Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas; 1944 metų gruodžio 17 d. Radučių kaimo tragedija 2009/04/12

img_4590

Alfredas Girdziušas

Kančios ir tikėjimo simbolis prie kelio

4440-jadvyga-cerniauskaite-katkauskiene-sedi-salia-dukra-ceslava-pribusauskiene

 

 

 

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik dvi seserys, Jadvyga ir Michalina, buvusios Černiauskaitės, belikusios nūnai. Prie kryžiaus pakelėj stovėdamos dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas šisai. Gal meldė Dievą, kad jų broliai, sesė ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldės šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi…

juozas-cerniauskasjonas-cerniauskas-bronemackinyte

…Gyveno Valerijos ir Stasio Černiauskų šeima, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.

Darni, darbais užguita. Nepastebėjo net kada du sūnūs tapo vyrais, o dukras beveik visas bernai išstvarstė. Beliko gūžtoje tik Jonas su Juozu, Bronė ir jaunėlė Michalina. Vaikai

prie ūkio dirbo, meistravo, grojo, šoko… Ateitis visiems atrodė.. kasdieninė – ir kas dar gal nutikt, juk karas baigias, nei fronto kanonadų, nei armotų, nei bombų…

Bet…

cerniausk-valerijabrone-bagdonaite-jonas-ir-michalina-cerniauskai-prie-namo-kuri-sudeginojonas-jadvyga-ursule-valerija-elena-adele-brone1

jonas-michalina-cerniauskai-bagdonaite-brone

…1944 matų vasaros pradžioje t.y. liepos 4 dieną, traukiantis vokiečių armijai, rusų I Pabaltijo fronto daliniai peržengė Lietuvos siena nuo Daugpilio, liepos 7 dieną III Baltarusijos fronto kareiviai nuo Breslaujos, Vydžių, vėliau atkako ir į Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną, Švenčionis. Nesutikdama didelio pasipriešinimo Vilniaus link, liepos viduryje rusai okupavo Lietuvos sostinę. Frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje , kaip kordonas, gyvoji užtvara, slinko “smeršo” daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis – slopinti bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį pasipriešinimą, naikinti viską, kas tik buvo nesuderinama su rusiškąja, taip vadinama sovietine, ideologija. Lietuvoje veikė ne tik visiems gerai žinoma gen.mjr. P.Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD dvizijos – 53-oji ir 63-ioji bei laikinai “didvyriškai kovojo” NKVD 5-oji, 6-oji, 7-oji divizijos. Jiems padėjo vietiniai išsigimėliai kolaborantai, stribai, komunistai, komsomolcai bei tie, kas norėjo suvesti su kaimynais asmenines sąskaitas.

Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja. Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia. Tik po penkiasdešimties metų Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės… nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Tik po dešimtmečio pagaliau sužinojau kas buvo tie žmonės, parašę apie kruvinas skerdynes Radučių kaime. Sužinojau ir net pasikalbėjau Mielagėnų bažnyčioje per atlaidus ir mišias už nužudytus žmones Radučių kaime bei paminklo, aukšto nuostabaus kryžiaus, pastatyto šių žmonių atminimui, pašventinimą. Tai buvo Jonas Černiauskas iš to pačio Radučių kaimo ir žurnalistas Leonas Meilus iš Ignalinos. Be to, bažnyčioje kalbėję išlikę gyvi tos tragedijos liudininkai, papildė aprašytą autorių kraupų tų įvykių vaizdą.

Žydų tauta, parašiusi, kaip jie teigia, Biblijos Senąjį Testamentą, žmonijai paliko ne vien sakmes apie šventuosius, bet ir papročių, kurių net iki šių dienų kai kurie šventai laikosi. Senovėje žydų gentis, nuteisusi myriop nelaimėlį, užmušdavo jį mėtydami akmenimis. Filosofija ši tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – užmuša juk ne metęs akmenį, o akmuo! Nuo rankos atsiskyręs akmuo yra jau atskiras, savarankiškas, nevaldomas egzekutorius. Žudo ne metusiojo rankos, žudo akmuo.

