Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas Paliesius, Danuta 2009/10/11

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 8:42
Tags: ,

IMG_1277
Alfredas Paliesius

Bonjour, Danuta!
Labai sunku rašyti apie gerą žmogų!..
Ir ne todėl, kad noris daug ką pasakyti – tik pasiklystu tarp gerų darbų, kaip parodoj ar bibliotekoj – ir to norisi, ir tą skaityti noris… Greičiausiai pas dorą žmogų gėrio matosi tik ledkalnio viršūnė – tik tie darbai, kuriuos mes matom, kiti – giliai paslėpti kaip sandoros skrynioj. Tik atidaryk! Pabirs ir rink, naudokis gėriu tuo. Gal gėris tavyje bujos, tu puoselėsi tą daigą, gal kartais užmirši pas ką gavai, gal užmirši palaistyt, gal daigas tas nuvys, bet tavyje liks grūdelis, užuomazga to gėrio ir, žvelk, gyvenimo kely tarp vingių ir takelių, randi seniai tą pamestą grūdelį ir… su nuostaba sušunki:
-Bonjour, Danuta!
IMG_9919

…1959 metai. Lentvaris.Mokyklos gatve eina mergaičiukė įsikibusi mamai į ranką. Šalia oriai žingsniuoja tėvas – Helena ir Vladislav Kolendos veda savo pagrandukę į pirmąją klasę – šiandien rugsėjo pirmoji… Pirmokėlė Danuta Kolendo įžengė į mokyklą su virpesiu širdelėje, nors jau iš vyresniųjų brolių beveik viską žinojo ką reiškia mokykla, tuolab brolis Nikodemas buvo tos mokyklos abiturientas, kitas brolis Andriejus, baigęs aštuntą klasę, jau dirbo. Bet… Bet jie vyresni ir, kartais, per savus rūpesčius net primiršdavo jaunėlę sesę. Ir Danutai taip trūko… sesutės, su kuria galėtų pasidalinti savo vaikiškomis svajonėmis ar pasiguosti. Mama, žinoma, geriausioji ir brangiausioji, tėtis, žinoma, geriausias ir brangiausias, bet… O čia, mokykloje, mergaičių apstu, bet Danutai, išaugusiai tarp vyresniųjų, sunku buvo suvokti ką ir kaip elgtis su bendraamžėmis. Augusi tarp berniukų, brolių, pati elgėsi „berniokiškai“. Gal prabėgusi vaikystė tarp suaugusių suformavo savą požiūrį į gyvenimą – mokyklos užduotis, vėliau studijas, darbą – savarankiškumą. Pripratusi nesiblaškyti ką nors dirbant, Danuta greit atlikdavo mokykloje ir namuose visas užduotis, sutaupydavo laiko net vaikiškoms išdaigoms, palakstyti su motoriniu dviračiu per tramplynus, panardyti ežere. Racionalumas ir lankstus protas leido perkrimsti ne tik humanitarinius mokslus, bet ir tiksliuosius, o ypač pamėgo chemiją. Bet viena iš gabiausių mokykloje chemikių vėliau toje pačioje mokykloje prabils… prancūziškai:
-Bonjour…
-Bonjour, Danuta! – tars mokiniai, kitų mokyklų mokytojai.
-Bonjour, Danuta! – tars Lietuvos kolegos.
-Bonjour, Danuta! – tars Danijos, Lenkijos, Prancūzijos kolegos…
…Sėdi Danuta prisiplojusi prie mamos ir smalsiai apžiūrinėja pageltusias nuo senumo fotonuotraukas. Vienoje grafas Eugenijus Tiškevičius su žmona Olga. Tai Lentvario pilies savininko grafo Vladislavo Tiškevičiaus sūnus. Pas grafą Eugenijų Tiškevičių ir dirbo Danutos tėvai. Tėvelis dvare prižiūrėdavo arklius, rengiant arklių lenktynes važinėdavo kartu su grafu po Lenkiją, dalyvaudavo medžioklėse. Mama prižiūrėdavo grafo vaikus. Ten ir susipažino tėvai – vedė, nors tėvelio gimdytojai labai nepritarė toms vedyboms, nes, pagalvok tik, Halena našlaitė! Bet tėvelis labai mylėjo savo išrinktąją, o gimus sūnui Zdislavui, patsai grafas tapo jo krištatėviu. Dar dvi nuotraukos, kuriose patsai grafas Vladislavas Tiškevičius apsirėdęs karišku rūbu…
