Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas Paliesius “Senasis ir naujasis Vilnius“ – “Mano Miestas / My City“ 2009/04/26

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 17:41
Tags: , ,

199

Alfredas Girdziušas Paliesius

zydu-gatve-2

Vilnius vakar ir šiandien

80
Labai daug apie Vilnių yra parašyta. Dar daugiau bus parašyta, nes ne šimtmečiais, ne dešimtmečiais, o kasdieną Vilnius keičiasi. Laikas visagalis ir negailestingas. Laikas gydo žaizdas, į užmarštį nueina negandos, nelaimės, bet tuo pačiu ir pačios iškilmingiausios šventės primirštamos – prabėgę amžiai pasilieka įsikūnydami tik miesto statiniuose ir kaip aidas išnykę miesto vaizdai grįžta pas mus iš graviūrų, akvarelių, o vėliau ir iš nuotraukų. Tai, ką matome Vilniuje šiandien, mums atrodo kasdieniška, natūralu. Tos senovės, savo ir net svetimųjų istorijos liudininkų, pro kuriuos mes praeiname skubėdami į darbą ar apsipirkti, mes nepastebime – mums kasdieniška. Bet jeigu, tarkim, nuo kiekvieno fotoaparato spragtelėjimo nubyrėtų nuo Vilniaus Arkikatedros dulkelė, mes jau matytume tik kauburėlį, kalvelę. Jinai ne kasdieniška! Kaip nekasdieniški šimtai mūsų miesto statinių, kartais atrodančių visai neišvaizdžiai…
Vilnius kiekvienam lietuviui nuo pat vaikystės yra legendinis miestas, gimęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapnuose. O Vilnios ir Neries santakoje, paskutinio ledynmečio suformuotame landšafte, prie kalno, kurį vėliau pavadinome Gedimino kalnu, atsiranda baltų palikuonys, ainiai lietuviai. Piliakalniuose įsirengia, surenčia pilį ir lyg įsako mums – štai jums mūsų sostinė, štai jums jūsų ateities ir likimo atskaitos taškas…

50
Kada atsirado Vilnius gyvenvietė sunku tiksliai nustatyti — apie miesto įkūrimą byloja legenda.1323 metai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino siųstame laiške į Vakarų Europą pirmąkart paminėtas Vilnius. Tie metai – tai tik juridinė istorikų pripažinimo, “krikšto” data. O juk čia jau gyveno žmonės, lankę dar 1320 metais vokiečių statytą (seniausia Lietuvoje) Šv.Mikalojaus bažnyčią. 1323 metais Vilniuje buvo pastatyta vienanavė šventykla (bažnyčia?), čia jau pasirašoma LDK ir Livonijos taikos ir prekybos sutartis, o po metų, t.y. 1324 metų lapkričio mėnesį Vilniuje lankėsi popiežiaus pasiuntiniai ir siūlė Gediminui krikštytis. Ėjo metai. Į Vilnius įženginėjo ir savi ir svetimi – ir su kardu, ir nešdami palaiminimus. 1387 metais pradėta masiškai krikštyti Vilniaus miestiečius bei Rytų Lietuvos bajorus. Pagonių kulto vietoje pastatyta Šv.Stanislovo katedra, Šv.Pranciškaus vienuolynas ir bažnyčia. 1387 metais Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1390 metų rudenį (rugsėjo 16 dieną) Vytautas su kryžiuočiais pradėjo Vilniaus šturmą, bet po trijų savaičių apgultį nutraukė ir kryžiuočiai pasitraukė iš LDK teritorijos, kad po 4 metų vėl pultų Vilnių. 1397 metais prie Vilniaus katedros buvo įsteigta parapinė mokykla. 1419 metais sudega Katedra, Žemutinė pilis ir ugnis nusiaubia Vilniaus miestą. 1430 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje turėjo būti karūnuojamas karaliumi LDK Vytautas, bet jau spalio mėnesio 27 dieną LDK Vytautas miršta Trakuose ir palaidojamas Vilniaus Katedroje. Dar po 10 metų Trakuose nužudomas LDK Žygimantas Kęstutaitis ir taip pat palaidojamas Katedroje prie Vytauto. 1500 metais Vilniuje pastatoma Šv.Onos bažnyčia, nors pirmoji minima Šv.Onos bažnyčia, priklausanti pranciškonams, stovėjo Gedimino kalno šiaurinėje pašlaitėje. 1503 metais jau paminima Vilniaus Rotušė, pradėta statyti miesto gynybinė siena ir baigta 1522 metais. 1508 metais Vilniuje Žygimantas Senasis įsteigė monetų kalyklą, o 1513 metais miestiečiai prie Šv.Jono bažnyčios įsteigė mokyklą. Tais pačiais metais Vilniuje vėl siautėjo gaisras. Dar po metų Vilniuje įsteigtas Bazilijonų vienuolynas. 1517 metais Pranciškus Skorina Prahoje Vilniaus miestiečių lėšomis įkuria spaustuvę – Vilniuje tik 1522 metais buvo išleista pirmoji knyga – “Mažoji kelionių knygelė”, 1525 metais išleidžiama Naujojo Testamento dalis, pavadinta “Apaštalas”. 1522 metų spalio 18 dieną Žygimantas Augustas Vilniaus Žemutinėje pilyje iškilmingai pasodinamas į Lietuvos valdovo sostą, o beveik po 2 mėnesių Vilniaus Seime svarstomas Pirmasis Lietuvos Statutas, kurį patvirtina tik 1529 metais. 1530 metais baigti rengti Vilniaus Žemutinės pilies renesanso stiliaus rūmai, prie Šv.Jono bažnyčios esančioje mokykloje buvo įvestos lietuvių pradžiamokslio pamokos. 1578 metais Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Pirmasis Europoje universitetas buvo įkurtas 1088 metais Bolonijoje. Vilniaus universitetas. Vilniaus universitetas tapo 93 Europos universitetu. Berlynas, Varšuva, Sankt Peterburgas, Kijevas, Stokholmas, Sofija ir dar daugelis Europos didžiausių miestų bei sostinių tik po kelių dešimtmečių ir net šimtmečių galėjo didžiuotis savais universitetais…
133

Galima tęsti ir tęsti datų minėjimą. Ir kiekviena data Vilniuje palikdavo tam metui būdingą architektūrinį statinį, ansamblį. Arba kiekviena data, kai Vilniuje šeimininkaudavo kitataučiai, sunaikindavo dalį istorijos palikimo… 1655 metais Vilnių pirmą kartą užgrobė Rusijos armija, miestas buvo išplėštas, bažnyčiose kazokai laikė arklius. 1702 ir 1707 metais Vilnių griovė švedų kariuomenė, o po pustrečio šimto metų jau Sovietinės Rusijos okupuotas Vilnius prarado nesuskaičiuojamą kiekį architektūrinių paminklų – buvo uždarinėjami ne tik maldos namai, bet ir naikinamas visos tautos istorinis architektūrinis palikimas, išgrobstyti rašytiniai dokumentai, archyvai, o kas netiko Sovietų Sąjungos muziejams – buvo naikinama vietoje – deginama, sprogdinama ir… kuriamas „socialistinis realizmas“.
210

