Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Ats.gr.dr.Vytautas Račkauskas ““Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus… ir nežinomas savanorio Murausko kapas 2009/04/26

Ats. gr. dr.Vytautas RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas, LKSD

Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus…
ir nežinomas savanorio Murausko kapas

Lietuvos kariuomenės Savanorių draugija (LKSD) tradiciškai, IV kartą, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga, organizavo pažintinę išvyką – ekskursiją (2008 m. liepos 5-7 d.), kuri kelionės metu po Suvalkų kraštą (Lenkija), tapo rimta ekspedicija. Šios ekspedicijos, kodiniu pavadinimu „Savanoriai knygnešiai“, pajėgos buvo sustiprintos profesionaliu fotografu Alfredu Girdziušu ir filmavimo įranga (operatorius – savanoris Dainius Gudelis).
Devynių žmonių ekspedicinė grupė, išvykusi iš Vilniaus ir prieš pervažiuodama Lietuvos-Lenkijos sieną, liepos 5 d. aplankė paskutinio Nepriklausomybės kovų savanorio Kazio Varkalos kapą Išlauže (Prienų r., mirė 2005 m.), DLK Kęstučio paminklą Prienuose, pirmo žuvusio Nepriklausomybės kovų karininko Antano Juozapavičiaus (žuvo 1919-02-14), savanorio Artūro Sakalausko (žuvo 1991-08-21), kario Arūno Jarmalavičiaus (žuvo 2008-05-22) ir pokario partizano Kazimiero Savičiaus-Urano (mirė 2008-01-15) kapus (visi palaidoti Alytuje), žuvusių Kalniškių (1945-05-16, 55 pavardės) ir Liepakojų mūšiuose (1945-11-21, 22 pavardės) partizanų kapus Simne (Alytaus r.) ir pačią Kalniškių mūšio vietą (šalia Krosnos, Lazdijų r.), privatų akmenų ir jotvingių krašto muziejų „Jotvingių kiemas“ (Kybartų km, Būdviečio sen., Lazdijų r., ekskursijai gidavo šeimininko brolis Arūnas Mazurkevičius) ir paminklą knygnešiui Vincui Markevičiui jo buvusioje sodyboje Gilušių kaime (Lazdijų r., per sodybos gyvenamojo namo vietą buvo pravesta SSRS-Lenkijos siena-spygliuota viela).
Atvykusi į Seinus, LKSD delegacija iškart pateko į Liepos 6-osios šventę, kurią organizavo lietuviškos „Žiburio“ gimnazijos vadovybė (atsargos savanorių delegaciją iš Vilniaus nuoširdžiai priėmė ir globojo minėtos gimnazijos direktorius Algirdas Vaicekauskas bei kiti darbuotojai). Vilniaus savanoriai Seinų „Žiburio“ gimnazijai ir Punsko mokykloms padovanojo 65 knygas už 700-800 Lt sumą (knygas supirko ar dovanojo Vidmantas Kuprevičius, Tomas Valentas Alincevičius, Gedinimas Kurpavičius, Vytautas Voveris, Vytautas Račkauskas ir Bronius Pacevičius). Knygos išleistos 1990-2008 m., daugiausia lietuvių autorių, grožinė ir enciklopedinio pobūdžio, patriotine ir istorine tematika. Taip Lietuvos savanoriai tapo knygnešiais, tik į kitą pusę, iš Didžiosios Lietuvos…
Po iškilmingų kalbų ir įvairių dovanų lietaus, nuoširdžiai koncertavo A. Mamontovas su savo grupe, nakties tamsoje buvo demonstruojamas žavingas venecijietiškas viduramžių šokis su ugnimi – „ugnies šou“. Šventėje dalyvavo gausus būrys gimnazijos moksleivių ir mokytojų, svečiai iš Punsko ir gretimų kaimų bei „Didžiosios Lietuvos“ pasienio ir Vilniaus (pvz.: Šv. Kazimiero ordino atstovai). Pirmasis Lietuvos valstybingumo paminėjimas Seinuose tikrai pavyko… labai ačiū organizatoriams ir dalyviams…
