Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas Paliesius, Logistika 2009/10/11

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 11:03
Tags: ,

Alfredas Girdziušas Paliesius

Gyveni ir mokinies iš to, ką gimęs jau žinojai.
Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, kas bus parašyta, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių (ar lytinių) arba estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų…

Logistika
IMG_0128

Ko gero, nuostabiausias lietuviškas maistas – lietuviška mišrainė. Ir ne todėl, kad ten sudedama vakarykščių virtų bulvių bei morkų likučiai, sugrūdami perrūgę agurkai ir viskas paskaninama majonezu. Nuostabiausia tai, kad virtuvėje kuriamas ne eilinis maisto likučių patiekalas, bet vyksta mokslinis darbas – ekonomika. Net žymusis Lionka, o gal Leonidas, Brežnevas kažkada pasakė, kad ekonomika turi būti ekonomiška.
Taip ir gyvenimo skanėstai dažniausia susideda iš atliekų, kurias, paskaninus kitomis atliekomis, gauni tokį nuostabų buketą, jog grožiesi neatsistebėdamas žmonių išradingumu. Kadangi aš taip pat esu primatų, t. y. žmonių, atstovas, stebiuosi savo pastebėjimais, tikriau – kasdieniniais maloniais nuotykiais, kuriuos aš vadinu mišrainėmis.
Lipdamas į troleibusą perskaičiau ant jo šono kažkokį prilipdytą reklaminį plakatą, kurio skelbime didžiausiomis raidėmis išsiskyrė vienas žodis – „Logistika“. Kadangi savo laiku studentavau, tai suvokiau, kad tai yra kažkoks dviejų žodžių junginys. O tikriau pasakius, mišrainė. Kratydamasis per išmuštas asfalte duobes pradėjau kratyti savo smegeninę norėdamas nustatyti tos mišrainės sudedamąsias dalis. Kažkada, dar mano studentavimo pačioje pradžioje, knygyne nusipirkau knygą, tikriau – mokslinį traktatą, apie logiką. Ją sąžiningai skaičiau ir sąžiningai taikiau visuose savo gyvenimo vingiuose, juolab, kad mano to sąžiningo studijavimo pradininkas, iniciatorius arba patarėjas, buvo kažkoks pirkėjas, kuris man logiškai įrodė, kad jeigu aš turiu akvariumą, reiškia esu vyrukas be jokių seksualinių nukrypimų. Logiką pritaikiau ir savo draugams ir su siaubu pastebėjau, kad daugelis jų neaugina žuvyčių, tad pradėjau šalintis iškrypėlių, idant nekiltų kokių nors nesusipratimų. „Logistika“ – logiškai galvojant turėtų susidėti iš „logikos“ ir, manyčiau, „statistikos“. Tad logistinė mišrainė man įkvėpė tokį adrenalino antplūdį, kad net kraujas kaito gyslose. Ir ne todėl, kad norėjau iššifruoti tą mišrainę, o todėl, kad troleibuse pamačiau važiuojantį antrą kostiumuotą, kaip ir aš, vyrą su gėlėmis. Aš taip pat vežiausi nuostabių pavasarinių pakalnučių puokštelę. Žinoma, jas skinti draudžiama, žinoma, jos yra net nuodingos, bet gražios. Vykau po darbo į pasimatymą su savo meile pabėgęs nuo savos žmonos. Saviškei paskambinęs pasakiau, kad darbe, na, posėdyje užtruksiu dvi tris valandas. Gal net teks išgerti su užsakovais. Miniatiūrinę puokštelę pasirinkau, nes reikėjo važiuoti pro pat savo buto langus, tad galėjau bet kurią akimirką gėlytes sugrūsti į kišenę, jeigu netyčia žmona įsėstų pasivažinėti iki „MaXsimos“. Geniali konspiracija. Bet dabar mano žvilgsnį kaustė priekyje stovintis kostiumuotasis su gėlėmis – tarp manęs ir tojo komposterio, kuriame privalėjau prasiduri talonėlį. Jaunystės logikos mokslo studijos nenuėjo veltui. Pradėjau mąstyti: jeigu vyras kostiumuotas ir dar su gėlėmis, reiškia jis vyksta į pasimatymą kaip ir aš. Tai logiška. Dabar statistika: šiame mieste gražiausios moterys yra tik dvi – mano žmona ir mano meilužė. Va tai tau logistika! Taigi, logiškai galvojant, jis negali vykti į pasimatymą pas mano draugę, nes aš pas ją važiuoju. Tad pas ką? Reiškia pas mano žmoną. Bet mano žmona, kiek teko paskalų girdėti, turi tik du meilužius. Joną ir Petrą. Tad kuris čia? Petras lyg tai, puse ausies girdėjau, išvažiavęs į užsienį su savo žmoną. Ko gero šis bus Jonas. Logiškai galvojant, turi būti Jonas.
Duodu talonėlį kostiumuotajam ir su meilia šypsena ištariu:
-Joneli, būk geras, pramušk talonėlį…
Nuostabiausių rožių puokštė suvirpa ir kostiumuotasis atsisuka. Į mane žvelgia nustebusios akys.
-Iš kur Jūs žinote mano vardą???
Virpančia ranka paima talonėlį, kiša į komposterį, pasigirsta taukštelėjimas, atkiša man ir neria pro sustojusio troleibuso atviras duris.
Troleibusas stovėjo priešais mano buto langus. Jie buvo aklinai užtraukti tamsiomis rožinės spalvos nepermatomomis naktinėmis užuolaidomis. Kažkodėl tas užuolaidas žmona dažnai užmiršdavo praskleisti nors saulė ir nespigino pro langus. Jie žvelgė tiesiai į Šiaurę…

 