1994 metais Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą – čia yra išlikę autentiškų XIV-XIX a. pastatų. XV-XVI amžiais Vilniuje buvo pastatyti pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynai, Lietuvos gotikai būdingos stačiatikių cerkvės. Tad Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio (ledyno priešakiniai dariniai, suformuoti tirpsmo vandenų) ir architektūrinių ansamblių laikomas vienu gražiausiu Europos miestu bei sostine. Kai kurie Vilniaus architektūriniai paminklai yra „vagiami“ – į Aušros vartus (pastatyta 1552 metais) panašūs statiniai atsirado Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Tie, kas matė senojo Vilniaus pieštas panoramas, žavėjosi autorių perteiktomis detalėmis. Bet žvelgiant ir į senąsias Vilniaus nuotraukas, padarytas prieš šimtą ir daugiau metų, patiri net didesnį susižavėjimą – jose matai ne tik pakitusį patį Vilniaus miestą, bet ir žmones, gyvenusius tame laikotarpyje, jų aprangą, veidus, buities rakandus ir, pagaliau, net šiuolaikinės vaizdinės reklamos prototipus…
Šių eilučių autorius seniai fotografuoja Vilniaus miestą bei renka senas miesto nuotraukas. Stengiamasi nufotografuoti tuos pačius objektus tokiu pačiu rakursu, tokiu pačiu sezoniniu laiku, tokiu pačiu paros laiku… Daugelis Vilniaus gyventojų dar turi išsaugoję senojo Vilniaus atvirutes, nuotraukas, paveikslus. Daug medžiagos yra sukaupę muziejai. Autoriui teko bendrauti su vienu vargonininku, kuris pasigyrė, jog „seną šlamštą sukūrenau“ – buvo sudegintos atvirutės, išleistos apie 1910 metus, nuotraukos, darytos užpereito amžiaus pabaigoje… Buvo sudeginta dalis istorijos. Buvo sudeginta atmintis…
Redakcija kviečia skaitytojus prisidėti prie Vilniaus miesto (ir ne tik) istorijos išsaugojimo, paskelbti mūsų leidinio puslapiuose dar neskelbtas savo albumų nuotraukas, kuriose yra užfiksuoti Lietuvos sostinės bei kitų miestų vaizdai. Bus šalia pateikiamas to senojo miesto vaizdo šiandieninis variantas (nuotrauka) ir pateikta rašytinė medžiaga. Redakcija už geriausius, įdomiausius siužetus autoriams (tikriau savininkams) įteiks prizus.
Laukiame jūsų redakcijoje ir tikimės, kad jūsų šeimyniniai senelių ar prosenelių fotoalbumai ar paprasčiausios… batų dėžutėsdar saugo nematytą istorijos vaizdelį…

18
19

 

Ats.gr.dr.Vytautas Račkauskas ““Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus… ir nežinomas savanorio Murausko kapas

Ats. gr. dr.Vytautas RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas, LKSD

Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus…
ir nežinomas savanorio Murausko kapas