…Taip seniai tai buvo. Dar tada Danutai taip netikra atrodė…
…Taip netikra ir dabar kai, atrodo, esi, žmogau, įspraustas tarp praeities ir rytdienos. Netikrumo iliuziją, gal būt, sukelia taip greitai prabėgęs laikas – jau keturiasdešimt penktuosius metus į praeitį nuvijo laikas kai Danuta mokyklos slenkstį pirmą kartą peržengė. Daug kas pakito. Pakito ir Danutos pavardė – ištekėjo, tapo Danuta Budorina. O tas laikas pašėlęs…
…Tas laikas pašėlęs daug ką ištrina iš atminties, bet amžiams liko širdyje Danutos meilė išėjusiems Anapilin tėveliams. Liko atmintyje tėvelio pasakojimas apie čigonės „pranašystę“, jog jis su mama mirs kartu. Neišsipildė kvaila pranašystė. Išėjus jai, jis, pragyvenęs be pusmečio septyniasdešimt metų kartu, tik dešimt dienų iškentėjo išsiskyrimą ir pabėgo tenai pas savo meilę – amžiams. Liko Danutai meilė savai gūžtai, Lentvariui, liko meilė savai mokyklai, pagarba auklėtojai Zofijai Čapkovskai, direktorei Nadeždai Jaryginai, direktoriaus pavaduotojai Kristinai Lukoševič, mokytojai Jefrosinijai Kurtenkovai… Bet kai ką Danuta pati ištrynė, neišsaugojo… Bet tai tik asmeninės relikvijos.
4-LentvarTiskevR32x30
-Labai gailiuosi dviejų dalykų (paprašo nerašyti), kad neišsaugojau dienoraščio, kur, gal būt, didžiausia „paslaptis“ būdavo parašyta – „…ir vėl neparuošiau namų darbų“. O ten ir eilėraščių buvo… Ir antro – neišsaugojau savo vyro Nikolajaus laiškų, rašytų iš armjos. Jis rašydavo laiškus kiekvieną dieną ir ilgus ilgus, keturių puslapių, o aš, dar būdama studentė, grįžusi iš Vilniaus gaudavau jų visą šūsnį, nes išimdavo iš pašto dėžės tik du kartus per savaitę…
O tada, kai išlaikiusi Lentvario 1-osios vidurinėje mokykloje abitūros egzaminus, išvyko į Vilnių stoti į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos mokslų , Danuta negalvojo, kad gyvenimas įves savas korekcijas. Gal būt Danuta apvylė savo puikų chemijos mokytoją Anatolijų Korniuką – buvo pasiūlyta Danutai stoti mokytis į Pedagoginį institutą (dabar Pedagoginis universitetas) studijuoti prancūzų kalbą. Tada ji dar nežinojo, kad 2001 metais Paryžiuje pats Prancūzijos vadovas Žak‘as Šerak‘as paspaus jai ranką ir pasakys:
-Bonjour, Danuta…
…Šiandien Danuta Budorina aukščiausios kategorijos specialistė pedagogė – mokytoja ekspertė. Šiandien Danuta išrinkta Lietuvos Respublikos metų mokytoja! Trakų rajone, šalies valdžios, bet ne Dievo užmirštame Lentvaryje, šalies valdžios ir rajono „galvų“ „nežinomoj“ mokykloj dirba MOKYTOJA, kuri padarytų garbę bet kuriai aukštajai šalies mokyklai.
Progresas?
Mokytoja, vyresnioji mokytoja, dar prie aštuonerius metus vienintelė mokykloje mokytoja metodininkė, o dabar – ekspertė.
Karjera?
Danutai žodis „karjera“ atgrasus.
