Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Aušra Girdziušienė “Iš katinų gyvenimo” 2009/04/20

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 11:57
Tags: ,

45
Aušra Girdziušienė

Iš katinų gyvenimo…
img_0179

Taip jau susiklostė, kad gyventi teko persikelti iš Trakų arčiau sostinės. Nors namas pačiame nemažo miestelio centre, tačiau visgi tai buvo “kaimas” – daržas, sodas, patalpos, kurias vadinome tvartu. O kiekviename “kaime” turi būti katinas. Todėl netrukus iš Kauno parsivežiau baltą angorinį pūkuotuką, o teta padovanojo dar vieną, pusiau baltą, pusiau rainą vietinės kačių veislės katinėlį. Mūsų penkerių metų sūnus pasipiktino: kaipgi katinas be pavardės, tik su vardu? Ir pats nutarė sutvarkyti šį reikalą. Taip mūsų namuose atsirado Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainis Svarainis.
Hocenplocas buvo tikras Kauno ponas – miegojo dieną naktį, ir tik ant pagalvės, tingėjo pats praustis, nėjo į daržą, be saiko rijo ir visus ginčytinus klausimus sprendė nagais ir dantimis. O Rainis bijojo visko, ypač pelių. Užtekdavo parodyti netgi negyvą, ir kačiuko nelikdavo nė kvapo. Senelis bambėjo: irgi mat katės! Palaukit, susirasiu aš virvutę, tabaluosit ant šakos!
Bet kačiukai augo, augo ir jų prigimtis. Netrukus jie griežtai pasidalijo teritoriją: Hocui priklausė namai, o Rainiui – laukas. Hocas greit apsišvarino ir, kai pelių nebeliko, nusprendė, kad svogūnų salotos ir virti burokėliai taip pat neblogai, taigi tapo “pusvegetariu”. Rainis nebesprukdavo nuo padvėsusios pelės, kartais parnešdavo namo parodyti sumedžiotą žiurkę, užpuldavo kaimynų vištas.
Katinai augo kaip tikri broliai, nors buvo labai skirtingų charakterių – vienas tikras namisėda, kitas – tikras laukinukas. Miegodavo susisukę į vieną kamuolį, lakdavo iš vienos lėkštės, dviese draskydavo šuniui akis, vienas kitą prausdavo ir šiaip jau turėjo vieną nuomonę. Nesidalijo tik dviejų dalykų – mėsos ir teritorijos.
Kartą Rainis dingo. Grįžo namo po trijų parų. Sulaužytas, persuktas, tarsi būtų išgręžtas. Jis negalėjo nieko – tupėti, gulėti, pasisukti, pasukti, palenkti galvos, nusiprausti. Žodžiu, laukėme, kol jis nusibaigs.
Bet Rainis nenusibaigė. Jam išsikapstyti padėjo Hocas, nes padarė tą, ko nesugalvojome ir nepamėginome mes, žmonės. Lepūnėlis Hocas atsisakė net savo pagalvės, savo maisto. Kadangi Rainis galėjo tik stovėti, Hocenplocas palįsdavo jam po pilvuku, galvą pakišdavo Rainiui po kaklu, tarsi padarydavo savotišką rėmą. Šitaip jis kentėdavo ištisas paras ant šaltų grindų, kad tik Rainis galėtų miegoti. Hocas atiduodavo jam savo maistą, prausdavo nuo galvos iki uodegos galiuko, saugojo nuo šuns ir nesitraukė nė per žingsnį. Katinas slaugė savo bičiulį kelias savaites, kol tas sustiprėjo ir vieną dieną net įsilipo į medį. Tiesa, išlipti pats nepajėgė, bet buvo aišku: Rainiukas pasveiks. Taip ir buvo, tik po ligos jis nebegalėjo kniaukti. Bet tai, atrodo, jam išėjo į naudą. Jis išmoko atkreipti dėmesį į save “tarnaudamas” – atsitūpdavo ant užpakalinių letenėlių, o viena priekine imdavo sukti ratus. Toks “numeris” suminkštindavo ne vieną širdį ir į Rainio nasrus patekdavo kur kas daugiau gardžių kąsnelių.
Pamažu viskas grįžo į savo vietas. Hocenplocas susirangė ant pagalvės ir storėjo toliau, O Rainis vėl patraukė į medžioklę. Bet jam, matyt, ne viskas buvo gerai. Pilve atsirado kiaušinio dydžio guzas. Netrukus oda praplyšo, iš žaizdos kelias savaides tekėjo pūliai. Žaizda užsitraukdavo ir vėl plyšo…
Vieną dieną Rainis parėjo namo, paėdė, palakė pieno, išsimiegojo ir, išėjęs į lauką, numirė. Pasiėmiau nuo daržo šiltą, švarų ir gražų. Šuo inkštė pamiršęs savo perplėštus vokus, Hocenplocas prisiglaudė paskutinį kartą ir mėgino sušildyti… O kitą dieną Hocas dingo. Na, maniau, arba tą gražuolį kas pavogė, arba jis, netikša, kojos už tvoros nekeldavęs, pasiklydo. Bet katinas kaip tik buvo “tikša”. Supratęs kas atsitiko, Hocenplocas perėmė visą Rainio “ūkį”. Dabar jis nekirmija dienas, nes turi daug darbo. Ir senelis nebeieško jam virvutės.
Kitą rytą po Rainio mirties prie durų tupėjo šiltas kamuoliukas – mažytė raina katytė. Į vidų ji įžengė nė neklausus ir kaip tikra šeimininkė: išlakė Hoco pieną, pašiaušė keterą prieš šunį ir, užšokusi man ant kelių, ėmė murkdama žįsti rankovę. Hocas jos nepjovė, tik aplaižė ir leido daryti ką nori. Išvyti jos nepasisekė, ji vis grįžta ir grįžta. Sūnus klausia: gal Rainiukas ją atsiuntė vietoj savęs? Gal. Nes gyvūnų pasaulyje daugiau tvarkos, proto ir užuojautos negu apie tai mano žmonės.
Dabar mūsų namuose vėl gyvena Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainė Svarainė.
dsc_0053a<

Reklama
 

One Response to “Aušra Girdziušienė “Iš katinų gyvenimo””

  1. arturas Says:

    parduodu katinus/860552801


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s