nacionalinėje foto istorijoje retas atvejas, gal koks penktas, ar dar mažiau

parodoje dalyvavo garbus verslininkas Rimantas Tamašauskas, renginių organizatorė Viktorija Šamatovičienė, kuri susirinkusiems pasiūlė minutės tylą susikaupimui dėl 2010 04 10 lenkų tautos antros tragedijos netoli Katynės, literatas Juozas Miglinas,seniūnas Jonas Kietavičius,
Alfredo žmona Aušra,
miesto garsus fotomeistras Vacius Rasilka,
dainininkė Diana Jacevič,
patyrusi miesto bibliotekininkė Rūta Minkevičienė
ir kiti jausmingi mietelėnai

parodos tema vystėsi pagal laikrodžio rodyklę, o Ūla yra Alfredo dukra,kuri tėvų pavadinta nedidelės ir tyros dzūkų upelės vardu

ar galima įbristi į tą pačią upę, ŪLA?

negalima, nes nepakartosi kudikystės ir jaunystos žavingų akimirkų

laikrodis ciksi, todėl linkime TAU tokios brandos kaip TAVO tėčiui, fotomenininkui Alfredui Girdziušui ir stipriai bei intelektualiai mamai Aušrai

kilnus menas sutveriamas tik meilės šeimose,Viešpatie, išklausyk mus, raštininkus
Click to view slideshow.

Lentvario seniūnijoje Alfredo Girdziušo paroda
2010-04-15

Lentvario seniūnijoje ir toliau skleidžiami meno žiedai. Trakų r.kultūros rūmų Lentvario filialo meno vadovės Alinos Kveragienės iniciatyva seniūnijoje surengta žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda – fotonovelė „Ūla“, kurios atidarymas vyko balandžio 12d. Atidaryme dalyvavę svečiai žavėjosi sukurta spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojančia erdve. Renginio vedėja Trakų r. kultūros rūmų Lentvario filialo administratorė Viktorija Šamatovičienė supažindino svečius su fotonovelės atsiradimo istorija bei autoriaus įdomiausiais biografijos puslapiais, jo kūrybos laimėjimais. Parodos autorius A.Girdziušas papasakojo apie kūrybinį darbą, jo sunkumus bei subtilybes, fotografuojant savo dukrelę Ūlą. Taip pat autorius džiaugėsi suteikta galimybe parodyti savo darbus Lentvaryje.

Lentvario seniūnas Jonas Kietavičius už nuostabios nuotaikos sukūrimą seniūnijos salėje A.Girdziušui įteikė puikią dovaną – knygą. Savo dainomis visus sveikino Diana Jacevič. Renginio metu svečius vaišino verslininkas Romaldas Tamašauskas.

Alfredo Girdziušo parodą galima lankyti iki balandžio 30 d. Lentvario seniūnijos salėje (Klevų al. 47A, Lentvaris).

Kai kurie poetiniai prierašai fotonovelei „Ūla“

1.
Visi į šį pasaulį
Ateinam mes nuogi -
Pradžios pradžia visiems sunki…
Gyvenimas – tai rėtis
Visiems atseikėja tik tiek,
Kiek sugebi derėtis…
O aš atsinešiau jau vardą –
Ūla.
Nors trumpas, bet skambus
Ir kaip besprogstanti tyla
Kartojasi:
Ūla, Ūla…

2.Juk ne gandrai kopūstuos mėto mus
Ir ne Marijos „nekaltasis“ pradas…
…Manęs jau laukė -
Ir man tik atsiradus
Greit lėkėm į namus
(Broliukui pasigirti),
Kad aš – Ūla,
Jaunėlė sesė,
O jis –
-Žiūrėkit, kokia mažė!..

3. Aš atėjau!
Mažytis homunkulas –
Su oro pirmu gurkšniu pareiškiu šiam pasauliui,
Jog aš esu –
Ūla,
Kurią dar ten vadino šiuo vardu…

4.Alfredas Paliesius

Pirmasis Ūlų susitikimas

Rugpjūčio saulės tviskesy
Ūloje maudosi Ūla…
Dzūkijos upės vandeny
Mėnulio pilnačiai bešviečiant
Seniai jai vardas buvo duotas
Ir lauktas taip ilgai
Kol dvi vienvardės susitiks –
Ūla pamils gal Ūlą,
Gal Ūlą išbučiuos Ūla…

Ūla,
2000 m. rugpjūčio 14 d.