Alfredas Girdziušas Paliesius, Invalidumo kriterijus

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 10:38
Tags: ,

IMG_7067
Invalidumo kriterijus

Man ir sekasi tuose troleibusuose. Kai tik įkeliu koją, prasideda „cirkai“. Ir, dažniausiai, atpirkimo ožiu tampu aš. Nesiskundžiu troleibusine kultūra šiandien. Sulietuvėjom, galva paaugom, o gal tie troleibusai padidėjo. Sunku pasakyti. Jeigu anksčiau klykaudavo rusės karininkienės, tai dabar klykauja per „mobiliukus“, atseit, „mobiliai“ tvarko namų ūkį, nurodinėja susitikimo vietas, skiria pasimatymus, aiškinasi ir net keikiasi. Vieni tyliau, kiti – įjungę visu galingumu savo garsiakalbį. Aš, kaip savarankiškas, nepriklausomas pilietis, nepasirašiau nei su bitininkais, nei su omni, nei su tele jokios sutarties ir, jeigu noriu su kuo susisiekti, patsai nuvažiuoju į svečius. Tas net pavaišina. Ten ir paplepam. Ir taupu ir mobilu – važinėji, lankai, paplepi, vėl išsiskiri, o po kiek laiko vėl ratu sukasi pasaulis. Laikrodžio ir to nenešioju. O kam? Juk mobiliuose telefonuose laikas tiksliausias, o mobilius telefonus turi kiekvienas. Tik paklausk.
Tą dieną taip pat kažkur važiavau ir, berods, skubėjau. O antra dienos pusė važnyčiotojams neparanki. Kamščiai bei neišvengiamos avarijos. Stumiesi, keiki mašinas. Juk pėsčias greičiau nueitum, bet va, įlendi į tą visuomeninį transportą, tikiesi gero aptarnavimo, bet mintyse burnoji. Ypač kai skubi. Žvilgčioji į kasos aparato laikrodį arba kaimyną paklausi. Šis troleibusas, kuriame kiurksojau, neturėjo tokių aparatų, tik komposterius. Vėluoti nemėgau, tad knietėjo pasitikslinti laiką. Priešais mane stovėjo mergina. Graži, ilgais plaukais, liekna, kvepianti visa, o odos rudumas ant klubų varo net seiles. Nuryju aš tas seiles, prisidengęs delnu burną kostelėjau, kad įsitikinčiau ar neliko skysčio gerklėje, ir labai kultūringai, kiek tik sugebėjau susikaupti, paklausiau:
-Mergaite, kuri dabar valanda?
Mergina tyli ir nekreipia į mane dėmesio. Aš matau jos sijonuko užpakalinėje kišenėje pūpsintį telefoną. Derinosi prie jos klubų ir tas atsikišimas, ir telefono ištrinta, pabalusi keturkampė sijonuke dėmė. Na, viskas idealu.
Aš vėl:
-Mergaite, gal galite pasakyti kuri dabar valanda?
Mergina atsisuka, nužvelgia mane nuo nosies galo iki padų, pakelia skaistų angelišką veiduką ir tyli. Aš pradėjau tirpti nuo jos dieviško kerinčio žvilgsnio. Net pasitempiau kaip prieš generolą kadaise. Tas grožio įsikūnijimas pagaliau ištaria kažkokiu bejausmiu garsu:
-Jeigu per sijoną matai, kad esu mergaitė, tai per rankovę jau seniai galėjai pasižiūrėti kuri valanda…
Aš likau išsižiojęs. Net tų seilių likučiai akimirksniu išdžiūvo. Taip išsižiojęs ir nusliūkinau į priekį. Gerai, kad dar ankstyvas pavasaris buvo, o tai musių būtų priskridę į gerklę.
Sėdžiu lyg gavęs į snukį ir galvoju apie mano idiotiškai suformuluotą klausimą. Kratausi toliau ir vis galvoju. Sustoja troleibusas ir į vidų, matau, šiaip taip įsirango kažkoks invalidas be kojos, su ramentais. Kratausi toliau. Invalidas stovi aš sėdžiu. Galvoju vėl apie tą klausimą. Toliau kratydamasis sėdžiu, o invalidas kratosi stovėdamas. Pagaliau lyg per miegą girdžiu balsą:
-Tu, jauti, gali invalidui vietą užleisti!?
Iš netikėtumo aš atsisuku į pažįstamo tembro pusę. Priešais mane vėl angeliškas veidelis. Veblenu;
-Aš taip pat invalidas…
-Atsirado INVALIDAS!-bejausmis balsas keičia tembrą.
-Aš laikrodžio neturiu…- bandau sausa burna aiškinti.
-Kaaaaa???
-Aš laikrodžio neturiu, o be jo – kaip be rankų…
Stojo mirtina tyla. Sustojo ir troleibusas. Tai buvo paskutinė stotelė. Išlipome visi. Aš ilgesingai, rydamas seiles, lydėjau banguojančius šokoladinės spalvos klubus, o žvilgsnį erzino keturkampė, nesiderinanti su merginos (ne mergaitės!!!) visais apvalumais, išblukusi trumpo džinsinio sijonuko užpakalinės kišenės dėmė…

Daug vėliau sau nuostatą pasirašiau:
Nepatikrinęs fakto, gali gaut į kaktą…

 

Alfredas Girdziušas Paliesius, Moteriškas švelnumas

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 10:25
Tags:

linijos
Moteriškas švelnumas

Kai valdė Lietuvą sovietai, į kariuomenę griebdavo visus berniokus, kas tik turėjo rankas ir kojas. Net begalvius. Kalbu apie tuos, kurie galvoje nieko neturėjo. Kai kam pasisekė ištrūkti iš rekrūtų jungo. Sūnūs, kurių tėvai buvo tos valdžios funkcionieriai, gaudavo tarnybas jau paruoštas ir „funkcionuodavo“ atlikdami tarnybą „trindami kelnes“. Ši mano preliudija nesusijusi su tarnyba kariuomenėje, juolab, kad aš iš jos išsisukau, o štai, mano draugas, suvaidinęs psichiškai nesveiką, tikrai pakliuvo į psichiatrinę ligoninę Naujoje Vilnioje. Nutariau vargšą aplankyti ir, vardan draugiškumo, nuvilkau „Stoličnaja“ degtinės butelį. Susitikome sode, aš pirmiausia išsitraukiau gėralą, bet „psichas“ nenorėjo gerti. Bijojo, nes, jeigu būtų pagautas, tai kitą dieną sutiktų jau kažkokiame „stroibate“. Daktarai buvo patys šimtaprocentiniai psichai ir parsidavėliai sovietams. Tad teko tostus kiloti man vienam. Užkandos trūko, nes visą skanumyną atidaviau draugui, nes „psichuškėj“ maistas buvo ne koks. Į pavakarę atsisveikinom ir aš nukulniavau į autobusų stotelę.
Autobusai buvo pavargėliai „Lvovo“ gamybos. Sėdimų vietų amžinai trūkdavo, tad aš įsitaisiau prie galutinių durų, tikriau, dviem rankom pasikabinau už turėklų. Kad aš važiuoju įkaušęs, matė visi ir tai priėmė kaip kasdienybę, nes tokio žanro keleivių būdavo apstu. Tylėjo visi, tik vienai, sėdinčiai invalidams ir keleiviams su vaikais skirtose vietose, kritau į akį. Būsiu gal neteisus manydamas, kad tuometinės didžiausios autobusų ir troleibusų rėksnės bei „komendantės“ būdavo ne turgaus bobos, o… rusų karininkų žmonos. Tai buvo ta kvailų moteriškių kasta, kurios viską visada apie viską žinodavo. O „dorovės auklių“ pareigas atlikdavo taip sąžiningai, kad įkyrėdavo ne tiek „auklėtiniams“, bet keleiviams.
Man skirta moralės teorijos „paskaita“ vyko, kaip tais laikais priimta, rusų kalba. Kad neapsunkinčiau skaitytojo su tos „auklėtojos“ originalo šnekta, tikriau klykimu, pateiksiu tai lietuviškai.
Paskaitos esmę sudarė tai, kad štai tokie, kaip aš, yra tarybinės šalies degeneratai, girtuokliai, vagys, banditai ir visokio plauko parazitai. Mes, tai yra degeneratai, neprižiūrime vaikų, vagiame iš savo šeimų, neginame tėvynės (???), esame „svoločiai“ ir mūsų vienintelė gyvenamoji vieta – Tolimieji Rytai, Magadanas arba tokius, kaip aš, ir po velėna negaila pakišti.
Na, pamaniau, po velėna būtų jau žiauru – sliekai nusigertų, vandenį pagiriom iščiulptų ir garantuota sausra. Kokia jau ten, kaip pasakė Lionka Brežnevas, ekonomiška ekonomija būtų – viskas išdžiūtų…
Taip besiklausant „paskaitos“ atvykome iki Onos bažnyčios. Čia įlipa vyriškis, prasibrauna pro mane ir nueina į priekį prie oratorės. Monologas nenutilo ir stovint autobusui. O suburzgus varikliui garsiau, padidėdavo ir oratorės balso tembras. Artėjome prie kitos stotelės, esančios priešais Puškino paminklą. Staiga prabilo tasai vyriškis, kuris ką tik prasibrovė pro mane:
-Taip, jūs moterys teisios, švelnios, jūs vaikučius išliūliuojate, jūs laikote net tris kampus namo, o vyras tik vieną…
Oratorė-auklėtoja-karininkienė nuščiūva ir jos veidas šviesėja…
-…jūs, moterys, tokios švelnios visur…- gieda ditirambus vyriškis…
Oratorė darosi tokia laiminga, atrodo, kad sparnai net išdygo ir jinai pakilo arčiau debesų… O autobusas jau beveik prie stotelės…
-…jūs tokios švelnios, kad net duonos riekelę imate dviem pirščiukais…- vyras švelniai žiūri oratorei į palaimos pilnas akis…
Karininkienė euforijoje, ekstazėje nuo tos nuostabiausios jos gyvenime girdėtos kalbos…
-…jūs švelniai,dviem pirščiukais imate duonos riekutę, bet vyrui už klyno griebiatės su dviem rankom!..
Buvo giedra, bet nugriaudėjo toks juoko škvalas, kad, manau, autobuso durys atsilapojo nuo tos juoko bangos. Vyriškis išlipo, durys vėl užsidarė ir vėl pajudėjome tolyn.
Oratorė-auklėtoja-karininkienė pusiau sėdėdama, pusiau stovėdama keletą sekundžių žiopčiojo lyg išmesta krantan vėgėlė. Po to pasigirdo klyksmas, kad vairuotojas sustabdytų autobusą nes tą chamą reikia pristatyti į miliciją. O vairuotojas patsai springdamas krizena ir, vos išlaikydamas vairą, paaiškina įnoringajai, kad jis neturi teisės sustoti ir išleisti keleivį ne stotelėje.
Laiko tarpas tarp dviejų stotelių, prailgintas dar posūkio bei šviesoforo, autobuso keleiviams suteikė galimybę „atsidėkoti“ griausmingu juoku „paskaitos“, apie alkoholio žalą socializmo statybai, autorei ir skaitovei.
Aš, įsistvėręs į turėklus dviem rankom, tylėjau ir galvojau apie blaivius sliekus po velėna…

 