Liepos 6 d., iš ankstyvo ryto, papusryčiavę ir aptarę, kad tokioje jaukioje, už Lietuvos valstybės lėšas statytoje, gimnazijoje norėtųsi tikrai mokytis (gimnazistų skaičius pamažu didėja), LKSD ekspedicija aplankė lietuvių poeto, Seinų vyskupijos ganytojo Antano Baranausko paminklą (statytas 1999-11-28, kapo aplankyti nepavyko – bazilikoje vyko mišios) ir Lietuvos savanorių kapus Seinų kapinėse. Tolimesnėje kelionėje, norint aplankyti Šlynakiemio kaimą (Punsko valsčius), kur 1949 m gruodžio 13 d. žuvo du Lietuvos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas irVytautas Prabulis-Žaibas, prasidėjo netikėta didžioji ekspedicijos intriga…
Pakeliui užsukę į Kampuočių kaimą (Punsko valsčius), kur yra pastatytas, kol kas vienintelis pasaulyje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui (1990-03-11) skirtas akmeninis paminklas, sutinkame, grįžtantį iš laukų, šio paminklo statytoją ūkininką Juozą Pečiulį. Nusifotografavęs su ekspedicijos dalyviais, šeimininkas pakviečia „kavos puodeliui“, o prie jo, užklaustas kaip nusigauti į Šlynakiemį, pataria susirasti Punske gyvenantį Juozą Jakimavičių – minėtų partizanų ryšininką, sodybos, prie kurios savo bunkeryje žuvo partizanai, šeimininką. Suradus Punske Juozą Jakimavičių, jis su savo žmona Petronėle ir besisvečiuojančiais giminaičiais iš Vilniaus Butkais, mielai sutinka aprodyti Šlynakiemio partizanų žūties, Punsko centre esantį „1944-55 metų kovotojams už laisvę kritusiems Suvalkų trikampyje“ paminklus ( J. ir P. Jakimavičiai yra minėtų paminklų statytojai-iniciatoriai). Punsko centre bestoviniuojant, J. ir P. Jakimavičiai prasitaria, kad žino, kur palaidotas Lietuvos savanoris ir jo atminimas nėra deramai pagerbtas. LKSD ekspedicijos narių paraginti, visi nuvyksta į Punsko senąsiąs Romo katalikų kapines. Vaizdas nekoks – visai šviežiai, žolė dar neželia, kapinės suartos, paminklų praktiškai nėra – ruošiamas miestelėnams parkas. Petronėlė pavaikščiojusi po kapines, pagal centre kapinių stovinčią koplyčią ir kelis likusius medžius susiorientuoja, ir LKSD nariai fiksuoja vietą: nuo koplyčios fasado kairio kampo, lygiagrečiai šoninei sienai (žiūrint nuo koplyčios fasado tiesiai kapinių link) – 7 metrai ir statmenai į kairę nuo prieš tai judėtos krypties – 2 metrai. Juozapas trumpai atpasakojo ką žino apie savanorį: pavardė Murauskas (vardo nepamena), Lietuvos kariuomenės žvalgas, persirengęs civiliais rūbais, išduotas ir nuteistas Lenkų kariuomenės mirti, leista atlikti išpažintį, 1920 m. sušaudytas ir palaidotas senosiose kapinėse (visą laiką nebuvo paminklo, laidojimo vietą žymėjo „duobukė“ šalia Jakimavičių giminaičių kapų). Tai – tikra sensacija „Didžiajai Lietuvai“, kurią reikėtų kiek patikslinti (gal rašytiniuose Lietuvos ar Lenkijos archyvuose įmanoma atsekti minėto Murausko vardą, tikslesnes sugavimo, kalinimo ir žūties aplinkybes) ir atstatyti teisingumą – įrengiant standartinį savanorio paminklą, kaip Seinuose?.. Po to Jakimavičiai pavedžioti po Punsko kapines, kur palaidota visa Punsko lietuvių šviesuomenė (Juozas Maksimavičius, Lenkų-lietuvių draugijos steigėjas, Jonas Juozas Durtonis, knygnešys ir kt.). Visą tą laiką, minėti puskiečiai pasakojo kaip kovėsi partizanai, kaip vyko Suvalkų krašto (Punsko) polonizacija… Pasakojimą palyginus su matoma realybe, matėsi akivaizdus demokratijos, tautinės tolerancijos didėjimo faktas… strateginė partnerystė tarp Lenkijos ir Lietuvos, bent tikrai naudinga tuo, kad leidžia laisviau gyventi etniniams lietuviams „Suvalkų trikampyje“.