5.Aš –Ūla.
…Kai Trakų Monsinjoras Rūkas užrašęs vardą „Ūla“
Paklausė koks šventas vardas man bus duotas,
Išgirdo, jog Ūla tekėjo Dzūkijos miškais
Prieš amžius, jau tada,
Kai Lietuva krikščioniškam pasaulin žengė –
Tad nėr šventesnio vardo lietuvaitei…
Paniro Monsinjoro žila galva
Ir savo šventa ranka
Užrašė
Tebūna šventas vardas šis –
Ūla…

6.Aš pirmąjį dantuką praradau,
Ir savajai mamytei
Didžiausią paslaptį sakiau-
Aš jį atidaviau…
Pelytei.

8.Pažvelki į akis. Ką sako jos?
…Strėle pralėkusi mintis
Išbraukia praeities mažytį tarpsnį,
Kad mano ateity,
Šiame tarpely
Galėtų tilpti mana išpažintis…

9.Svajoju aš,
Guliu savoj lovytėj,
Kaip mamai pasakyt,
Kad reikia man lėlytės

10.Jau man šeši.
Šeši metukai šiandien.
Darželyje visi
Gimimo dieną šventėm.

11.Lėlytes užmigdžiau,
Aunuosi aš batus-
Ir pagal Grįžulo ratus
Suradus žvaigždę
Pradėsiu jau rašyt
Sau pirmą raidę…

xx.Lėlytės, draugės mano,
Pažaiskime kartu-
Aš jums pakeisiu mamą,
Aš jums išpuošiu namą,
Ne vieną ir ne du!

12.Gal gimsta čia žvaigždė?
Gal gimsta primadona?
Gal judesio pirma raidė
Tai būsimoji duona?..

14.Kol mes atliksim pratimus-
Reiktų pamiklinti pirštus…

15.Mes stebimės visi –
Maestro rodo meną !
Nor ir lengvesnis tu esi,
Aplenkt šokėją seną
Neleidžia Žemės ta trauka-
Be vargo kyla tik ranka…

16.Į žvaigždes – per kančias!
Sunku mažam suprasti
Kaip kelią tą surasti
Spiečiuj žvaigždžių, sietynuos,
Atskirti tas žvaigždes pačias
Pačiam reikės žvaigždžių brūzgynuos…

17.Tai įskaita pirmoji,
Egzaminas ar testas,
Sakytų kitas –
„Kaulas“ mestas.
Gal čia gyvenimo pradžia?
Gyvenimas prasideda gal čia?

18.Pirmoji pamoka.
Užmerkę mes akis stebuklo laukiam,
Antroji mūs mama,
Geroji Jolanta
Likimo dėjo kortą,
Kurią mes patys traukėm…

19.O vaikiškų mūs paslapčių
Prigrūstume kuprinę…
Ir kaip slapčiausią žinią,
Sukurtą mūs pačių,
Rašytum į dienyną…

20.Kaip „namą“ ežiui pastatyt
Iš pirštų rodo Loreta,
Kaip garsą tarp eilių matyt,
Kaip skamba ta nata –
Su vaikiška daina
Gal gimsta man pradžios pradžia?..

21.22.Gal gimsta čia žvaigždė?
Gal gimsta primadona?
Gal ši pirma raidė
Tai būsimoji duona?

23.Neklusnūs pirštai „gaidelius“
Jau rankioja po du
Ir „Du gaideliai“ tarp natų
Lesioja pamažu

24.Atėjęs į svečius
Maestro rodo „klasę“,
O mes, sukibusios lyg sesės,
Tik traukome pečius

25.Padūkti su draugais-
Vaidint „Bajorų gūžtą“,
Žiūrovų nors mažai,
Bet jie nuo juoko „lūžta“…

26.Kad skaičių neužmirščiau
(Nereikia nė tų pirštų)
Pradėjau dauginti save
Ir tuos… kurie šalia

27.Raityti „sumuštinį“,-
Ne valgyt, – suraityt!
Ir dar reikės, matyt,
Sunkoką „lygintuvą“
Ne vieną kart daryt…

28. Špagatą kaip sukurti?
Virvutę kaip ištiest?
Rankas ištiest, sudurti,
Kaip nugarą išriest?..

29.Tuoj bus baleto pamoka,
Minutės suskaičiuotos,
Ir klavišu maža ranka
Išgauna skambų toną-
Tam siautuliui suteikia foną,
Lyg jas visas kažkas… bučiuotų…

30.Ir „profas“ išdidžiai sakys:
„Laikysena ne ta!”
Bet tai – jau mano išgauta,
Mana nata!