Lietuvos kariuomenės Savanorių draugija (LKSD) tradiciškai, IV kartą, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga, organizavo pažintinę išvyką – ekskursiją (2008 m. liepos 5-7 d.), kuri kelionės metu po Suvalkų kraštą (Lenkija), tapo rimta ekspedicija. Šios ekspedicijos, kodiniu pavadinimu „Savanoriai knygnešiai“, pajėgos buvo sustiprintos profesionaliu fotografu Alfredu Girdziušu ir filmavimo įranga (operatorius – savanoris Dainius Gudelis).
Devynių žmonių ekspedicinė grupė, išvykusi iš Vilniaus ir prieš pervažiuodama Lietuvos-Lenkijos sieną, liepos 5 d. aplankė paskutinio Nepriklausomybės kovų savanorio Kazio Varkalos kapą Išlauže (Prienų r., mirė 2005 m.), DLK Kęstučio paminklą Prienuose, pirmo žuvusio Nepriklausomybės kovų karininko Antano Juozapavičiaus (žuvo 1919-02-14), savanorio Artūro Sakalausko (žuvo 1991-08-21), kario Arūno Jarmalavičiaus (žuvo 2008-05-22) ir pokario partizano Kazimiero Savičiaus-Urano (mirė 2008-01-15) kapus (visi palaidoti Alytuje), žuvusių Kalniškių (1945-05-16, 55 pavardės) ir Liepakojų mūšiuose (1945-11-21, 22 pavardės) partizanų kapus Simne (Alytaus r.) ir pačią Kalniškių mūšio vietą (šalia Krosnos, Lazdijų r.), privatų akmenų ir jotvingių krašto muziejų „Jotvingių kiemas“ (Kybartų km, Būdviečio sen., Lazdijų r., ekskursijai gidavo šeimininko brolis Arūnas Mazurkevičius) ir paminklą knygnešiui Vincui Markevičiui jo buvusioje sodyboje Gilušių kaime (Lazdijų r., per sodybos gyvenamojo namo vietą buvo pravesta SSRS-Lenkijos siena-spygliuota viela).
Atvykusi į Seinus, LKSD delegacija iškart pateko į Liepos 6-osios šventę, kurią organizavo lietuviškos „Žiburio“ gimnazijos vadovybė (atsargos savanorių delegaciją iš Vilniaus nuoširdžiai priėmė ir globojo minėtos gimnazijos direktorius Algirdas Vaicekauskas bei kiti darbuotojai). Vilniaus savanoriai Seinų „Žiburio“ gimnazijai ir Punsko mokykloms padovanojo 65 knygas už 700-800 Lt sumą (knygas supirko ar dovanojo Vidmantas Kuprevičius, Tomas Valentas Alincevičius, Gedinimas Kurpavičius, Vytautas Voveris, Vytautas Račkauskas ir Bronius Pacevičius). Knygos išleistos 1990-2008 m., daugiausia lietuvių autorių, grožinė ir enciklopedinio pobūdžio, patriotine ir istorine tematika. Taip Lietuvos savanoriai tapo knygnešiais, tik į kitą pusę, iš Didžiosios Lietuvos…
Po iškilmingų kalbų ir įvairių dovanų lietaus, nuoširdžiai koncertavo A. Mamontovas su savo grupe, nakties tamsoje buvo demonstruojamas žavingas venecijietiškas viduramžių šokis su ugnimi – „ugnies šou“. Šventėje dalyvavo gausus būrys gimnazijos moksleivių ir mokytojų, svečiai iš Punsko ir gretimų kaimų bei „Didžiosios Lietuvos“ pasienio ir Vilniaus (pvz.: Šv. Kazimiero ordino atstovai). Pirmasis Lietuvos valstybingumo paminėjimas Seinuose tikrai pavyko… labai ačiū organizatoriams ir dalyviams…
Liepos 6 d., iš ankstyvo ryto, papusryčiavę ir aptarę, kad tokioje jaukioje, už Lietuvos valstybės lėšas statytoje, gimnazijoje norėtųsi tikrai mokytis (gimnazistų skaičius pamažu didėja), LKSD ekspedicija aplankė lietuvių poeto, Seinų vyskupijos ganytojo Antano Baranausko paminklą (statytas 1999-11-28, kapo aplankyti nepavyko – bazilikoje vyko mišios) ir Lietuvos savanorių kapus Seinų kapinėse. Tolimesnėje kelionėje, norint aplankyti Šlynakiemio kaimą (Punsko valsčius), kur 1949 m gruodžio 13 d. žuvo du Lietuvos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas irVytautas Prabulis-Žaibas, prasidėjo netikėta didžioji ekspedicijos intriga…
Pakeliui užsukę į Kampuočių kaimą (Punsko valsčius), kur yra pastatytas, kol kas vienintelis pasaulyje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui (1990-03-11) skirtas akmeninis paminklas, sutinkame, grįžtantį iš laukų, šio paminklo statytoją ūkininką Juozą Pečiulį. Nusifotografavęs su ekspedicijos dalyviais, šeimininkas pakviečia „kavos puodeliui“, o prie jo, užklaustas kaip nusigauti į Šlynakiemį, pataria susirasti Punske gyvenantį Juozą Jakimavičių – minėtų partizanų ryšininką, sodybos, prie kurios savo bunkeryje žuvo partizanai, šeimininką. Suradus Punske Juozą Jakimavičių, jis su savo žmona Petronėle ir besisvečiuojančiais giminaičiais iš Vilniaus Butkais, mielai sutinka aprodyti Šlynakiemio partizanų žūties, Punsko centre esantį „1944-55 metų kovotojams už laisvę kritusiems Suvalkų trikampyje“ paminklus ( J. ir P. Jakimavičiai yra minėtų paminklų statytojai-iniciatoriai). Punsko centre bestoviniuojant, J. ir P. Jakimavičiai prasitaria, kad žino, kur palaidotas Lietuvos savanoris ir jo atminimas nėra deramai pagerbtas. LKSD ekspedicijos narių paraginti, visi nuvyksta į Punsko senąsiąs Romo katalikų kapines. Vaizdas nekoks – visai šviežiai, žolė dar neželia, kapinės suartos, paminklų praktiškai nėra – ruošiamas miestelėnams parkas. Petronėlė pavaikščiojusi po kapines, pagal centre kapinių stovinčią koplyčią ir kelis likusius medžius susiorientuoja, ir LKSD nariai fiksuoja vietą: nuo koplyčios fasado kairio kampo, lygiagrečiai šoninei sienai (žiūrint nuo koplyčios fasado tiesiai kapinių link) – 7 metrai ir statmenai į kairę nuo prieš tai judėtos krypties – 2 metrai. Juozapas trumpai atpasakojo ką žino apie savanorį: pavardė Murauskas (vardo nepamena), Lietuvos kariuomenės žvalgas, persirengęs civiliais rūbais, išduotas ir nuteistas Lenkų kariuomenės mirti, leista atlikti išpažintį, 1920 m. sušaudytas ir palaidotas senosiose kapinėse (visą laiką nebuvo paminklo, laidojimo vietą žymėjo „duobukė“ šalia Jakimavičių giminaičių kapų). Tai – tikra sensacija „Didžiajai Lietuvai“, kurią reikėtų kiek patikslinti (gal rašytiniuose Lietuvos ar Lenkijos archyvuose įmanoma atsekti minėto Murausko vardą, tikslesnes sugavimo, kalinimo ir žūties aplinkybes) ir atstatyti teisingumą – įrengiant standartinį savanorio paminklą, kaip Seinuose?.. Po to Jakimavičiai pavedžioti po Punsko kapines, kur palaidota visa Punsko lietuvių šviesuomenė (Juozas Maksimavičius, Lenkų-lietuvių draugijos steigėjas, Jonas Juozas Durtonis, knygnešys ir kt.). Visą tą laiką, minėti puskiečiai pasakojo kaip kovėsi partizanai, kaip vyko Suvalkų krašto (Punsko) polonizacija… Pasakojimą palyginus su matoma realybe, matėsi akivaizdus demokratijos, tautinės tolerancijos didėjimo faktas… strateginė partnerystė tarp Lenkijos ir Lietuvos, bent tikrai naudinga tuo, kad leidžia laisviau gyventi etniniams lietuviams „Suvalkų trikampyje“.
Papietavę ir dar pabendravę „Punsko užeigoje“ su Jakimavičiais ir Butkais, ekspedicijos dalyviai atsisveikina ir nuvyksta į Berznyką, kur pagerbia 1918-20 m. žuvusių Lietuvos savanorių kapus. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, ekspedicijos dalyviai prie visų Lietuvos karių kapų uždegdavo žvakutę, sugiedodavo Lietuvos himną, išskleisdavo Lietuvos „trispalvę vėliavą“. Buvo pastebėta, kad labai „keistai žiūrisi“ šalia pastatytas paminklas, skirtas žuvusiems lenkams Paneriuose, Vilniuje (matosi didelės raidės PANARY). Jo vieta turėtų būti Lietuvoje, Aukštųjų Panerių memorialiniame komplekse, gal tik su „nuosaikesniu užrašu“, nes paminklai statomi žūties, mūšių vietose, o ne kur papuola… Bet tai tik asmeninė nuomonė…
Toliau valstybinės sienos kirtimas, judant Kapčiamiesčio link ir simbolinė vakarienė… ant pačios sienos (apima keistas džiūgus jausmas, kad jau beveik namie, Tėvynėje ir kartu nesimato grėsmingų pasienio užkardų). Kapčiamiesčio kapinėse aplankomas 1831 m sukilimo dalyvės grafaitės Emilijos Pliaterytės kapas, uždegama paskutinė turėta žvakutė. Vakare, temstant, atvykstama į Liškiavą, užlipama į piliakalnius ir atsiliepiant į Lietuvai pagražinti draugijos kvietimą „Piliakalnių šviesa“, uždegamas simbolinis laužas ant Alkakalnio, dar kitaip vadinamo Bažnyčios, kalno, sutraukiamos kelios liaudiškos ir patriotinės dainos, pradeda rinktis Liškiavos gyventojai, atsisveikine su jais ir perdavę simboliškai „piliakalnio šviesą“, ekspedicija išvyksta ir apsistoja Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos būstinėje (keliautojus maloniai priima Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas).
Liepos 7 d. rytą keliautojai išklauso A. Černiausko trumpą paskaitą apie Dzūkijos nacionalinio parko įžymybes, aplanko vietinį muziejų, įrengtą „buvusioje cerkvėje“ ir užlipa į Merkinės piliakalnį, pasigrožėti Merkio ir Nemuno santaka. Pakeliui į Vilnių, stabtelima ties Vytauto Didžiojo paminklu Perlojoje (Varėnos r.), atiduodant pagarbą Perlojos Respublikos kūrėjams, ir Gojaus kaime (Šalčininkų r.), pas keramikę Dormantę Steponavičienę, pažiūrėti puodų kaitinimo krosnies „Didysis Drakonas“, įrengtos laikantis visų senovinių japoniškų tradicijų ir technologijų. Nuo Gojaus Vilnius jau „ranka pasiekiamas“… Lauksime kitos Valstybės dienos ir naujų kelionių bei įspūdžių… Gal kitais metais „šturmuosim“ Žemaitiją, dar nežinia?..

