Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziusas “Naktigonė“ 2008/11/06

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 21:36
Tags:

dsc_2946

Naktigonė

Alfredas Girdziušas Paliesius

Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui

1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”…

…Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.

Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį…

…Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis… Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties…

…Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.

Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.

Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per šlapią ražieną.

Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus…

Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o… toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.

Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus…

Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.

…Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita – lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties…

dsc_3072

Reklama
 

One Response to “Alfredas Girdziusas “Naktigonė“”

  1. Lyncia Says:

    Kai pagalvoji, net pavydu… kokie turtingi tų “vyresniųjų“ gyvenimai… Jautiesi, lyg vėl būtum mokyklos suole… mokytoja garsiai skaitytų J. Baltušio “Parduotas vasaras“… Dvylypis jausmas… Alfredai, nuostabi istorija… grazus prisiminimas “konikui“…


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s