Dar tada, po studijų institute, buvo pasiūlyta stoti į aspirantūrą, pasilikti Vilniuje, vėliau siūlyta dirbti Švietimo skyriuje, vėliau mokyklos administratore. Bet, jeigu žmogaus siela veržiasi į kalno viršūnę nebodama sunkumų, sunkoka jai prisėsti prie gerai atreguliuoto administratoriaus konvejerio. Ir, ko gero, pati Danuta kopdama aukštyn ne tiek traukia paskui save savo mokinius, o stumia priešais, kad jie pirmi pamatytų ateties žarą, savo gyvenimo slėnį. Toksai jos kredo. Gal būt ji nedavė priesaikos dievams, kaip gydytojas ar teisėjas, nes MOKYTOJAS tai jie visi – ir daktarai, ir rūstūs prokurorai, ir kunigai sielų, ir mamos, ir draugas lig senatvės, ir dar šimtų šimtai profesijų šiame pasauly – ji MOKYTOJA!
Danuta nesiskundžia savo likimu. Nors matė daug kaip mokytojai gyvena tenai, svetur. Kur rūpintis ką valgys ryt, seniai pamiršta, kur dažnas rūpestis – kaip pinigus praleisti, kokioj egzotiškoj saloj, kruiziniame laive… O čia… Mokykloje tik 370 mokinių. Atrodo tiek nedaug, bet klasėje po 30 jų sėdi. Klasėje kartu ir tie, kuriems kaip nors reiktų tą mokslą baigti, ir tie, kuriuos valstybiniams ezaminams ruošia. Profiliavimas tupi „akligatvyje“. O pats švietimo laivas vos sugeba laviruoti šalies seklioje ekonomikos jūroje tarp įstatymo rifų. Programos, valstybiniai egzaminai – tai spąstai mokiniams. Bet štai, trys ketvirčiai jos mokinių, „pažeisdami“ visus kanonus, įstoja į aukštąsias mokyklas. Ir gal todėl taip liūdna, kai matai, kad kažkur spragų daryta tų mokytojų, mokyklų, kurių buvę mokiniai taip greit dabar pamiršta KAS MOKĖ JUOS, ir, būdami prie lovio, vadinamo „valdžia“, smagiai dalinas grobiu…
METŲ MOKYTOJA. Iš 35 pristatytų Lietuvos mokytojų „Metų mokytojas“ nominacijai Danuta geriausių šešetuke. Tai sąžiningo ir kruopštaus jos darbo įvertinimas. Bet didžiausias įvertinimas – tai mokinių, besimokančių prancūzų kalbos, pasiekimai – priziniai laimėjimai įvairiuose konkursuose – 3-4 savaičių kelionės į Prancūziją. Pati Danuta su kolege Janina Degutiene ne kartą stažavosi Prancūzijoje, Lenkijoje, Danijoje. 2000-aisiais metais Danuta su keturiomis šalies kolegėmis buvo X-jo pasaulinio prancūzų kalbos mokytojų suvažiavimo delegate Paryžiuje. O be tiesioginio darbo apstu kitų. Bibliotekos, kur ruošias seminarams. Seminarus veda Pedagogų profesinės raidos centre Vilniuje, kituose Lietuvos rajonuose. Ir apdovanojimai, darbo įvertinimai: Trakų rajono savivaldybės padėka, Lenkijos Respublikos švietimo ministerijos diplomas, Lenkijos prezidento ordinas „Sidabrinis kryžius už nuopelnus“. Ir, gal ne tiek įvertinimas, o pasitikėjimas – Lietuvos Švietimo ministerijos paskirta dirbti brandos egzaminų ir nepriklausomų ekspertų komisijose…
Dar sunkiau rašyti apie GERĄ MOKYTOJĄ.
…Kai balsą jos aš išgirdau ragely telefono, sakiau minty – kvatoklė ta Danuta. Ir tiek. Maniau vėjavaikę sutikt. Ir kas, kad moko ji vaikus! Maniau „bonjour“ jai pasakyt, pašmaikštauti.. Ir suklydau. Pasveikint užmiršau. Mačiau aš mokytoją, kuri su vaikiškom akim man rūpesčius vaikų dėliojo, savuosius lyg pamiršus. Ji gyrė juos ir barė, ir teisė kai kuriuos, kitus – vardais vadino lyg mama. Tada tik supratau – kalbuos su MOKYTOJA kuri vaikuos gyvena, kuri be priesaikos jau prisiekė save vaikučiams išdalinti…
Sunku rašyti apie gerą mokytoją. Mes dar susitiksime ir, gal būt, aš tada ką nors gero apie ją sugebėsiu parašyti…
-Au revoir, Danuta!..
j.173x1115

Reklama
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s