 

Alfredas Girdziušas “Ne – karui keliuose!“

Alfredas Girdziušas
Akcija „Ne – karui keliuose“ atkeliavo pas čiurlioniukus …

Kada policijos komisaras įėjo į klasę visi vaikučiai atsistojo. Choru atsakė į pasisveikinimą, atsisėdo ir vėl, kaip susitarę, dairėsi į duris. Jie laukė ir kito komisaro. Komisaro Rekso…
Lietuvos nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus 4c klasės mokytoja Jolanta Trapkauskienė pakvietė į pasaulio pažinimo pamoką policijos pareigūną, kad mokiniai užgirstų nors dalį tos tiesos apie karą keliuose. Karas keliuose tęsiasi, matyt, nuo to laiko, kai buvo sukurta pirmoji judanti mašina ir jos greitis viršijo tempiančio vežimą arklio greitį. Ir kuo tas greitis didėjo, proporcingai didėjo ir aukų skaičius keliuose.
Karas keliuose. Sakoma, kad žuvus vienam žmogui, įvyksta tragedija, kada žūsta daug žmonių – čia jau statistika. O statistika yra, deja, siaubinga. Pavyzdžiui nuo 1980 metų iki 2006 metų žuvo 21398 žmonės – vidutiniškai per 27 metus kasmet žūdavo po 793 žmones, t.y. kasdien po 2 nelaimėlius, o sužeista per tą laikotarpį – net 157506 žmonės. Tad kasmet vidutiniškai sužeista buvo 583 žmonės, kasdien – po 16 žmonių.
Jeigu anksčiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas vairuotojams, tai šiandien tame „kare“ buvo pastebėtas ir kitas labai aktyvus to „karo“ dalyvis – pėstysis. Vairuotojai, kaip „pirmu smuiku grojantys“ šio „karo“ dalyviai, padaro apie 69 procentus tų nusikaltimų, pėstieji ir dviratininkai – 27,5 procento. Bet žūsta ir sužeidžiama daugiau pėsčiųjų ir dviratininkų, o ne vairuotojų! Jeigu statistinis vairuotojų aukų skaičius siekdavo 1 žmogus per dvi paras, tai pėsčiųjų ir dviratininkų – kasdien po vieną žmogų! Ir dar. Beveik pusė(!) – apie 48 procentus nelaimių – užvažiuota ant pėsčiojo arba dviratininko…
Tad ar nevertėtų pėsčiajam pagalvoti apie šios statistikos kruviną išklotinę…
Labai didelis nelaimingų atsitikimų keliuose skaičius pasiekė tokią ribą, kurios jau negalima toleruoti. Lietuvos žiniasklaida, norėdama atkreipti ne tik valdžios atstovų, bet ir visų šalies piliečių, ypač vaikų, dėmesį į tokią situaciją, paskelbė socialinę akciją „Stop – karui keliuose“. Ši akcija prasidėjo dar 2006 metų lapkričio 15 dieną. Pradėta gaminti specialūs akcijos lipdukai, atšvaitai.
Žinoma, Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Kęstutis Griškevičius, nors ir atvyko be „komisaro“ Rekso, nepasakojo vaikučiams apie tą kruvinąją statistiką, bet vaikučiai klausėsi išsižioję ir mišku kėlė rankutes norėdami atsakyti į komisaro užduodamus klausimus apie kelių eismo taisykles. Pasirodo mokinukai ne tokie ir pėsti – žinojo, kad gatvę reikia kirsti skersai, o ne įstrižai arba… išilgai. Deja, jie tik nežinojo pavardės pačio pačiausio vyriausiojo Vilniaus miesto komisaro, bet tai nesukliudė gerbiamam Kęstučiui Griškevičiui įteikti komisariato dovanas patiems aktyviausiems mokiniams. Visiems mokiniams buvo įteikti specialūs atšvaitai, kuriuos galima nešioti prisirišus prie drabužio. Kiekvienas mokinukas be to gavo ir nuostabią Jeronimo Lauciaus knygutę „Tai sutarta?“, kurią kaip dovaną vaikams išleido Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija. Ir gerbiamas K.Griškevičius, tiesiogiai prisidedantis prie šios akcijos, palinkėjo vaikučiams įdėmiai perskaityti ir išmokti kaip turi jie elgtis patekę į panašias situacijas, kurios aprašomos toje knygelėje, ir išmoktų apsaugoti save. Kad vaikai geriau įsisavintų tai, ką perskaitė ir pamatė nupieštose situacijose, galės patys nuspalvinti paveikslėlius, o vėliau apgalvoti, aptarti su tėveliais, mokytojais ir draugais. Tai knygutė, kurioje pateikti galimi įvykai ne tik keliuose, bet ir namuose, parduotuvėje, pas draugus, kelionėje… Tai knygutė, kurioje pasakojama kaip apsisaugoti ne tik nuo patrakusių mašinų, bet ir nuo sukčių, vagišių, plėšikų…
Atsisveikindami su „angelu sargu“, kuris labai įdomiai papasakojo apie policininkų darbą, bet, deja, kaip vėliau išsidavė visa klasė, atvyko be „komisaro“ Rekso, vaikai svečiui įteikė taip pat dovanėlę – nuostabų puoduką, iš kurio komisaras galės atsigerti karštos arbatos stovėdamas šaltoje gatvėje ir saugodamas juos nuo netikusių vairuotojų…

 