33.Kodėl skambėjimas ne tas?
Gaideliai sulesė natas?…

34.Gaideliai ganos,
O aš prie stalo
Darbus darau

35.Bet raidės liejas
Ir skaičiai riejas –
Matyt aš šiandien pavargau…

36.Pranyksta raidės, skaičiai, natos
Man rožiniai arkliukai matos,
Lekiu lengvai, sklendžiu lyg pūkas –
Aplinkui krištolinis rūkas,
Lekiu pirmyn Pegaso ratuos…

37.Nauja diena!
To nuovargio nebūta,
Ir draugė ne viena –
Linksmiau visoms padūkti…

38.Žaidžiu ne su lėle.
Gal žaidžia su manim?
Pavargusią aš koją
Sukioju rankele,
Ir grįžtu vis mintim
Į tą rytojų…

39.Pakilt aukštyn!
Užmiršt, jog Žemė traukia…
Ir su mintim
Į ateitį nulėkt
Kur mūs likimas laukia…

41.42.Kiti vaikai kitaip pasaulį mato-
Ar gali jie ištrūkt
Iš to užburto rato,
Kurį mums sukuria likimas?
Ar gali būt,
Jog tai jau mūsų pašaukimas?

42.Aš jau rami,
Įlipusi į medį
Žvelgiu kaip saulė leidžias…
O man širdy
Kažkas vis beldžias…

43.Aplink mane tik vaizdo ratas,
Aplink mane tik spalvos matos,
Esu centre pasaulio,
Aplink mane tik saulė…

44.Laisva aš bėgu tarp kitų,
Eilių, kanonais suburtų
Laisva kaip vėjo šuoras…
Vienintelis tik noras
Neatsilikti nuo minčių,
Aplenkusių kolonas…

45.Gyvenimo tai dėsnis –
Vienus lydėt sunku, kitus sutikt,
Vienų nekęst, kitus pamilt…
Ir kai eini nepramintu keliu,
Atstumti ką?
Kam tart „myliu“?

46.O vaizdą keičia vaizdas, pro šalį lekia…
Aš tolyn žvelgiu,
O ratai lyg širdis –
Tuk-tuk, tuk-tuk…
Skaičiuoju dūžius lyg metrus,
O jie skaičiuoja man metus,
Manųjų metų pradžią
Laimingą ir man gražią…
Ir neša vis tolyn mane mažytę mažą
Į ateitį.
Tikėtis norisi – į gražią…

47. Toli apsemtas saule horizontas,
Su drauge aš keliu einu,
Einu gyvenimo keliu
Į ateitį, į viltį.
Ką ten rasiu?
Gal klupt reikės
Ir vėl pakilti?
Bet aš nešu į ateitį slapčiausią viltį –
Pamilt visus,
Tave pamilti.
Nešuosi savyje
Šviesiausią viltį…

47a.Juk Žemė apvali.
Ir kur nuvestų takas?
Be klystkelių, be vingių juk eiti negali,
O tiesiai eit – tai uždaras tik ratas.
Į žygį ką paimt?
Paimti ką myli?
Tikėti tuo kas tiktai matos?
Rankutę savo kam paduot,
Į savo delną ką priglaust?
Kuo meilę draugo išmatuot?
Tiesesnio kelio ką paklaust?…

Lentvario seniūnijoje Alfredo Girdziušo paroda | lentvaris.info
Trakų r.kultūros rūmų Lentvario filialo meno vadovės Alinos Kveragienės iniciatyva seniūnijoje surengta žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda …
www.lentvaris.info/…/182-lentvario-seninijoje-alfredo-girdziuso-paroda – Google kopija

Lentvario seniūnijoje ir toliau skleidžiami meno žiedai. Trakų r.kultūros rūmų Lentvario filialo meno vadovės Alinos Kveragienės iniciatyva seniūnijoje surengta žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda – fotonovelė „Ūla“, kurios atidarymas vyko balandžio 12d. Atidaryme dalyvavę svečiai žavėjosi sukurta spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojančia erdve. Renginio vedėja Trakų r. kultūros rūmų Lentvario filialo administratorė Viktorija Šamatovičienė supažindino svečius su fotonovelės atsiradimo istorija bei autoriaus įdomiausiais biografijos puslapiais, jo kūrybos laimėjimais. Parodos autorius A.Girdziušas papasakojo apie kūrybinį darbą, jo sunkumus bei subtilybes, fotografuojant savo dukrelę Ūlą. Taip pat autorius džiaugėsi suteikta galimybe parodyti savo darbus Lentvaryje.

Lentvario seniūnas Jonas Kietavičius už nuostabios nuotaikos sukūrimą seniūnijos salėje A.Girdziušui įteikė puikią dovaną – knygą. Savo dainomis visus sveikino Diana Jacevič. Renginio metu svečius vaišino verslininkas Romaldas Tamašauskas.

Alfredo Girdziušo parodą galima lankyti iki balandžio 30 d. Lentvario seniūnijos salėje (Klevų al. 47A, Lentvaris).
Tai kelios nuotraukos iš fotonovelės „Ūla“