Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas Paliesius, Logistika 2009/10/11

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 11:03
Tags: ,

Alfredas Girdziušas Paliesius

Gyveni ir mokinies iš to, ką gimęs jau žinojai.
Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, kas bus parašyta, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių (ar lytinių) arba estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų…

Logistika
IMG_0128

Ko gero, nuostabiausias lietuviškas maistas – lietuviška mišrainė. Ir ne todėl, kad ten sudedama vakarykščių virtų bulvių bei morkų likučiai, sugrūdami perrūgę agurkai ir viskas paskaninama majonezu. Nuostabiausia tai, kad virtuvėje kuriamas ne eilinis maisto likučių patiekalas, bet vyksta mokslinis darbas – ekonomika. Net žymusis Lionka, o gal Leonidas, Brežnevas kažkada pasakė, kad ekonomika turi būti ekonomiška.
Taip ir gyvenimo skanėstai dažniausia susideda iš atliekų, kurias, paskaninus kitomis atliekomis, gauni tokį nuostabų buketą, jog grožiesi neatsistebėdamas žmonių išradingumu. Kadangi aš taip pat esu primatų, t. y. žmonių, atstovas, stebiuosi savo pastebėjimais, tikriau – kasdieniniais maloniais nuotykiais, kuriuos aš vadinu mišrainėmis.
Lipdamas į troleibusą perskaičiau ant jo šono kažkokį prilipdytą reklaminį plakatą, kurio skelbime didžiausiomis raidėmis išsiskyrė vienas žodis – „Logistika“. Kadangi savo laiku studentavau, tai suvokiau, kad tai yra kažkoks dviejų žodžių junginys. O tikriau pasakius, mišrainė. Kratydamasis per išmuštas asfalte duobes pradėjau kratyti savo smegeninę norėdamas nustatyti tos mišrainės sudedamąsias dalis. Kažkada, dar mano studentavimo pačioje pradžioje, knygyne nusipirkau knygą, tikriau – mokslinį traktatą, apie logiką. Ją sąžiningai skaičiau ir sąžiningai taikiau visuose savo gyvenimo vingiuose, juolab, kad mano to sąžiningo studijavimo pradininkas, iniciatorius arba patarėjas, buvo kažkoks pirkėjas, kuris man logiškai įrodė, kad jeigu aš turiu akvariumą, reiškia esu vyrukas be jokių seksualinių nukrypimų. Logiką pritaikiau ir savo draugams ir su siaubu pastebėjau, kad daugelis jų neaugina žuvyčių, tad pradėjau šalintis iškrypėlių, idant nekiltų kokių nors nesusipratimų. „Logistika“ – logiškai galvojant turėtų susidėti iš „logikos“ ir, manyčiau, „statistikos“. Tad logistinė mišrainė man įkvėpė tokį adrenalino antplūdį, kad net kraujas kaito gyslose. Ir ne todėl, kad norėjau iššifruoti tą mišrainę, o todėl, kad troleibuse pamačiau važiuojantį antrą kostiumuotą, kaip ir aš, vyrą su gėlėmis. Aš taip pat vežiausi nuostabių pavasarinių pakalnučių puokštelę. Žinoma, jas skinti draudžiama, žinoma, jos yra net nuodingos, bet gražios. Vykau po darbo į pasimatymą su savo meile pabėgęs nuo savos žmonos. Saviškei paskambinęs pasakiau, kad darbe, na, posėdyje užtruksiu dvi tris valandas. Gal net teks išgerti su užsakovais. Miniatiūrinę puokštelę pasirinkau, nes reikėjo važiuoti pro pat savo buto langus, tad galėjau bet kurią akimirką gėlytes sugrūsti į kišenę, jeigu netyčia žmona įsėstų pasivažinėti iki „MaXsimos“. Geniali konspiracija. Bet dabar mano žvilgsnį kaustė priekyje stovintis kostiumuotasis su gėlėmis – tarp manęs ir tojo komposterio, kuriame privalėjau prasiduri talonėlį. Jaunystės logikos mokslo studijos nenuėjo veltui. Pradėjau mąstyti: jeigu vyras kostiumuotas ir dar su gėlėmis, reiškia jis vyksta į pasimatymą kaip ir aš. Tai logiška. Dabar statistika: šiame mieste gražiausios moterys yra tik dvi – mano žmona ir mano meilužė. Va tai tau logistika! Taigi, logiškai galvojant, jis negali vykti į pasimatymą pas mano draugę, nes aš pas ją važiuoju. Tad pas ką? Reiškia pas mano žmoną. Bet mano žmona, kiek teko paskalų girdėti, turi tik du meilužius. Joną ir Petrą. Tad kuris čia? Petras lyg tai, puse ausies girdėjau, išvažiavęs į užsienį su savo žmoną. Ko gero šis bus Jonas. Logiškai galvojant, turi būti Jonas.
Duodu talonėlį kostiumuotajam ir su meilia šypsena ištariu:
-Joneli, būk geras, pramušk talonėlį…
Nuostabiausių rožių puokštė suvirpa ir kostiumuotasis atsisuka. Į mane žvelgia nustebusios akys.
-Iš kur Jūs žinote mano vardą???
Virpančia ranka paima talonėlį, kiša į komposterį, pasigirsta taukštelėjimas, atkiša man ir neria pro sustojusio troleibuso atviras duris.
Troleibusas stovėjo priešais mano buto langus. Jie buvo aklinai užtraukti tamsiomis rožinės spalvos nepermatomomis naktinėmis užuolaidomis. Kažkodėl tas užuolaidas žmona dažnai užmiršdavo praskleisti nors saulė ir nespigino pro langus. Jie žvelgė tiesiai į Šiaurę…

Reklama
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s