Alfredas Girdziušas Paliesius “Naujosios technologijos“ 2009/04/20

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 20:06
Tags: , , , ,
Cerkvė

Cerkvė

Alfredas Girdziušas Paliesius

Naujosios technologijos

Kratantis sausakimšais sovietinių laikų troleibusais buvo tik vienas malonumas – klausytis kas ką šneka arba stebėti kaip elgiasi keleiviai. Sausakimši todėl, kad tos dėžės buvo mažytės ir ne kiekvienas galėjo gauti Zapą ar Žiguliuką, tad į darbą ir sodą galėjai trenktis su troleibusu, o ne su Škoda, arba Lvovo mieste pagamintais autobusais.
Tais laikais keleivių sąžiningumą lėmė ne jų doroviniai įsitikinimai, o baimė. Totalitarinė sovietinė rusiškoji valdžia net ir tokioje, sakyčiau, sferoje, kaip keleivių pervežimas troleibusais ar autobusais, įvedę „savikontrolę“ – skundimą. Žinoma, beveik visur, o ypač viešajame transporte, vyravo „valstybinė“ rusiška kalba. Ir kartais sukeldavo juoką rusiukų vairuotojų skelbiami stotelių pavadinimai: „Liepkalnis“ buvo „perkrikštytas“ į „lipauką“, o „Žirnių“ stotelė į „žarnų“. Baimė, kad tave įskūs šalia sėdintis keleivis, kad įmetęs 4 kapeikas į „automatą“ ištrauksi ne vieną bilietą, o du, arba net daugiau, vertė žmones laikytis pagrindinių važiavimo taisyklių – už važiavimą apsimokėk. Mus, vilniečius, juokindavo keleiviai, atvykę iš Rusijos didmiesčių, kurie, nusipirkę, t. y. nusiplėšę iš „automato“ bilietą, parodydavo jį visiems keleiviams, o kiti, turėdami nusipirktus bilietus visam mėnesiui, įlipę į troleibusą, išsitraukdavo jį, rodydavo visiems ir garsiai patvirtindavo, kad tai „mesečnyi bilet“. Šmaikštesni keleiviai juos praminė „menstruociniais“.
Kaip taisyklė, visuomeniniame transporte vyravo tik rusiška kalba ir, neduok Dieve, lietuviškai paprašysi perduoti kapeikas, susilauksi, geriausiu atveju, žodžio „neponimaju“.
Sovietinio „sąžiningumo“ varomosios jėgos – baimės, būti įskūstam, antipodu tapo keleivių gudrumas nugvelbti iš aparato ne vieną bilietą, bet du ir net daugiau. Mesdavo smulkiomis monetomis, kad vizualiai atrodytų didesnė suma, mesdavo net apvalias varines štampuotas atliekas, panašias į monetas, o jau apie 1965 metus iš tų „automatų“ būdavo ištraukiamos ilgesnės bilietų juostos ir nustatyti kiek jis nusignybdavo, būdavo sunkoka net ir etatiniams skundikams.
Buvo imtasi kontrpriemonių prieš sovietinį nesąžiningumą. Išrastas ir pagamintas nepakartojams tuo laiku keleivių kontrolės stebuklas, išgyvenęs net iki šių laikų, – bilietų komposteris. Tai buvo 1965 metais. Kaip ir kiekviena naujovė buvo perprasta palaipsniui. Kai kuriems keleiviamas, ypač studentams, tai buvo šokas. Trynė rankas etatiniai skundikai, nes jie matydavo kas ką pramuša tuose komposteriuose. Buvo palikti dar ir seno tipo bilietų aparatai, kur galėjai mesti monetas, atsiplėšti bilietėlį ir ramiai važiuoti.
Atvažiavau į Vilnių ir aš. Įlipau į 5 maršruto troleibusą. Sąžiningai įmečiau 4 kapeikas, nusiplėšiau bilietėlį ir atsistojau prie sėdinčios moters su didžiausiu trijų ar keturių aukštų rudų plaukų kuodu. Tipiška rusų karininko žmona. Ir neapsirikau. Jinai išdidžiai atidaro savo milžinišką „rankinę“, išima mažą popierėlį ir kiša man sakydama: „probei“. Rusiškai jau buvau pramokęs, tad supratau, kad prašo „pramuši“. Žvelgiu kaip ožys į kažkokį bilietą ir suku galvą kaip jį pramušti ar prabesti. Nežinojau, kad virš mano makaulės jau styro stebuklas-komposteris – tik reikia ten įdėti ir patraukti rankenėlę. Žvelgiu, vartau tą nelemtą popieriuką, pasižiūriu į keleivius, tie tyli, stebi mane. Jaučiu, kad kaista ausys, net delnai pradėjo prakaituoti, o toji boba kad pakels kakarynę: „Čevo smotryš? Probei! Smotrit esčio… “ – atseit, pramušk, greičiau, ko spoksai.
Ir aš pramušiau. Tikriau – prabedžiau: uždėjau tą lapelį ant kairės rankos lankeliu sudėtų pirštų, o su dešinės rankos nykščiu dūriau. Pirštas pralindo laisvai ir aš atkišau tą nelemtą popierėlį kuoduotajai keleivei.
Ir čia įvyko sprogimas. Griausminga keleivių sukelta juoko banga pakylėjo troleibusą. Aš susigūžiau, kuoduotoji kažką rusiškai pradėjo klykti, o aš iš baimės, nesuvokdamas ką padariau, užmiršau net ir tuos „vyresniųjų brolių“ žodžius, kuriuos buvau pramokęs mokykloje. Troleibusas riedėjo toliau. Sekundei nutilo juokas, bet kažkas vėl sukrizeno. Ir vėl juoko banga nusirito sausakimšu troleibusu. Man darėsi karšta, išraudau kaip burokas. Keleiviai pamatė, kad gyvasis „komposteris“ yra žioplas kaimo berniokas, nežinantis, tikriau neįsisavinęs, naujojo keleivių kontrolės stebuklo – komposterio. Ir aš suvokiau staiga, kad kažką padariau ne taip. Pradėjau kratyti savo smegeninę kaip tai kuoduotojai keturias kapeikas paimti iš vieno mano rublio… Bet, viskas pakrypo staiga į gerąją pusę. Kažkokia moteris padavė man vieną kapeiką, atsirado kita, po to vyras ir dar viena moteris. Tas paaukotas kapeikas įmetė į senąjį bilietų aparatą, nuplėšė bilietėlį ir virš keleivių galvų buvo persiųstas kuoduotojai rusiukei.
Aš, degdamas iš gėdos, net nepadėkojęs, prasmukau į priekį ir išlipau centre prie „Vaikų pasaulis“ universalinės parduotuvės, nor man reikėjo dar važiuoti ir važiuoti. Pakėliau akis ir pamačiau kitą stebuklą – man kai kurie keleiviai mojo atsisveikindami. Tada supratau, kad troleibusais važinėja ne tik skundikai, bet ir geros dūšios žmonės…
*********************************************
Vėliau, prisiminęs tą nuotykį, suformulavau nuostatą:
Liksi kaltas atlikęs tiksliai bei nuoširdžiai užduotį, kurią tau pateikė kvailai bei abstrakčiai suformuluotą…

 

Alfredas Girdziušas Paliesius “Geležinė logika“

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 19:39
Tags:

Logika yra logika!!!

Geležinė logika.

Sovietiniais laikais gerų knygų buvo badas. Knygynuose kalnai gulėdavo Lenino raštų, Brežnevo „pakeltos velėnos“, visokio plauko enkavedistų, stribų bei sovietinių banditų „prisiminimai“. Tuos „prisiminimus“, žinoma, rašydavo ne kelias klases baigę tų daugiatiražinių knygiūkščių „autoriai“, bet samdyti, tikriau, gavę partinę užduotį, žurnalistai, rašytojai. Buvo ir žinomų visame pasaulyje autorių parašytų gerų knygų, bet jos, kaip įprasta, buvo išleidžiamos pirmiausia rusų kalba. Ir pirkdavome. Tas knygų badas versdavo graibstyte graibyti į lietuvių kalbą verstus kūrinius, kurie po rusiškųjų vertimų prekyboje pasirodydavo tik po 4-5 metų. Žodžiu, tas lietuviškų knygų „limitas“ buvo ne kas kitas, o užslėptas tikslingas lietuvių tautos rusinimas.
Taigi, teko pirkti tai, kas buvo ir skaityti rusiškai…
Vieną dieną atsliūkinau Vilniuje į centrinį knygyną, esantį tuo metu, taip vadinamame, Lenino prospekte. Knygų išdėstymo tvarka, viršelių spalvos ir tos pačios pardavėjos iki nuobodumo pažįstamos. Keli pirkėjai. Vienas stovi šalia prekystalio ir varto kažkokią knygą. Nėra pirkėjų, reiškia nėra ir deficito. Bet mane sunku apgauti. Jeigu lankytojas varto knygą ilgiau kaip penkias minutes, reiškia jo rankose jei ne deficitas, tai nors kažkas protingai parašyta. Sukdamas ratus prislenku arčiau ir vaidinu, kad domiuosi „Politine ekonomija“, drybsančia man priešais, o akys vis krypsta į kaimyną – kas ten per knyga? Aš net susiriečiu iš smalsumo. Kostiumuotasis kaimynas verčia puslapį po puslapio, kažką murma, kiloja antakius. O man spirga perskaityti nors pavadinimą tos knygos. Pagaliau vyras pastebi kaip aš neriuosi iš kailio, kad sužinočiau ką jis varto. Lėtai bei išdidžiai knyga užverčiama ir pakišama man panosėn.
„Logika“!!!
-Apie ką šis romanas? – veblenu aš.
Išdidusis, matyt apsiskaitęs žmogėnas, dar išdidžiau pareiškia, kad tai ne romanas, o visas mokslas apie logiką.
-O koks šio kūrinio pagrindinis siužetas? – dabar jau aš išdidžiai paklausiu, nes kažkada buvau girdėjęs, kad knygos vertę nulemia kažkoks siužetas.
-Na, vaikine, šio kūrinio herojumi gali būti ir tu. Tai, kas čia parašyta, galima pritaikyti ir tau, paaiškinti viską apie tave. – dėsto mano pašnekovas.
Aš užsidegu. Viską paaiškinti! Tai stebuklas!
-O, o, o kaip? –veblenu aš.
Kostiumuotas apsiskaitėlis išdidžiai pakelia pirštą į dangų ir klausia:
-Ar turi, tarkim, akvariumą?
-Taip…
-Na, matai, logiškai galvojant, ten turėtų būti ir vandens ir žuvyčių?
-Žinoma, kad yra…
-Na, matai, reiškia myli žuvytes, prižiūri. Peršasi logiška išvada, kad ir gamtą myli? Keliauji?
Aš patvirtinu jo išvadas.
-Na, matai, jeigu myli gamtą tai, peršasi logiška išvada, kad myli ir merginas.
Man net širdį suspaudė tokia logiška išvada. Po velnių, aš tikrai jas myliu! Aš kinktelnu tris ar penkis kartus galvą, kad patvirtinčiau jo logiškas išvadas.
-Na, matai, peršasi logiška išvada, kad mylėdamas merginas tu nelinkęs kibti prie vyrukų, tai yra nesi žydras…
Aš išsižiojau iš nuostabos. Jie manęs visai netraukia. Net pirty aš jų nepastebiu, velniai griebtų. Na ir logika!!! Stebuklas…
-Na, matai, logiška išvada peršasi – esi normalus vaikis! – vyras vėl išdidžiai pakelia pirštą, lėtai apsisuka ir lėtai išeina pro duris.
„Logika – tai stebuklas! Viską galima paaiškinti. Viską… “- mano smegeninėje užvirė košė. Stveriu „Logiką“, lekiu prie kasos, moku rublius ir išdidžiai išeinu pro duris su didžiausiu savo gyvenime turtu. Ir dar lietuviškai parašytu.
Be amo lekiu į bendrabutį kuriame gyvenau ir čia susitinku geriausį savo kurso draugą. Tas alkanomis akimis žiūri į knygą ir klausia:
-Naujas romanas???
-Koks čia romanas! – išdidžiai, išdidžiau net kaip anas išdiduolis, pakeliu į dangų pirštą. – Tai mokslas apie logiką!
-Logiką??? – išplečia akis draugas.
-Galima viską paaiškinti logiškai. Galiu ir apie tave viską iškloti…
-Apie mane? Na, na? Klok…
-Ar turi akvariumą?
-Neeee… – nesupranta draugas.
-Na, matai, peršasi logiška išvada, kad esi žydras, na, pederastas… –užjausdamas draugą palinguoju galvą ir nueinu į savo kambarį…