Vokietijos žydo Karl Marx pagimdytą “komunizmo šmėklą” Rusijos žydės Saros Blank Josifovnos sūnelis, pasivadinęs Leninu, su kaupu įgyvendino “žydiškojo akmens” metodą Rusijoje, pradžioje atlikdami eksperimentus su rusų tauta, o vėliau jau rusai, perpratę išganingąjį “žydiškojo akmens” principą, sėkmingai naudojosi užgrobtose šalyse – žudyti, griauti, naikinti, deginti kitų rankomis, o geriausiai – užgrobtos tautos “žydų akmenimis”, t.y. kolaborantų, komunistų, komsomolcų bei tos tautos degeneratų rankomis. Ši filosofija tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – žudo juk lietuvis lietuvį, lenkas lenką, vokietis vokietį, bulgaras bulgarą ir t.t., tai yra pirmyn į vakarus arba į kitas pasaulio šalis per tų tautų žmonių lavonus…

Dar griaudint karui toli rytuose, Lietuva buvo prifarširuota tais “akmenimis”. Tai ir likusieji nuo pirmosios rusiškosios okupacijos “briliantai”, inkrustuoti karo metu ir “suakmenėję” kai kurie ne dėl politinių motyvų, o išperinti pačių šlykščiausių instinktų – žudyk savo artimą, nes kas nors ir tau liks…

1944 08 01 Okupantų administracija pradėjo 1908-1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją. AL-160, LKA 17-5.

1944 08 01 Lietuvoje savo veiklą pradėjo SSRS NKVD kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadas – gen. mjr. P. Vetrovas. AL-160.

1944 12 03 LSSR “liaudies“ komisarų tarybos ir LKP(b) CK nutarimas kiekviename LSSR valsčiuje įkurti naikintojų (stribų) būrius po 30-40 žmonių iš partinio-sovietinio aktyvo. LKA 17-94. LPK-332.

1944 12 16 Kauno a. Čekiškės vls. partizanai 8 valandų mūšyje sunaikino 3 ir sužeidė 6 enkavedistus; iš keršto okupantai gruodžio 17-21 sudegino Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimų 29 sodybas, nužudė 56, suėmė 68 žmones. AL-198

 

1944 metų gruodžio 16 dieną (šeštadienį) iš Radučių kaimo broliai Jonas ir Juozas Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų kaimo, vakarojo netoliese esančiame Miečionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį. Tą patį Danių, kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus “partizanauti”. Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir nusiramins. Deja, nematė šalia savęs “žydiškojo akmens”. Net ir tada, kai vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, nieks neįtarė kodėl buvo primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors namai jo visai netoli. Bet Grikinis išėjo, nes pas Černiauskus namuose buvo jauna graži sesuo Michalina, na ir Bronė, jos sesuo, ne senmergė. Danius Bielinis jau žinojo, kad naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba. Bet reikėjo tylėti, neišsiduoti ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo pasivogti. Vogti malkų buvo atvažiavę ir kiti Miečionių kaimo vyrai,. Bet Danius buvo pats pirmiausias ir įkyriausias.

Parėję į Radutį vaikinai, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.

Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje? Juozas su pusbroliu Leonu Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o Leonas Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras kai į vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės seserys glaudėsi prie tėvų. Tada budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš galvų.

Ir tada ryžosi pasirodyti galvažudžiams Jonas. Pats vyriausias sūnus. Atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir, gal būt, naiviai galvodamas apie kareivišką garbę, priešo kilniadvasiškumą, bet…

jonas-dede-2

Jonas buvo nusuktas į sieną ir nušautas. Rusiškieji galvažudžiai bijojo net pažvelgi savo aukai į akis.

Atstatę durtuvus skerdikai puolė po kambarius. Atidaręs spintą kareiva pamatė pakraupusį Leoną Grikinį ir dūrė vaikinui su durklu tiesiai į pilvą ir, pakreipęs šautuvą į viršų, ištraukė kūną iš spintos. Leonas klykė ir raičiojosi grindimis palikdamas kraujo klanus. O sužvėrėjęs enkavedistas, vos nepaslysdamas kraujyje vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo metu, galima tik spėlioti.

leonas-cerniauskas

Kraujo puota tęsėsi. Rusiškieji budeliai pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje Leonas Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o palėpėje gal būt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu.

Pleškėjo namas. Artimiausi kaimynai girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo Leono Černiausko balsas – jis degė gyvas. Rusiškieji okupantai su kulkomis padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, paraku virto klojimas. Liepsnos laižė padangę.