Alytaus sąjūdis, 1989 m. rugpjūčio 1-10d. Klepočių budeliai

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 9:52

KLEPOČIŲ BUDELIAI
Paimta iš: Alytaus sąjūdis – 1989 m. rugpjūčio 1-10 d.
LPS ALYTAUS TARYBOS STALINIZMO NUSIKALTIMŲ TYRIMO KOMISIJA
Vokiečiai iš Alytaus pasitraukė 1944 metais liepos 12-13 d. Alytaus rajono ribas apleido liepos 28 dieną ir nesustodami traukėsi iki Vokietijos sienos. Tris savaites Alytaus gyventojai buvo išvaryti į pirmo Alytaus pusę. Mieste kaip norėjo šeimininkavo rusų kareiviai. Jie iškasinėjo iš žemės paslėptus daiktus (iš bažnytinių archyvų).
Druskininkų, Lizdų, Klepočių, Ryliškių, Pieriškių. Taručionių, Bugonių, Vertelkų, Vabalių, Dubrių, Fermos kaimų baudžiamoji akcija buvo vykdoma 1944 metų gruodžio mėnesio 23-24-25 dienomis. Tęsėsi ji iki Naujųjų Metų. Baudžiamojoje akcijoje dalyvavo NKVD daliniai ir vietiniai savisaugos būrių atstovai, dabar vadinami liaudies gynėjais.
Šis sąrašas sudarytas pagal liudininkų pasakojimus, tačiau, deja, nesutikrintas su archyvine medžiagą, nes Alytaus Sąjūdžio Taryba prie jos neprieina. Valstybės saugumo komiteto Alytaus poskyrio viršininkas P. Brauka teigia, kad jis neturi įgaliojimų mums ją parodyti. Dabartiniu metu Klepočių bylą tiria prokuratūros darbuotojai, kurie prie archyvų… taip pat neprileidžianti.
1. KALAŠNIKOVAS Nikolajus, Buvęs tarybinis partizanas, liaudies gynėjas Ryliškėse, dirbo vertėju. Degino Klepočius. Gyvena Alytuje.
2. SKARŽINSKAS Mikas. Gimęs 1917 m. Buvęs Lietuvos kariuomenės ulonas. Tardytojas Ryliškių kaime Vinco Bloznelio name (ten buvo NKVD štabas). Degino Klepočius. Gyvena Varėnoje.
3. KRUKONIS Vacius (pravardžiuojamas – Maistruke). Kilęs iš Druskininkų kaimo, gyvena Kaune. Dalyvavo deginant Klepočius. Jį pažino Muzikeviciaus Vytauto (18 m. amžiaus moksleivis, sušaudytas kartu su keturiais Druskininkų kaimo vyrais Klepočių raiste) motina. Klepočiuose vaikščiojo apsivilkęs rausvais kailinukais, apsiavęs sušaudytojo Juliaus Miliaus batais. Lizdų kaime jodinėjo ant arklio su sąrašais rankose. Praėjus frontui šaudė vokiečius – belaisvius.
4. KRUKONIS Rokas. Dalyvavo deginant kaimus. Krukonį Juozą sumušė ir dar gyvą įmetė į degančią trobą. Deginimo metu Klepočiuose gėrė samagoną pas Mikalonį Petrą, kuris nenukentėjo. Gyvena Druskininkuose.
5. KRUKONIS Julius. Susiginčijęs girtas su giminaičiu pasakė: deginti tai deginau, bet nė vieno nenužudžiau. Gyvena Merkinėje.
6. MARCELIS Kazys. Buvęs “Dainavos“ partizanų būrio kovotojas. Dalyvavo Klepočių deginime.
7. MARCELIS Juliuss Buvęs “Dainavos“ partizanų būrio kovotojas. Dalyvavo Klepočių deginime.
8. GASIŪNAS Jonas. Mikalonio Cezario žentas. Vokiečių okupacijos metu buvo policininkas, žydšaudys. Po karo tapo liaudies gynėju, teikdavo žinias NKVD. Gyveno Liškiavoje, dingo kartu su Cezariu Mikaloniu. 1944 metų rudenį Vertelkų kaimo sodyboje vyko kaimo vyrų išgertuvės. Dalyvavo ir J. Gasiūnas. Ten jis susikivirčijo su vyrais ir gavo mušti. Jį uždarė į kamarą, bet Gasiūnas išėmė langą ir pabėgo pas Merkinės liaudies gynėjus su “kaltųjų“ sąrašu. Pridėjus prie sąrašo dar Merkinės liaudies gynėjų “kaltuosius“, atsirado Klepočių tragedijos aukos.
9. JAZUKEVIČIUS. Kitą dieną po deginimo rinko gyvulius Ryliškių kaime.
10. PEČKYS Vincas iš Makniūnų kaimo.
11. AŽUKAUSKAS Jonas iš Merkinės. Liaudies gynėjas (vadindavo Beznoskij). Miręs.
12. OLEKAS Jonas. Gimęs 1907 m., tarybinis partizanas “Rugys“. Prieš deginimą su kareiviais surašinėjo Nemunaičio apylinkės gyventojus.
13. LAZAUSKAS. Liaudies gynėjas iš Merkinės. Dalyvavo Klepočių deginime. Tardytojas Alytaus NKVD rūsiuose. Tuo metu buvo 24 metų amžiaus, labai žiaurus, juodais garbanotais plaukais. Tardymų metu dėdavo ant krūtinės lentą ir keturiese užlipę supdavosi, varydavo po nagais adatas. Alytaus NKVD kieme (Dariaus ir Girėno gatvėje), kur dabar partijos komitetas, parsivežė iš miško Zubrauską Zigmą ir primušė, o Kudarauską Juozą surištomis rankomis prigirdė tualete.
14. GEMBICKAS Jonas. Tarybinis partizanas, liaudies gynėjas iš Merkinės. Totorius. Labai žiaurus. Miręs. Degino Klepočius.
15. BARKAUSKAS Petras iš Sudvajų kaimo. Dalyvavo deginant ir kankinant žmones. Gyveno Sudvajuose, Nemunaityje, partizanuose buvo tik jo broliai. Baigęs tris skyrius, po karo saugumo jaunesnysis leitenantas. Su Zubricku Juozu ir Maslausku (buvęs tardytojas partizanas) Nemunaityje išprievartavo merginą. Teistas. Po kalinimo neužilgo mirė. Zubrickas gyvena Alytuje.
16. ZARAUSKIENE. Dalyvavo deginant Klepočių, Lizdų kaimus.
17. NAUDŽIŪNAS. Liaudies gynėjas, Ryliškių apylinkės pirmininkas. Su kolūkio pirmininku sudegino Ryliškių bažnyčią.
18. BINGELIENĖ Stasė. Gyvena Merkinėje. Jos vyras milicininkas BINGELIS Vincas taip pat degino kaimus.
19. BARAUSKAS Julius. Dalyvavo deginime.
20. KACVINGELYS Antanas iš Kaniūkų kaimo. Buvęs partizanas (slapyvardis “Cinka“). Kartu su Barausku Juozu nušovė eigulį Juškelį Lucijoną ir iš Savilionių kaimo Rimašauską Roką. Vėliau dirbo paruošų agentu, plėšikavo: prie Alytaus atėmė iš moters pinigus. Buvo apsirengęs kariškais drabužiais. Ta pati moteris atpažino Kacvingelį Alytaus milicijoje jau persirengusį civiliai. Liudininkai teigia, kad buvo labai žiaurus. Teistas, greitai grįžo iš kalėjimo. Jau miręs.
21. BRINZA Vitas. Liaudies gynėjas. Degino Klepočius. Žuvęs.
22. RUDŽIONIS Bronius. Alovės liaudies gynėjas. 1941 metų trėmimo dalyvis. Miręs.
23. MASLOVAS. Ryliškių liaudies gynėjų vadas, valsčiaus saugumo viršininkas.
24. PLIAUGA Juozas. Buvęs šaulys, tardė suimtuosius Nemunaityje.
25. SAULEVICIUS Pranas iš Vadėnų kaimo. 1977 metai pasikorė Alytuje.
26. KRIŠTOPAVIČIUS Juozas iš Poteronių kaimo. Alovės liaudies gynėjas. Tardė suimtuosius, Klepočių žudynių dalyvis. Šiuo metu gyvena netoli Pivašiūnų.
27. DZINGELIAUSKAS. Lietuvos Respublikos laikais “dirbo“ arkliavagiu. Po karo liaudies gynėjas. Dalyvavo Klepočių deginime, taip pat buvo tardytojas. Mėgiamiausias tardymo būdas su telefono viela: apsukus vielą aplink kaklą, belieka dviem tempti už galų.
28. SAKALAUSKAS iš Makniūnų.
29. ZELENIUS Andrius iš Poteronių kaimo. Alovės liaudies gynėjas.
30. MIKALONIS Juozas iš Bugonių kaimo. Vedžiojo NKVD ir savisaugos atstovus po kaimus ir rodė, ką reikia deginti. Gyvena Alytuje.
31. BARAUSKAS Kazys. Po karo buvo savisaugos būryje. Alytaus Vilniaus gatvės NKVD rūsių tardytojas, labai žiaurus. Tardymo metu Burokui išmušė visus priekinius dantis. Už suimtojo paleidimą iš rūsio, reikalaudavo bekono, samagono arba lašinių. Dabar gyvena Alytuje. Tėvynės karo invalidas.
32. ŠEDŽIUS Kostas. NKVD Alytaus rūsių tardytojas. Mėgiamas tardymo būdas, šokinėti nuo stalo sumuštam suimtajam su batais ant krūtines. Sėdėdavo kamerose su pasmerktaisiais ir išduodavo.
33. LUKOŠEVIČIUS Viktoras. Gimęs 1909 m. Per deginimą jį matė Klepočiuose, o kad jis dalyvavo Klepočių žudynėse pasakojo Mykolas Skardžinskas. Gyvena Merkinėje.
34. KUŽULIS Aleksandras. Degino Klepočius. Gyvena Varėnos rajone Dubičių kaime.
35. GULBINAS Mikas. Gimęs 1915 m. TSKP narys nuo 1935 metų. 1944 metų gruodžio 25 dieną Vabalių kaime buvo tardytoju. Tardydavo Juozo Jegelevičiaus namuose. Gyvena Vilniuje.
36. PRAKAPAS Jonas iš Griciūnų kaimo. 1944 metų gruodžio 24 dieną su NKVD kareiviais sudegino Žvirgždėnų kaime Juonio Jono sodybą.
37. MARČIULAITIS. Liaudies gynėjų vadas. Jo vadovaujami liaudies gynėjai 1945 metų gruodžio 25 dieną pagaliais užmušė Krajauską Juozą, Karaliaus, iš Einorių kaimo (tuo metu jo šalia nebuvo).
38. BARZDAITIS Stasys iš Ilgininkų kaimo. Degino Klepočius. Dabar gyvena Merkinėje.
39. MASLAUSKAS Bronius, Fabijono, iš Davainiškių kaimo. Prieš 1944 metų Kalėdas dvi savaites gyveno Klepočių kaime pas savo dėdę Baranauską Adomą (65 metų amžiaus), kuris sudegintas Klepočiuose. Paruošė vielas, kuriomis buvo rišamos suimtųjų kankinių rankos. Gyveni Alovėje.
40. BARANAUSKAS Vladas iš Ryliškių ir Druskininkų kaimo seniūnas SUBAČIUS Julius sudarė sąrašus žmonių, kuriuos reikia sudeginti, o kuriuos nužudyti. Abu po deginimo dingę be žinios.