 

Alfredas Girdziušas (fotonuotraukos): Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, baleto skyrius; 2009 metai, 4c klasė

img_5563
img_5560
img_5551
galutinis2a

 

Alfredas Girdziušas Paliesius “Paskutinė medžioklė“

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 13:10
Tags: , , , , , , ,

Alfredas Girdziušas Paliesius

Paskutinė medžioklė

Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė… kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvigtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
-Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve,ką reiks daryti, kai vešime į kapines?
Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją…
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
-Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra – mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais…
Teko “prisipažinti” draugams, kad jie teisūs – šiluma ir kvapai įveikė mane…
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
-Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu… nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę…
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas,pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama…
img_2779-copy<

 

Rimantas Šinkūnas “Subatėlės ilgai laukius“; “Naujoji vaga“, 1989 m. balandžio 15d. Nr.45(5051)

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 12:51
Tags:

veidas
Subatėlės ilgai laukus

Rimantas ŠINKŪNAS

Šviesos etiudai ir aktai

img_0208
„Naujoji vaga“; 1989 m. balandžio 15 d., Nr.45 (5051)
Šiandien Ignalinos centrinėje bibliotekoje (14 val.) pirmą kartą rajone atidaroma aktų meninės fotografijos paroda. Jos autorius – Respublikos meninės fotografijos sąjungos narys Alfredas Girdziušas.
Parodos atidarymo proga įvyks susitikimas su kūrinių autoriumi.
Mūsų rajone ir už jo ribų gerai žinomos meninės fotografijos mėgėjų A.Jakšto, R.Nasevičiūtės, V.Čiupačenkos, A.Karasiovo, N.Čiplienės, D.Rukšėno pavardės. Tai žmonės, kurie įvairiomis meninės išraiškos formomis fiksuoja mūsų gyvenimo akimirkas, įrašė reikšmingus puslapius rajono metraštyje. Iš visų paminėtųjų bene didžiausio pripažinimo pastaruoju metu susilaukė A.Jakštas, kurio nuotraukos eksponuojamos ne tik respublikos ir šalies, bet ir užsienio šalių parodose.
Visai neseniai mūsų krašto fotografijos mėgėjų šeimą papildė dar vienas meistras. Tai Alfredas Girdziušas.
Ilgą laiką Alfredas dirbo aklųjų draugijoje, vadovavo „Mūsų žodžio“ žurnalo iliustracijos skyriui. Tai labai darbštus ir kūrybingas žmogus. Jis fotografo specialybę įsigijo Vilniaus technologijos technikume, kurį baigė vien penketais.
A.Girdziušas fotografuoja daug metų. Iš pradžių labiau mėgo gamtovaizdžius, fotosiužetus, nemažai eksperimentavo. Išaugus meistriškumui, susižavėjo moters kūno gražiu.

img_0104
Tai labai subtilus ir atsakingas dalykas, tuo labiau, kad apie aktų žanrą yra įvairių ir prieštaringų nuomonių. Ne vienas teigia, kad mūsų visuomenėje nebūdinga fiksuoti apnuogintą moters kūną, tai nepriimtina lietuvių santūriam būdui, netgi nedorovinga. Čia yra šiek tiek tiesos, vienok viskas priklauso nuo meistro, kuris imasi atskleisti moters kūno grožį, pats yra aukštos kultūros ir išsilavinęs žmogus. Respublikoje gerai žinomi šio žanro meistrai. Tai R.Dichavičius, R.Požerskis, V.Butyrinas, kurių kiekviena nuotrauka prilygsta geriausiems tapybos kūriniams. Jie niekuomet nevengia apnuoginto moters modelio, stengiasi jį išryškinti įvairaus žanro fotografijose.
Šiuo nelengvu keliu stengiasi eiti ir Alfredas. Jo kūriniai jau buvo eksponuojami įvairiose Respublikos parodose, susilaukė teigiamų įvertinimų ir pritarimų.
Artėjant rajono žemiečių šventei Alfredas Girdziušas mielai sutiko savo kūrybą pateikti ir ignaliniečių teismui
vii

 