Ugnies pašvaistę ant stogo užlipęs Miečionyse stebėjo Danius Bielinis.

Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario kur, gal būt, dar gyvas buvo Grikinis, luboms, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk.

Tais metais tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo.

Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos, seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nuvirto. Michalina pasilenkė padėti sesei ir tik tada užgirdo kaip kulkos švilpčiodamos taško šalia sniegą. Enkavedistai Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet toli nenubėgo. “Išvaduotojai” pagriebę pusnuogę ir basą merginą dar ilgai tampė po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo žmonės, pasakę, jog čia ne “banditka”, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo.

Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas Černiauskų kaimynus ir numesta. Nei perrišta, nei suteikta medicininė pagalba. Prasiblaškiusi beveik parą mirė ant grindų kraujo liūne.

brone-cerniauskaite1

Netoliese nuo Stasio Černiausko degančios sodybos buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tad tik ketvirti metukai ėjo. Sugužėjo rusiškieji galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas Alfonsą atbėgo Černiausko Stasio ištekėjusios dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik prieš nušaunant paklausė – “Za čto, tovarišči?”. Nušovė budeliai savo auką vėl stovėdami už nugaros – nejaugi žmogžudžiai patologiškai bijo pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai – “žydų akmenys”. Vienas iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis (???), kiti sako, jog karininkas. Kareivio anas poelgis būtų traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Tai kvepėtų tribunolu. Gal ir karininkas?…

alfonsas-cerniauskas

Tas pat Julius Bagdonas, jau pensininkas, tik per plauką likęs gyvas, Mielagėnų bažnyčioje sakydamas šiuos žodžius apsiverkė.

julius-bagdonas1img_4473

Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 2442473. Nepilnais duomenimis Julius Telyčėnas yra jau miręs. Pateikiu kai kuriuos duomenis iš jo bei jo sesers Bronės Telyčėnienės laiškų man: Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse, Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.). Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio kai paėmė tėvą.) Čia iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.). Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny, my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus). Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.

Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai). Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas (Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę).

Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra? Nerado jie nieko.

Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Psirodo, šiame “mūšyje” petys į petį “kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje). Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių žudymas buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.Vinciūnas. spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Toliau minėtas “liaudies gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”. Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!, nes Radučio žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose).

…Šeštadienį, t.y. gruodžio 16 d., tragedijos išvakarėse, buvusi Černiauskaitė Jadvyga, tapusi Girdziušiene, atėjo į Radučių kaimą pas savo tėvus ir pasiėmė namo penkiametį sūnų Teofilį. Tik ryte ji sužinojo apie savo brolių ir sesers žūtį. Likimas Teofiliui padovanojo “laimę” priverstinai tarnauti sovietinėje armijoje…

elena-jadvyga-michalina

Tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo” dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino brolius Černiauskus Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas ( jam buvo 29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34 metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo . Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.

Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime, Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką… Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.

Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik… „linksminosi“…

…Didieji šukavimai kartu su RA dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli _ tiek kariuomenės skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme _ šukavimai. Pirmasis vyko 1944 m. rugsėjo 1_6 d., antrasis _ 1944 m. gruodžio 1_10 d. Pirmojo planą pasirašęs gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus, dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavėdistų, “kitą nusikalstamą elementą”.

Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrę su partizanais, degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.

Kitą dieną tas pats I. Liubas bendrame pranešime S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė:

“1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps. Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Taručionių 1206, Nizomči(?) 0804, Živulnički[?] 0892 331-iojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25 banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikyta

Siuto čekistai susidūrę su jiems netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu, tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.

Pačių žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.

 

Informacija ši paimta iš 2000 m. kovo 11 dienos Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr.234:

Privalome žinoti mūsų tautos budelius. Ypatingosios Komisijos (ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.

1944m., grįžtant raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo “internacionaliniai'“ specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama lietuviškąja 16-taja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia šiurpą.

Per kruvinąjį pokarį iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50 000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko pusės milijono gyventojų.

O Iljos Erenburgo ir gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos Karaliaučiaus krašte sunaikinimą – žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti Pasauliui, kad dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I.Černiachovskio vadovaujama P.Vetrovo žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta, išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.