Prašome, gerbiamus skaitytojus, dar ką nors “gero“ žinančius apie išvardintus asmenis arba panašius į juos parašyti “Alytaus Sąjūdžio“ redakcijai. Laiškus siųskite tik registruotus.
Jei kuris nors “gerbiamas“ liaudies “gynėjas“ pasijus įžeistas, tai siūlome paduoti Alytaus Sąjūdį į teismą.

 

Alfredas Girdziušas Paliesius, Monika

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 9:47

Alfredas Girdziušas Paliesius

Skiriu savo pirmąjai mokytojai Monikai Kuodienei
Mok_Monika
Šiame pasaulyje lengviausia lieti pyktį, išpilti purvą ant galvos ar kuolą kišti į ratus, kad tas nabagas keturkojis iš vietos nejudėtų, o dar lengviau iš džiaugsmo trinti delnus kai pamatai, kaip kenčia kitas… Sunkiausia – tarti žodį už kitus, paimt senolio naštą, lig durų palydėt…
Rašyt lengviausia apie niekšą.
Sunku parinkti gerą žodį kai pabandai rašyti apie tuos, kurie tave gyvenime lydėjo, nors kartais ir trumpai, bet žingsniai tie lig šiol dar aidu skamba, neleisdami pamiršt laike tą brangų žmogų, padėjusį man žengt pirmuosius pažinimo žingsnius. Rašysiu aš dabar dar ne apie Mamą – Jai tomų neužtektų. Rašysiu apie kitą Mamą, ji – Monika, Mama mokykloje pradinėj buvo. Pirmoji mokytoja, Mama.
Deja, šiandien aš Jos likimo nežinau. Be, kaip tenai bebūtų, norėčiau AČIŪ pasakyt nors tuo, ką čia rašysiu. Ir jeigu atsilieps Jinai, tai bus stebuklas…
Gal ši mažytė padėka suras ir atgarsį sieloj ir tų žmonių, kurie švenčiausį Mokytojo vardą prilygino tarnams, užmiršę pradžios pradžią – tik Mokytojo dėka mes esam tuo kuo esam.

Monika

Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne…
…1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
…Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
d (18)

Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.-48
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir… pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse…
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai… Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką…
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė, tikriau – „komandiravo“, dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Mėčionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Černiauskienę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų į Rusijos lagerius. Siautėjo vietiniai stribai ir enkavedistai – sušaudydavo nekaltus žmones, degindavo sodybas. Kolchozai galutinai nusiaubė visą šalį, atėmę iš gyventojų žemes, gyvulius, ūkio padargus, pastatus. Alinanti mokesčių našta pagaliau padarė savo – Lietuva tapo „tarybe“. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: ryte – pirmokai–trečiokai, po pietų – antrokai–ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos…
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo Mokytoja! Jos kitaip ir nevadino vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji… tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė… Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado m,ano bendraklasio, savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje… Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo…
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA…

P.S.
Jeigu kas pažinojote mokytoją Moniką Kuodienę – parašykite.

 