Aušra Girdziušienė “Iš katinų gyvenimo“

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 11:57
Tags: ,

45
Aušra Girdziušienė

Iš katinų gyvenimo…
img_0179

Taip jau susiklostė, kad gyventi teko persikelti iš Trakų arčiau sostinės. Nors namas pačiame nemažo miestelio centre, tačiau visgi tai buvo “kaimas” – daržas, sodas, patalpos, kurias vadinome tvartu. O kiekviename “kaime” turi būti katinas. Todėl netrukus iš Kauno parsivežiau baltą angorinį pūkuotuką, o teta padovanojo dar vieną, pusiau baltą, pusiau rainą vietinės kačių veislės katinėlį. Mūsų penkerių metų sūnus pasipiktino: kaipgi katinas be pavardės, tik su vardu? Ir pats nutarė sutvarkyti šį reikalą. Taip mūsų namuose atsirado Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainis Svarainis.
Hocenplocas buvo tikras Kauno ponas – miegojo dieną naktį, ir tik ant pagalvės, tingėjo pats praustis, nėjo į daržą, be saiko rijo ir visus ginčytinus klausimus sprendė nagais ir dantimis. O Rainis bijojo visko, ypač pelių. Užtekdavo parodyti netgi negyvą, ir kačiuko nelikdavo nė kvapo. Senelis bambėjo: irgi mat katės! Palaukit, susirasiu aš virvutę, tabaluosit ant šakos!
Bet kačiukai augo, augo ir jų prigimtis. Netrukus jie griežtai pasidalijo teritoriją: Hocui priklausė namai, o Rainiui – laukas. Hocas greit apsišvarino ir, kai pelių nebeliko, nusprendė, kad svogūnų salotos ir virti burokėliai taip pat neblogai, taigi tapo “pusvegetariu”. Rainis nebesprukdavo nuo padvėsusios pelės, kartais parnešdavo namo parodyti sumedžiotą žiurkę, užpuldavo kaimynų vištas.
Katinai augo kaip tikri broliai, nors buvo labai skirtingų charakterių – vienas tikras namisėda, kitas – tikras laukinukas. Miegodavo susisukę į vieną kamuolį, lakdavo iš vienos lėkštės, dviese draskydavo šuniui akis, vienas kitą prausdavo ir šiaip jau turėjo vieną nuomonę. Nesidalijo tik dviejų dalykų – mėsos ir teritorijos.
Kartą Rainis dingo. Grįžo namo po trijų parų. Sulaužytas, persuktas, tarsi būtų išgręžtas. Jis negalėjo nieko – tupėti, gulėti, pasisukti, pasukti, palenkti galvos, nusiprausti. Žodžiu, laukėme, kol jis nusibaigs.
Bet Rainis nenusibaigė. Jam išsikapstyti padėjo Hocas, nes padarė tą, ko nesugalvojome ir nepamėginome mes, žmonės. Lepūnėlis Hocas atsisakė net savo pagalvės, savo maisto. Kadangi Rainis galėjo tik stovėti, Hocenplocas palįsdavo jam po pilvuku, galvą pakišdavo Rainiui po kaklu, tarsi padarydavo savotišką rėmą. Šitaip jis kentėdavo ištisas paras ant šaltų grindų, kad tik Rainis galėtų miegoti. Hocas atiduodavo jam savo maistą, prausdavo nuo galvos iki uodegos galiuko, saugojo nuo šuns ir nesitraukė nė per žingsnį. Katinas slaugė savo bičiulį kelias savaites, kol tas sustiprėjo ir vieną dieną net įsilipo į medį. Tiesa, išlipti pats nepajėgė, bet buvo aišku: Rainiukas pasveiks. Taip ir buvo, tik po ligos jis nebegalėjo kniaukti. Bet tai, atrodo, jam išėjo į naudą. Jis išmoko atkreipti dėmesį į save “tarnaudamas” – atsitūpdavo ant užpakalinių letenėlių, o viena priekine imdavo sukti ratus. Toks “numeris” suminkštindavo ne vieną širdį ir į Rainio nasrus patekdavo kur kas daugiau gardžių kąsnelių.
Pamažu viskas grįžo į savo vietas. Hocenplocas susirangė ant pagalvės ir storėjo toliau, O Rainis vėl patraukė į medžioklę. Bet jam, matyt, ne viskas buvo gerai. Pilve atsirado kiaušinio dydžio guzas. Netrukus oda praplyšo, iš žaizdos kelias savaides tekėjo pūliai. Žaizda užsitraukdavo ir vėl plyšo…
Vieną dieną Rainis parėjo namo, paėdė, palakė pieno, išsimiegojo ir, išėjęs į lauką, numirė. Pasiėmiau nuo daržo šiltą, švarų ir gražų. Šuo inkštė pamiršęs savo perplėštus vokus, Hocenplocas prisiglaudė paskutinį kartą ir mėgino sušildyti… O kitą dieną Hocas dingo. Na, maniau, arba tą gražuolį kas pavogė, arba jis, netikša, kojos už tvoros nekeldavęs, pasiklydo. Bet katinas kaip tik buvo “tikša”. Supratęs kas atsitiko, Hocenplocas perėmė visą Rainio “ūkį”. Dabar jis nekirmija dienas, nes turi daug darbo. Ir senelis nebeieško jam virvutės.
Kitą rytą po Rainio mirties prie durų tupėjo šiltas kamuoliukas – mažytė raina katytė. Į vidų ji įžengė nė neklausus ir kaip tikra šeimininkė: išlakė Hoco pieną, pašiaušė keterą prieš šunį ir, užšokusi man ant kelių, ėmė murkdama žįsti rankovę. Hocas jos nepjovė, tik aplaižė ir leido daryti ką nori. Išvyti jos nepasisekė, ji vis grįžta ir grįžta. Sūnus klausia: gal Rainiukas ją atsiuntė vietoj savęs? Gal. Nes gyvūnų pasaulyje daugiau tvarkos, proto ir užuojautos negu apie tai mano žmonės.
Dabar mūsų namuose vėl gyvena Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainė Svarainė.
dsc_0053a<

 