Deja, pasaulyje plinta visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p.E.Zingerio komisija. Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį, kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių ir apie 14 000 žydų gelbėtojų – Lietuvos piliečių.

 

Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus…

Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos 10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su fašizmu. „… Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (…) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją…

Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos…

…Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, … duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui…“

Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties… Ir nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką

img_4438img_44301img_4377

edmundas-cerniauskasmichalina-cerniauskaite-girdziusiene

2006 metų rugsėjo 10 dieną Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius buvo laikomos mišios. Prie kelio sankryžos šalia Radučių kaimo pastatytas ir pašventintas kryžius – paminklas žuvusiems Radučių kaime 1944 metų gruodžio 17 dieną.

Paminklo statymo iniciatoriai buvo Mielagėnų Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Marijonas Savickas, Mielagėnų seniūnija – seniūnė Milda Bielinienė, Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.

Paminklo statybą įgyvendino sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.

Renginio svečiai:

Rajono Meras – Bronis Ropė,

Rajono tarybos narys – Arūnas Grabažis

Mielagėnų parapijos klebonas- Marijonas Savickas

Švenčionių dekanas – Vidas Smagurauskas

Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas – Antanas Plieskis

Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas – Antanas Burokas

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas,atsargos majoras- Remigijus Jukna

Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorė- Birutė Kurgonienė

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-os rinktinės vadas majoras -Gediminas Macijauskas

Švenčionijos klubo nariai

Savanoris – Algimantas Arnastauskas

VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės karininkai ( šuvių salvės)

 

Kalbėjo likę gyvi liudininkai Michalina Černiauskaitė-Girdziušienė, Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas

Kalbėjo Švenčionijos klubo narys Leopoldas Stanevičius, kuris priminė visiems, jog net Rusijos artistas (Zadornovas) primena savo gerbėjams, jog “Litva perepisyvaet istoriju” – atseit, Lietuva perrašo istoriją.

img_4356img_5707img_4443

Visiems minorines mintis sumaišė ir nuotaiką iki plojimų pakėlė artistai iš Vilniaus Jaunimo teatro Vidas Petkevičius ir Saulius Siparis. Jiems šauniai talkino Pranas Zaremba.

4356 kadras: Pranas Zaremba, Vidas Petkevičius, Saulius Siparis

4377 kadras (iš dešinės į kairę) Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas, Elena Gaidelienė – Michalinos Girdziušienės dukra, Michalina Girdziušienė, Jadvyga Katkauskienė (sėdi), Jadvygos dukra Česlava Pribušauskienė, Veronika – Leonardo Grikinio sesuo.

4428 kadras: Algimantas Arnastauskas, Arūnas Grabažis, Antanas Plieskis, Gediminas Macijauskas, Antanas Burokas

4440 kadras. Jadvyga Černiauskaitė-Girdziušienė-Katkauskienė (pirmas vyras Liudvikas Girdziušas Lietuvos partizanas NKVDistų nušautas 1949 m. pavasarį) Šalia stovi dukra Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė

4454 kadras: Antanas Plieskis, Edmundas Černiauskas, Gediminas Macijauskas

4447 kadras: Klebonas Marijonas Savickas su Julium Bagdonu, Jadvyga Katkauskiene ir Michalina Girdziušiene.

4489 kadras: Michalina Girdziušienė, kleb. Marijonas Savickas, buvęs Mielagėnų vid. M-los mokytojas Jonas Bajerūnas

img_4489img_4592

Reklama
 

2 Responses to “Alfredas Girdziušas; 1944 metų gruodžio 17 d. Radučių kaimo tragedija”

  1. Ir dar:
    kompiuteris, iš kurio buvo rašytas “komentaras“, IP 77.90.72.21 yra Jonavoje, adresas ilgas@tiltas.lt, Basanavičiaus g.13, telefonas +37065784224. Kaip ne keista jo kompiuterio, t.y. Vytauto Kalpoko kompiuterio, po Lietuvą sklinda labai “malonūs“ komentarai, palydimi net keiksmažodžiais (nekalbu jau apie gramatines klaidas jo “kūryboje“). Jeigu tai tik sutapimas, tada galite pasitikslinti IP koordinates, adresus ir vartotojus…


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s