Alfredas Girdziušas Paliesius, Daugų centrinis šulinys

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 9:15
Tags: ,

Alfredas Paliesius

Daugų centrinis šulinys

Miestai ir miesteliai pasipuošę gėlėmis – rugsėjo 1-oji vaikučių rankomis žiedus mokytojams įteikia.
Daugų miestelis saule apipiltas taip pat naujųjų mokslo metų šurmuliu gyvena. Pačiame centre, anksčiau turgaus aikšte vadinta, irgi sujudimas. Prie buvusio Balkaus namo, pokario metais tapusio kraupiausia miestelyje vieta, kur siautėjo stribai, jau penktas šeštadienis susirenka žmonės, pasiryžę bene humaniškiausiai akcijai – surasti ir atkasti nužudytų Lietuvos partizanų palaikus ir palaidoti. Jau penktas šeštadienis atvyksta čia ir mokytoja Zofija Kudrešovienė į susitikimą su savo praeitim, gal savo sesers Anelės Dusevičiūtės , mokytojos, nušautos stribų, palaikus suras…
Sunku rašyti ir dar sunkiau matyt. Iki kokio nužmogėjimo laipsnio nusiritę buvo tie, kas vertė savo aukų kūnus į šulinį prie savo irštvos, kas kišo kūnus į tualeto duobes, arklidėje po mėšlu kasė, kas jauną geltonkasę merginą išdrįso pakišt po namo slenksčiu?!
Šiame kieme surasta apie 60 žmonių palaikai. Pirmoji atkasta Anelė, nes girtas stribas, sargavęs būstinėj savoj, neiškentė pasakęs, jog „žargsto virš mergos“. Iš šulinio žmonių dviejų likučiai iškelti. Tik nerasta galvų. Pajuodę griaučiai tarp srutų ir mėšlo. Suskaldytom galvom. Tiesiog nušauti. O šuliny, kad tilptų kuo giliau – su kirviu sukapoti. Nekęsti taip, bijoti ar mėgautis, kad net šešias kulkas į galvą suvaryti!
Ir guli tarp visų čia broliai Daugirdai – Adomas, Gailiumi miške vadintas, o Jonas – Kovu. Plecidas Jeruševičius – Dainius; Petras Leibauskas, Lietuvos savanoris – Kalavijas, kurį sūnus sužeistas, kankinamas stribų įkaitintu strypu, yra išdavęs. Adolfas Gecevičius – Karžygys. Visi Kazimieraičio vyrai, „Šarūno“ būrio.
Prie šulinio matau Kaziulionio brolį Vytautą, buvusį politinį kalinį, Norilsko 1953 metų gegužės 28 dienos sukilimo dalyvs. Jų seserį Bronę Daugirdienę. Kaulus ji mazgojo. Kitų čia užkastų – ar brolis, ar sesuo, ar ginklo draugas. Rinko duobėje kas liko…
Ir visas kiemas iškastas. Kas metras. Toliau garažas pastatytas. Anais laikais, kai Daugų miestelį valdė Janina Pocevičienė, vėliau tapusi Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministre, rausiant pamatams tranšėją, lavonai dar visai sveiki ten buvo atkasti.
Kalbuos su buvusiu kasėju Gaveliu. Arti devynios dešimtys jau jam. Gyvena Dauguose, prieš buvusį saugumo pastatą, tikriau namą, Vytauto gatvėje, kur žuvusius partizanus sodindavo prieš saulę, kad kuo greičiau prismirstų. Gavelis ir Šilanskas iš Andriūnų kaimo atkasę kūnus, toliau nedirbo. „Ko bijot! Šunų kaulų?“ – tuomet pasakiusi Pacevičienė ir vertė dirbt. Viena dar moteris lyg tai atpažinusi toje tranšėjoje savo dukrytę ilgom kasom. Dukros ten kasos buvo. Suriko, neišlaikė. Po to ją mušė ir tampė saugumas. O garažą Pacevičienė pastatė. Ant žmonių lavonų.
Dabar Daugų galva – Marytė. Merė Rimkevičienė. Tame stribų kieme kartu su buvusiais partizanais, tremtiniais ir politiniais kaliniais Lietuvos partizanų palaikus atkasinėja, valo nuo srutų kaulelius. Su buvusiais „liaudies gynėjais“ susitinka, vis prašo, kad jie tik pasakytų, kur vertė, užkasė savas aukas. Visų stribų, visų be išimties atmintis „sušlubavusi“ arba net atvirai pasakoma niekšybė – palikti šitą darbą, juk tu esi pati dukra stribo. Dieve! Palikta to „tėvo“, išgarmėjusio paskui savus į Kaliningrado sritį ir ten tarnavusio saviems „dievams“. Išaugusi varge Marytė, penkis vaikus auginanti, savus ir svetimus vaikus daržely prausė. Sanitare ji dirbo. Šiais metais nuo birželio žmonės ją išrinko miesto mere. Matyt ne veltui tik geru žodžiu ją mini. O „krikšto“ gavo gana greit – birželio 24 dieną nuo stribų būstinės buvo nuplėšta „memorialinė“ lenta, bylojusi, jog čia „gynėjų“ štabas. Saugumas net domėjosi, o Daugų irklavimo bazės direktorius Bronius Barauskas per miesto deputatų sesiją apkaltino merę už lentą tą. Taip, direktorius labai nenori būti pavaldžiu vaikų šiknų prausėjai, kaip sakėsi žmonėms. Bet žmonės, aš manau, ir rinko ją todėl, kad jų vaikus žiūrėjo kaip savus. Direktoriaus nerinko.
Su mere mes nueinam ir tenai, kur tarp uosių didelių penki vyrai ir dvi moterys užkasti. Prie buvusio „garnizono“ pastato. Atvežti iš Aukštadvario. Nurengti plikai, išmatuoti, nufotografuoti ir įversti į duobę. O „garnizono“ skalbėja tuomet tarnavo Veronika Aleksandravičiūtė, kuri tiktai dabar išdrįso pasakyti ką mačiusi: „…lenciūgais už rankų vilko juos į duobę. Po savaitės vėl atkasė, vėl matavo, fotografavo. O grasino, kad ten supūsiu, jei netylėsiu.“.
Dabar tie uosiai ir mūriniais, ir lentų tvarteliais apstatyti.
O žmonės kalba dar, kad prie buvusio kalėjimo, kur prie bažnyčios netoli, į šulinį vertė partizanus. Nėra jau to šulinio. Kaimynė mums parodė tik vietą tą – laipteliai ėjo link kapų. Ir viskas. Kalėjimą uždarė ir pardavė saviems – jį stribas Baliukonis nusipirko. Po to kitiems jis pardavė.
„Atmink,- man porino beveik visi kartu,- bjauriausi ir žiauriausi budeliai stribai čia buvo broliai Ščiglinskai Jonas ir Bronius, po to Bolius ir Vitas Kilmoniai. Ir Valentas Dobrovolskas. Grinkevičius.“ Tatulas Danius dabar gyvena priešais buvusį „garnizoną“, Ežero gatvėje, Nr.15. atmintis ir jo „bloga“. Tai jis prisprogęs vis gyrėsi draugams: „Kam mums terliotis! Už kojų ir šulnin!“
Tų išgamų paradui dirigavo patsai Surkovas – NKVD kapitonas.
Dauguose užkasė stribai ir enkavedistai apie du šimtus žmonių. Visur išbarstė. Vis slėpė, nors tuo metu jie viešpačius vaidino. O gal žvėries instinktas diktavo kaip ten elgtis – paslėpti savo auką, nesvarbu, kad neės. O gal žinojo, kad bus diena, kai reiks „ataskaitas“ rašyti, tik ne saviems. Lietuviai, tapę kraugeriais, kolaborantais sovietinio režimo.
Atminkit dar – jie nekasė šulinių, pagirdyti save, paduot kitam šlakelį. Jie vertė į šulinius (juk gilūs šuliniai pas mus!) savuosius lietuvius už tai, kad Lietuvą tie gynė. Tingėjo galvažudžiai net duobę jiems iškasti – į šulinį, kad tik greičiau. Ir gavę „specdavinį“ už kruvinąjį darbą, ir sočiai prisiriję, jie tūpdavosi virš skylės atlikti kitą „darbą“, o apačioje dar kyšo rankos, dar akys kai kurių…
Galvokit, žmonės!
Galvokit, žmonės – tiek daug tokių dar šulinių. Visus juos reikia rasti ir atkasti. Gal net ne kryžius ar akmuo paminklu gali būti. Juo gali būt skaidrus vanduo.
Šalia Daugų buvusio centrinio šulinio iškastas naujas. Bet negilus. Čia gruntinis sruvena. Pro palaikus, pro kaulus ir, sako, neskanus. Bet žmonės geria.
Gal kartais taip stiprybės galim semtis?