Papietavę ir dar pabendravę „Punsko užeigoje“ su Jakimavičiais ir Butkais, ekspedicijos dalyviai atsisveikina ir nuvyksta į Berznyką, kur pagerbia 1918-20 m. žuvusių Lietuvos savanorių kapus. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, ekspedicijos dalyviai prie visų Lietuvos karių kapų uždegdavo žvakutę, sugiedodavo Lietuvos himną, išskleisdavo Lietuvos „trispalvę vėliavą“. Buvo pastebėta, kad labai „keistai žiūrisi“ šalia pastatytas paminklas, skirtas žuvusiems lenkams Paneriuose, Vilniuje (matosi didelės raidės PANARY). Jo vieta turėtų būti Lietuvoje, Aukštųjų Panerių memorialiniame komplekse, gal tik su „nuosaikesniu užrašu“, nes paminklai statomi žūties, mūšių vietose, o ne kur papuola… Bet tai tik asmeninė nuomonė…
Toliau valstybinės sienos kirtimas, judant Kapčiamiesčio link ir simbolinė vakarienė… ant pačios sienos (apima keistas džiūgus jausmas, kad jau beveik namie, Tėvynėje ir kartu nesimato grėsmingų pasienio užkardų). Kapčiamiesčio kapinėse aplankomas 1831 m sukilimo dalyvės grafaitės Emilijos Pliaterytės kapas, uždegama paskutinė turėta žvakutė. Vakare, temstant, atvykstama į Liškiavą, užlipama į piliakalnius ir atsiliepiant į Lietuvai pagražinti draugijos kvietimą „Piliakalnių šviesa“, uždegamas simbolinis laužas ant Alkakalnio, dar kitaip vadinamo Bažnyčios, kalno, sutraukiamos kelios liaudiškos ir patriotinės dainos, pradeda rinktis Liškiavos gyventojai, atsisveikine su jais ir perdavę simboliškai „piliakalnio šviesą“, ekspedicija išvyksta ir apsistoja Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos būstinėje (keliautojus maloniai priima Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas).
Liepos 7 d. rytą keliautojai išklauso A. Černiausko trumpą paskaitą apie Dzūkijos nacionalinio parko įžymybes, aplanko vietinį muziejų, įrengtą „buvusioje cerkvėje“ ir užlipa į Merkinės piliakalnį, pasigrožėti Merkio ir Nemuno santaka. Pakeliui į Vilnių, stabtelima ties Vytauto Didžiojo paminklu Perlojoje (Varėnos r.), atiduodant pagarbą Perlojos Respublikos kūrėjams, ir Gojaus kaime (Šalčininkų r.), pas keramikę Dormantę Steponavičienę, pažiūrėti puodų kaitinimo krosnies „Didysis Drakonas“, įrengtos laikantis visų senovinių japoniškų tradicijų ir technologijų. Nuo Gojaus Vilnius jau „ranka pasiekiamas“… Lauksime kitos Valstybės dienos ir naujų kelionių bei įspūdžių… Gal kitais metais „šturmuosim“ Žemaitiją, dar nežinia?..

Reklama
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s