(Alfredas Girdziušas) Paliesius “Paranoja“ 2009/04/19

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 12:21

(Alfredas Girdziušas) Paliesius

Pareigūno paranoja
24-bunkeris1
Pedantas ponas pareigūnas panoro paprašyti piliečio Petro pažymos praėjusio pusmečio pelnui paskaičiuoti. Pilietis Petras privalėjo pristatyti pažymą, patvirtinančią pardavimo pirmenybę prieš pirkimą. Petras pasistengė pergudrauti piktą pareigūną pateikdamas po poros parų pelėsiais priplukusį popierinį paką, prigrūstą padirbtais parašais primargintų pažymų. Pareigūnas piktinosi pavėluotai pateiktomis pažymomis, pareikalavęs papildomai porą pažymų pirmai pažymai papildyti. Pilietis Petras, praleidęs penketą parų, parsirado pas poną pareigūną, pateikė pirktą pas pijokus pajuodusį prikeverzotą parašais popiergalį, pareiškęs protestą prieš pareigūno piktnaudžiavimą pareigomis. Pasiuto ponas pareigūnas, pasimaišė protelis, puolė peštis, plėšyti pažymas, plunksnomis pavertė pilko palto padalkas, pokštelėjo plaštaka Petrui per plikę. Pasiautėjęs pareikalavo papildomai pristatyti pažymą pateiktoms pažymoms patvirtinti. Paniuro Petras prisiminęs pirmųjų pažymų puskvailį praradimą, patraukė pėsčias pas pažįstamas pardavėjas prašyti pagalbos. Po pietų pardavėjos, patikėkit, parnešė Petrui porą pavogtų pigių pažymų, patvirtinančių pelno pertekliaus pavojų, perkant pigesnes prekes pas „pigiuosius“ prekeivius, prekiaujančiais parvežtomis panešiotomis pieštomis peizažais paklodėmis, patalais. Paprasčiausi papirosai pas „pigiuosius“ prekeivius pavirsdavo pelninga preke parduodant pastalėje „Prima“ pakelius paaugliams. Paakinti pasiutiško pelno parduodant papirosus paaugliams, prekeiviai praktiškai pamiršo pristatinėti pelno pažymas. Petrui, pripratusiam prie paprastesnio pelno paskaičiavimo – padalinti pelną pusiau, pažymas pristatyti patikrinimui, pavirto „pirties prielipu“ prie… paraudusio pasturgalio.
Pareigūnas Petrą pastoviai prievartavo pateikti paikas pelno pažymas. Palaukdavo, palaukdavo, po paros prisistatydavo, priekabiaudavo pusdienį, prašydavo „patepti“ pilniausias pinigines papildomomis „priemokomis“. Puskvailis pedantas pareigūnas prievartaudamas patiklius piliečius, prisivogdavo, prisiplėšdavo pakankamai pinigų prisikimšti pūstą ponišką pilvą pačiais puikiausiais patiekalais, pirktais pas patį pirtininką, prekiaujančiu papildomai pilstomu putojančiu „Pilzneriu“. Prisiputęs pareigūnas pavirsdavo pašėlusiu peštuku – puldavo pirtyje plikus prakaituotus perkaitusius praustis pakliuvusius piliečius, puldavo patį pirtininką, pliekdavo Petrui papilvėn, plėšdavo pakabas, prikibdavo prie pagalbon pakviestų policininkų. Prasiblaivęs pareigūnas pavirsdavo puikiausiu pedantu, priekabiaujančiu prie piliečių pristatyti pažymas, patvirtinančias pristatytos pačios pirmosios pažymos patikimumą, parodančios piliečio, prekiaujančio pigesnėmis prekėmis, patriotiškumą pardavimo pirmenybę prieš pirkimą prekybos politikoje.
Patsai prezidentas pabėgdavo pasislėpti pagalbinėse prezidentūros patalpose, prašydamas padėjėjų pranešti priimamajame pedantui pareigūnui padėką, priimti pareigūno pristatytas piliečių papildomo pelno priemokų pažymas. Prezidentui patiko pareigūnas, pavertęs piliečių papildomas pinigines pajamas pačiu pragaru. Pelnas pelnu, pajamos pajamomis – piliečiams papildomos priemokos prezidentūrai privalomos! Prezidentūros padaliniai prašo papildomų priemokų. Primokėk! Politikai prašo papildomų priemokų – primokėk! Politikų padėjėjai prašo – primokėti privalu! Padėjėjų padėjėjai, padėjėjų padėjėjų pagalbininkai, padėjėjų padėjėjų pagalbininkų patarėjai prašo priemokų – pridėti pinigų privalai, pakelti priemokų procentus privalai. Pasiutimas!
dsc_2745a
Prezidentas pagerbė pareigūną – parašė pagyrimą, padėjėjai – pakišo premiją, patarėjai paprašė pirtininko pareigūną priimti pirtin pasivanoti, pavaišinti pilstomu „Pilzneriu“. Prezidento padėjėjai, patarėjai, pasitarę prie prikrauto puikiausiais patiekalais pilno padėklo, priėmė potvarkį privalomą piliečiams, primokėti papildomas priemokas prie papildomų pajamų priemokų, papildyti prezidentūros pajamas, priskirtas prezentaciniams pokyliams. Puikiausios papildomos pajamos!
Pilietis Petras, panorėjęs papurkštauti, paprieštarauti padėjėjų-patarėjų potvarkiui, prisiprašė papildomų pelno patikrintojų, pareigingų pareigūnų. Po paraliais, Petras, pakvaišęs po patikrinimų, pamišo – pakliuvo psichiatrinėn pas psichiatro padėjėjo patarėją, praktikuojantį prevenciją psichiatrinėms patologijoms. Petrui pasisekė – po pusmečio pakliuvo poliklinikon pasitikrinti pasiligojusių plaučių. Poliklinikoje prižiūrėtojai papildomai parašė psichiatrinės priežiūrai pažymą, padedančiai pažastų prakaitavimui pašalinti, papildomai primokant papildomą priemoką psichiatrinės pajamoms pateisinti. Petras pusdienį pagalvojęs parašė pabėgimo planą, pieštuku plane palatos palangę pažymėjo, po patalu pagrūdo plaktuką, pjūklą. Pasiruošė pabėgimui pilnai. Po pusiaunakčio pirmadienį pabandė palangę perpjauti. Pasigirdo prislopintas pjūkliuko „piano“, – prižiūrėtojai puolė prie palatos, pravėrė plyšiuką. Pašiurpo – pacientas Petras pasilenkęs pjūklu pjovė palangę. Puolė palaton, pargriovė Petrą, pagriebė pabėgimo prietaisus, pririšo pamišusį Petrą prie pertvaros. Po pusvalandžio pasirodė patsai psichiatras. Pamalonino psichiatras prižiūrėtojus pieno pakeliu, priėjo prie Petro, prisimerkęs paglostė Petrui plaukus, pritūpė priešais, patyrinėjo paciento plikus padus, pirštus. Patenkintas prižiūrėtojams pareiškė pastabą: pacientui plikais padais pabėgti pavojinga – privalo padus pasikaustyti pasagomis. Pasirodo, psichiatrinė pacientams po pusiaunakčio papildomai pasagas pristato primokėjus papildomas priemokas. Prižiūrėtojai paklusniai pritilo, Petrą paguldė patalan, pakišo pašiltintą pūslę, patys pasuko paskui psichiatrą. Psichiatras perprato paciento Petro pabėgimo planą: perpjauti palangę, pralįsti pro plyšį, pabėgti pavėjui per Pavilnio parką, pasislėpti po pušimi, pasodintą pereitą pusmetį pačio prezidento. Paikas planas! Psichiatras pasiliko patenkintas. Pavyko pagaliau papildomų pajamų prisigriebti – pacientą po prezidento pušimi pagaus, paprašys policijos pareigūnų parodyti pažymėjimus, pareigūnai panikuos, prašys psichiatrą pačiam parodyti pažymėjimą, pareikalaus pamokėti pinigų… Po pasipešiojimo policininkai protelio pritrūkę, patikėk, psichiatro pinklėsna papuls, – privalės papildomai paišlaidauti pabijoję pakliūti psichiatrinėn.
Paranoja? Panašiai!
img_6987
Pedantai pareigūnai, prezidentų padėjėjai, patarėjai politikai, policininkai, paprasti piliečiai, psichiatrai, palatų prižiūrėtojai, patsai prezidentas, popai, pašto patarnautojai, picų pristatytojai, prostitutės privalo pirmiausia pagalvoti, pasverti pridedamosios priemokos politikos privalumus.
Puiki pamoka paprastiems piliečiams pagal pačius pirmaujančius politologijos, pramonės plėtojimo paragrafus prisiminti privalomos priemokos palaimą… Puiki priemonė pakilti, pasiekti padangę piniguočių piramidei paprasčiausiame pinigų purve.
Pedanto pareigūno paranoja – pasaulinis patyrimas, privalomas piliečiams priimti, panagrinėti, padiskutuoti, pergalvoti per pedagogų paskaitas, pamokas. Pirmaklasis pats pirmasis privalo paklusti pagrindiniams paranojos privalumams, pasisavinti pagrindinius paranojos privalumus…
img_5702a
Petrui pagaliau prieš pat pusryčius pavyko prasmukti pro prapjautą psichiatrinėje palangės plyšį. Pasilenkęs pėdino parku prie prezidento pušies. Pasalūniškai prislinkęs prie pat pušies Petras prisėdo. Po to pašoko persigalvojęs, puolė parko pieva paupin pas pažįstamą panelę Pranutę. Pranutė, pasirodo, pasitaikė pakankamai protinga – priglaudė pavargusį Pranelį, pamaitino, paklojo patalą, pati prigulė… Petras padūko! Patalų pūkai pakilo palubėn, persigandusi papūga puolė palovin. Pragaras!
Paryčiui Petras padėkojo Pranutei, paglostė papurusius panelės perlinius plaukus, prisiminė privaląs pateikti pareigūnui papildomą pažymą patvirtinančią pirmąją pažymą, parodančią praėjusio pusmečio pelno paskaičiavimus…

…Paranojiško pasakojimo pabaiga pasirodys po pusmečio – paprasčiausiai patingėjau pabaigti paskaičiavimus pridedamosios priemokos privalumams parodyti…

Pasirašau patsai: Paliesius
trakai