karstai

 

Alfredas Girdziušas Paliesius, Danuta

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 8:42
Tags: ,

IMG_1277
Alfredas Paliesius

Bonjour, Danuta!
Labai sunku rašyti apie gerą žmogų!..
Ir ne todėl, kad noris daug ką pasakyti – tik pasiklystu tarp gerų darbų, kaip parodoj ar bibliotekoj – ir to norisi, ir tą skaityti noris… Greičiausiai pas dorą žmogų gėrio matosi tik ledkalnio viršūnė – tik tie darbai, kuriuos mes matom, kiti – giliai paslėpti kaip sandoros skrynioj. Tik atidaryk! Pabirs ir rink, naudokis gėriu tuo. Gal gėris tavyje bujos, tu puoselėsi tą daigą, gal kartais užmirši pas ką gavai, gal užmirši palaistyt, gal daigas tas nuvys, bet tavyje liks grūdelis, užuomazga to gėrio ir, žvelk, gyvenimo kely tarp vingių ir takelių, randi seniai tą pamestą grūdelį ir… su nuostaba sušunki:
-Bonjour, Danuta!
IMG_9919

…1959 metai. Lentvaris.Mokyklos gatve eina mergaičiukė įsikibusi mamai į ranką. Šalia oriai žingsniuoja tėvas – Helena ir Vladislav Kolendos veda savo pagrandukę į pirmąją klasę – šiandien rugsėjo pirmoji… Pirmokėlė Danuta Kolendo įžengė į mokyklą su virpesiu širdelėje, nors jau iš vyresniųjų brolių beveik viską žinojo ką reiškia mokykla, tuolab brolis Nikodemas buvo tos mokyklos abiturientas, kitas brolis Andriejus, baigęs aštuntą klasę, jau dirbo. Bet… Bet jie vyresni ir, kartais, per savus rūpesčius net primiršdavo jaunėlę sesę. Ir Danutai taip trūko… sesutės, su kuria galėtų pasidalinti savo vaikiškomis svajonėmis ar pasiguosti. Mama, žinoma, geriausioji ir brangiausioji, tėtis, žinoma, geriausias ir brangiausias, bet… O čia, mokykloje, mergaičių apstu, bet Danutai, išaugusiai tarp vyresniųjų, sunku buvo suvokti ką ir kaip elgtis su bendraamžėmis. Augusi tarp berniukų, brolių, pati elgėsi „berniokiškai“. Gal prabėgusi vaikystė tarp suaugusių suformavo savą požiūrį į gyvenimą – mokyklos užduotis, vėliau studijas, darbą – savarankiškumą. Pripratusi nesiblaškyti ką nors dirbant, Danuta greit atlikdavo mokykloje ir namuose visas užduotis, sutaupydavo laiko net vaikiškoms išdaigoms, palakstyti su motoriniu dviračiu per tramplynus, panardyti ežere. Racionalumas ir lankstus protas leido perkrimsti ne tik humanitarinius mokslus, bet ir tiksliuosius, o ypač pamėgo chemiją. Bet viena iš gabiausių mokykloje chemikių vėliau toje pačioje mokykloje prabils… prancūziškai:
-Bonjour…
-Bonjour, Danuta! – tars mokiniai, kitų mokyklų mokytojai.
-Bonjour, Danuta! – tars Lietuvos kolegos.
-Bonjour, Danuta! – tars Danijos, Lenkijos, Prancūzijos kolegos…
…Sėdi Danuta prisiplojusi prie mamos ir smalsiai apžiūrinėja pageltusias nuo senumo fotonuotraukas. Vienoje grafas Eugenijus Tiškevičius su žmona Olga. Tai Lentvario pilies savininko grafo Vladislavo Tiškevičiaus sūnus. Pas grafą Eugenijų Tiškevičių ir dirbo Danutos tėvai. Tėvelis dvare prižiūrėdavo arklius, rengiant arklių lenktynes važinėdavo kartu su grafu po Lenkiją, dalyvaudavo medžioklėse. Mama prižiūrėdavo grafo vaikus. Ten ir susipažino tėvai – vedė, nors tėvelio gimdytojai labai nepritarė toms vedyboms, nes, pagalvok tik, Halena našlaitė! Bet tėvelis labai mylėjo savo išrinktąją, o gimus sūnui Zdislavui, patsai grafas tapo jo krištatėviu. Dar dvi nuotraukos, kuriose patsai grafas Vladislavas Tiškevičius apsirėdęs karišku rūbu…
…Taip seniai tai buvo. Dar tada Danutai taip netikra atrodė…
…Taip netikra ir dabar kai, atrodo, esi, žmogau, įspraustas tarp praeities ir rytdienos. Netikrumo iliuziją, gal būt, sukelia taip greitai prabėgęs laikas – jau keturiasdešimt penktuosius metus į praeitį nuvijo laikas kai Danuta mokyklos slenkstį pirmą kartą peržengė. Daug kas pakito. Pakito ir Danutos pavardė – ištekėjo, tapo Danuta Budorina. O tas laikas pašėlęs…
…Tas laikas pašėlęs daug ką ištrina iš atminties, bet amžiams liko širdyje Danutos meilė išėjusiems Anapilin tėveliams. Liko atmintyje tėvelio pasakojimas apie čigonės „pranašystę“, jog jis su mama mirs kartu. Neišsipildė kvaila pranašystė. Išėjus jai, jis, pragyvenęs be pusmečio septyniasdešimt metų kartu, tik dešimt dienų iškentėjo išsiskyrimą ir pabėgo tenai pas savo meilę – amžiams. Liko Danutai meilė savai gūžtai, Lentvariui, liko meilė savai mokyklai, pagarba auklėtojai Zofijai Čapkovskai, direktorei Nadeždai Jaryginai, direktoriaus pavaduotojai Kristinai Lukoševič, mokytojai Jefrosinijai Kurtenkovai… Bet kai ką Danuta pati ištrynė, neišsaugojo… Bet tai tik asmeninės relikvijos.
4-LentvarTiskevR32x30
-Labai gailiuosi dviejų dalykų (paprašo nerašyti), kad neišsaugojau dienoraščio, kur, gal būt, didžiausia „paslaptis“ būdavo parašyta – „…ir vėl neparuošiau namų darbų“. O ten ir eilėraščių buvo… Ir antro – neišsaugojau savo vyro Nikolajaus laiškų, rašytų iš armjos. Jis rašydavo laiškus kiekvieną dieną ir ilgus ilgus, keturių puslapių, o aš, dar būdama studentė, grįžusi iš Vilniaus gaudavau jų visą šūsnį, nes išimdavo iš pašto dėžės tik du kartus per savaitę…
