Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Invalidumo kriterijus – nepatikrinęs fakto gali gaut į kaktą… 2008/11/30

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 20:03
Tags: , , ,

img_4350Invalidumo kriterijus

Man ir sekasi tuose troleibusuose. Kai tik įkeliu koją, prasideda „cirkai“. Ir, dažniausiai, atpirkimo ožiu tampu aš. Nesiskundžiu troleibusine kultūra šiandien. Sulietuvėjom, galva paaugom, o gal tie troleibusai padidėjo. Sunku pasakyti. Jeigu anksčiau klykaudavo rusės karininkienės, tai dabar klykauja per „mobiliukus“, atseit, „mobiliai“ tvarko namų ūkį, nurodinėja susitikimo vietas, skiria pasimatymus, aiškinasi ir net keikiasi. Vieni tyliau, kiti – įjungę visu galingumu savo garsiakalbį. Aš, kaip savarankiškas, nepriklausomas pilietis, nepasirašiau nei su bitininkais, nei su omni, nei su tele jokios sutarties ir, jeigu noriu su kuo susisiekti, patsai nuvažiuoju į svečius. Tas net pavaišina. Ten ir paplepam. Ir taupu ir mobilu – važinėji, lankai, paplepi, vėl išsiskiri, o po kiek laiko vėl ratu sukasi pasaulis. Laikrodžio ir to nenešioju. O kam? Juk mobiliuose telefonuose laikas tiksliausias, o mobilius telefonus turi kiekvienas. Tik paklausk.

Tą dieną taip pat kažkur važiavau ir, berods, skubėjau. O antra dienos pusė važnyčiotojams neparanki. Kamščiai bei neišvengiamos avarijos. Stumiesi, keiki mašinas. Juk pėsčias greičiau nueitum, bet va, įlendi į tą visuomeninį transportą, tikiesi gero aptarnavimo, bet mintyse burnoji. Ypač kai skubi. Žvilgčioji į kasos aparato laikrodį arba kaimyną paklausi. Šis troleibusas, kuriame kiurksojau, neturėjo tokių aparatų, tik komposterius. Vėluoti nemėgau, tad knietėjo pasitikslinti laiką. Priešais mane stovėjo mergina. Graži, ilgais plaukais, liekna, kvepianti visa, o odos rudumas ant klubų varo net seiles. Nuryju aš tas seiles, prisidengęs delnu burną kostelėjau, kad įsitikinčiau ar neliko skysčio gerklėje, ir labai kultūringai, kiek tik sugebėjau susikaupti, paklausiau:

-Mergaite, kuri dabar valanda?

Mergina tyli ir nekreipia į mane dėmesio. Aš matau jos sijonuko užpakalinėje kišenėje pūpsintį telefoną. Derinosi prie jos klubų ir tas atsikišimas, ir telefono ištrinta, pabalusi keturkampė sijonuke dėmė. Na, viskas idealu.

Aš vėl:

-Mergaite, gal galite pasakyti kuri dabar valanda?

Mergina atsisuka, nužvelgia mane nuo nosies galo iki padų, pakelia skaistų angelišką veiduką ir tyli. Aš pradėjau tirpti nuo jos dieviško kerinčio žvilgsnio. Net pasitempiau kaip prieš generolą kadaise. Tas grožio įsikūnijimas pagaliau ištaria kažkokiu bejausmiu garsu:

-Jeigu per sijoną matai, kad esu mergaitė, tai per rankovę jau seniai galėjai pasižiūrėti kuri valanda…

Aš likau išsižiojęs. Net tų seilių likučiai akimirksniu išdžiūvo. Taip išsižiojęs ir nusliūkinau į priekį. Gerai, kad dar ankstyvas pavasaris buvo, o tai musių būtų priskridę į gerklę.

Sėdžiu lyg gavęs į snukį ir galvoju apie mano idiotiškai suformuluotą klausimą. Kratausi toliau ir vis galvoju. Sustoja troleibusas ir į vidų, matau, šiaip taip įsirango kažkoks invalidas be kojos, su ramentais. Kratausi toliau. Invalidas stovi aš sėdžiu. Galvoju vėl apie tą klausimą. Toliau kratydamasis sėdžiu, o invalidas kratosi stovėdamas. Pagaliau lyg per miegą girdžiu balsą:

-Tu, jauti, gali invalidui vietą užleisti!?

Iš netikėtumo aš atsisuku į pažįstamo tembro pusę. Priešais mane vėl angeliškas veidelis. Veblenu;

-Aš taip pat invalidas…

-Atsirado INVALIDAS!-bejausmis balsas keičia tembrą.

-Aš laikrodžio neturiu…- bandau sausa burna aiškinti.

-Kaaaaa???

-Aš laikrodžio neturiu, o be jo – kaip be rankų…

Stojo mirtina tyla. Sustojo ir troleibusas. Tai buvo paskutinė stotelė. Išlipome visi. Aš ilgesingai, rydamas seiles, lydėjau banguojančius šokoladinės spalvos klubus, o žvilgsnį erzino keturkampė, nesiderinanti su merginos (ne mergaitės!!!) visais apvalumais, išblukusi trumpo džinsinio sijonuko užpakalinės kišenės dėmė…

Daug vėliau sau nuostatą pasirašiau:

Nepatikrinęs fakto, gali gaut į kaktą…

Reklama
 

2 Responses to “Invalidumo kriterijus – nepatikrinęs fakto gali gaut į kaktą…”

  1. Lyncia Says:

    Ach…. Alfredai…. mano mielas, brangus Alfredai…. bet juk negavot į kaktą! Va, kas svarbiausia… nors kartais…, taip norėtųsi ir užvožti… per tą “išblukusį trikampį“…. taip TĖVIŠKAI.., :)))

  2. Anuška Says:

    Alfredai, juokiausi tikrai skaniai :DDD
    Į dešimtuką!


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s