O tada, kai išlaikiusi Lentvario 1-osios vidurinėje mokykloje abitūros egzaminus, išvyko į Vilnių stoti į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos mokslų , Danuta negalvojo, kad gyvenimas įves savas korekcijas. Gal būt Danuta apvylė savo puikų chemijos mokytoją Anatolijų Korniuką – buvo pasiūlyta Danutai stoti mokytis į Pedagoginį institutą (dabar Pedagoginis universitetas) studijuoti prancūzų kalbą. Tada ji dar nežinojo, kad 2001 metais Paryžiuje pats Prancūzijos vadovas Žak‘as Šerak‘as paspaus jai ranką ir pasakys:
-Bonjour, Danuta…
…Šiandien Danuta Budorina aukščiausios kategorijos specialistė pedagogė – mokytoja ekspertė. Šiandien Danuta išrinkta Lietuvos Respublikos metų mokytoja! Trakų rajone, šalies valdžios, bet ne Dievo užmirštame Lentvaryje, šalies valdžios ir rajono „galvų“ „nežinomoj“ mokykloj dirba MOKYTOJA, kuri padarytų garbę bet kuriai aukštajai šalies mokyklai.
Progresas?
Mokytoja, vyresnioji mokytoja, dar prie aštuonerius metus vienintelė mokykloje mokytoja metodininkė, o dabar – ekspertė.
Karjera?
Danutai žodis „karjera“ atgrasus.
Dar tada, po studijų institute, buvo pasiūlyta stoti į aspirantūrą, pasilikti Vilniuje, vėliau siūlyta dirbti Švietimo skyriuje, vėliau mokyklos administratore. Bet, jeigu žmogaus siela veržiasi į kalno viršūnę nebodama sunkumų, sunkoka jai prisėsti prie gerai atreguliuoto administratoriaus konvejerio. Ir, ko gero, pati Danuta kopdama aukštyn ne tiek traukia paskui save savo mokinius, o stumia priešais, kad jie pirmi pamatytų ateties žarą, savo gyvenimo slėnį. Toksai jos kredo. Gal būt ji nedavė priesaikos dievams, kaip gydytojas ar teisėjas, nes MOKYTOJAS tai jie visi – ir daktarai, ir rūstūs prokurorai, ir kunigai sielų, ir mamos, ir draugas lig senatvės, ir dar šimtų šimtai profesijų šiame pasauly – ji MOKYTOJA!
Danuta nesiskundžia savo likimu. Nors matė daug kaip mokytojai gyvena tenai, svetur. Kur rūpintis ką valgys ryt, seniai pamiršta, kur dažnas rūpestis – kaip pinigus praleisti, kokioj egzotiškoj saloj, kruiziniame laive… O čia… Mokykloje tik 370 mokinių. Atrodo tiek nedaug, bet klasėje po 30 jų sėdi. Klasėje kartu ir tie, kuriems kaip nors reiktų tą mokslą baigti, ir tie, kuriuos valstybiniams ezaminams ruošia. Profiliavimas tupi „akligatvyje“. O pats švietimo laivas vos sugeba laviruoti šalies seklioje ekonomikos jūroje tarp įstatymo rifų. Programos, valstybiniai egzaminai – tai spąstai mokiniams. Bet štai, trys ketvirčiai jos mokinių, „pažeisdami“ visus kanonus, įstoja į aukštąsias mokyklas. Ir gal todėl taip liūdna, kai matai, kad kažkur spragų daryta tų mokytojų, mokyklų, kurių buvę mokiniai taip greit dabar pamiršta KAS MOKĖ JUOS, ir, būdami prie lovio, vadinamo „valdžia“, smagiai dalinas grobiu…
METŲ MOKYTOJA. Iš 35 pristatytų Lietuvos mokytojų „Metų mokytojas“ nominacijai Danuta geriausių šešetuke. Tai sąžiningo ir kruopštaus jos darbo įvertinimas. Bet didžiausias įvertinimas – tai mokinių, besimokančių prancūzų kalbos, pasiekimai – priziniai laimėjimai įvairiuose konkursuose – 3-4 savaičių kelionės į Prancūziją. Pati Danuta su kolege Janina Degutiene ne kartą stažavosi Prancūzijoje, Lenkijoje, Danijoje. 2000-aisiais metais Danuta su keturiomis šalies kolegėmis buvo X-jo pasaulinio prancūzų kalbos mokytojų suvažiavimo delegate Paryžiuje. O be tiesioginio darbo apstu kitų. Bibliotekos, kur ruošias seminarams. Seminarus veda Pedagogų profesinės raidos centre Vilniuje, kituose Lietuvos rajonuose. Ir apdovanojimai, darbo įvertinimai: Trakų rajono savivaldybės padėka, Lenkijos Respublikos švietimo ministerijos diplomas, Lenkijos prezidento ordinas „Sidabrinis kryžius už nuopelnus“. Ir, gal ne tiek įvertinimas, o pasitikėjimas – Lietuvos Švietimo ministerijos paskirta dirbti brandos egzaminų ir nepriklausomų ekspertų komisijose…
Dar sunkiau rašyti apie GERĄ MOKYTOJĄ.
…Kai balsą jos aš išgirdau ragely telefono, sakiau minty – kvatoklė ta Danuta. Ir tiek. Maniau vėjavaikę sutikt. Ir kas, kad moko ji vaikus! Maniau „bonjour“ jai pasakyt, pašmaikštauti.. Ir suklydau. Pasveikint užmiršau. Mačiau aš mokytoją, kuri su vaikiškom akim man rūpesčius vaikų dėliojo, savuosius lyg pamiršus. Ji gyrė juos ir barė, ir teisė kai kuriuos, kitus – vardais vadino lyg mama. Tada tik supratau – kalbuos su MOKYTOJA kuri vaikuos gyvena, kuri be priesaikos jau prisiekė save vaikučiams išdalinti…
Sunku rašyti apie gerą mokytoją. Mes dar susitiksime ir, gal būt, aš tada ką nors gero apie ją sugebėsiu parašyti…
-Au revoir, Danuta!..
j.173x1115