Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas Paliesius, Moteriškas švelnumas 2009/10/11

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 10:25
Tags:

linijos
Moteriškas švelnumas

Kai valdė Lietuvą sovietai, į kariuomenę griebdavo visus berniokus, kas tik turėjo rankas ir kojas. Net begalvius. Kalbu apie tuos, kurie galvoje nieko neturėjo. Kai kam pasisekė ištrūkti iš rekrūtų jungo. Sūnūs, kurių tėvai buvo tos valdžios funkcionieriai, gaudavo tarnybas jau paruoštas ir „funkcionuodavo“ atlikdami tarnybą „trindami kelnes“. Ši mano preliudija nesusijusi su tarnyba kariuomenėje, juolab, kad aš iš jos išsisukau, o štai, mano draugas, suvaidinęs psichiškai nesveiką, tikrai pakliuvo į psichiatrinę ligoninę Naujoje Vilnioje. Nutariau vargšą aplankyti ir, vardan draugiškumo, nuvilkau „Stoličnaja“ degtinės butelį. Susitikome sode, aš pirmiausia išsitraukiau gėralą, bet „psichas“ nenorėjo gerti. Bijojo, nes, jeigu būtų pagautas, tai kitą dieną sutiktų jau kažkokiame „stroibate“. Daktarai buvo patys šimtaprocentiniai psichai ir parsidavėliai sovietams. Tad teko tostus kiloti man vienam. Užkandos trūko, nes visą skanumyną atidaviau draugui, nes „psichuškėj“ maistas buvo ne koks. Į pavakarę atsisveikinom ir aš nukulniavau į autobusų stotelę.
Autobusai buvo pavargėliai „Lvovo“ gamybos. Sėdimų vietų amžinai trūkdavo, tad aš įsitaisiau prie galutinių durų, tikriau, dviem rankom pasikabinau už turėklų. Kad aš važiuoju įkaušęs, matė visi ir tai priėmė kaip kasdienybę, nes tokio žanro keleivių būdavo apstu. Tylėjo visi, tik vienai, sėdinčiai invalidams ir keleiviams su vaikais skirtose vietose, kritau į akį. Būsiu gal neteisus manydamas, kad tuometinės didžiausios autobusų ir troleibusų rėksnės bei „komendantės“ būdavo ne turgaus bobos, o… rusų karininkų žmonos. Tai buvo ta kvailų moteriškių kasta, kurios viską visada apie viską žinodavo. O „dorovės auklių“ pareigas atlikdavo taip sąžiningai, kad įkyrėdavo ne tiek „auklėtiniams“, bet keleiviams.
Man skirta moralės teorijos „paskaita“ vyko, kaip tais laikais priimta, rusų kalba. Kad neapsunkinčiau skaitytojo su tos „auklėtojos“ originalo šnekta, tikriau klykimu, pateiksiu tai lietuviškai.
Paskaitos esmę sudarė tai, kad štai tokie, kaip aš, yra tarybinės šalies degeneratai, girtuokliai, vagys, banditai ir visokio plauko parazitai. Mes, tai yra degeneratai, neprižiūrime vaikų, vagiame iš savo šeimų, neginame tėvynės (???), esame „svoločiai“ ir mūsų vienintelė gyvenamoji vieta – Tolimieji Rytai, Magadanas arba tokius, kaip aš, ir po velėna negaila pakišti.
Na, pamaniau, po velėna būtų jau žiauru – sliekai nusigertų, vandenį pagiriom iščiulptų ir garantuota sausra. Kokia jau ten, kaip pasakė Lionka Brežnevas, ekonomiška ekonomija būtų – viskas išdžiūtų…
Taip besiklausant „paskaitos“ atvykome iki Onos bažnyčios. Čia įlipa vyriškis, prasibrauna pro mane ir nueina į priekį prie oratorės. Monologas nenutilo ir stovint autobusui. O suburzgus varikliui garsiau, padidėdavo ir oratorės balso tembras. Artėjome prie kitos stotelės, esančios priešais Puškino paminklą. Staiga prabilo tasai vyriškis, kuris ką tik prasibrovė pro mane:
-Taip, jūs moterys teisios, švelnios, jūs vaikučius išliūliuojate, jūs laikote net tris kampus namo, o vyras tik vieną…
Oratorė-auklėtoja-karininkienė nuščiūva ir jos veidas šviesėja…
-…jūs, moterys, tokios švelnios visur…- gieda ditirambus vyriškis…
Oratorė darosi tokia laiminga, atrodo, kad sparnai net išdygo ir jinai pakilo arčiau debesų… O autobusas jau beveik prie stotelės…
-…jūs tokios švelnios, kad net duonos riekelę imate dviem pirščiukais…- vyras švelniai žiūri oratorei į palaimos pilnas akis…
Karininkienė euforijoje, ekstazėje nuo tos nuostabiausios jos gyvenime girdėtos kalbos…
-…jūs švelniai,dviem pirščiukais imate duonos riekutę, bet vyrui už klyno griebiatės su dviem rankom!..
Buvo giedra, bet nugriaudėjo toks juoko škvalas, kad, manau, autobuso durys atsilapojo nuo tos juoko bangos. Vyriškis išlipo, durys vėl užsidarė ir vėl pajudėjome tolyn.
Oratorė-auklėtoja-karininkienė pusiau sėdėdama, pusiau stovėdama keletą sekundžių žiopčiojo lyg išmesta krantan vėgėlė. Po to pasigirdo klyksmas, kad vairuotojas sustabdytų autobusą nes tą chamą reikia pristatyti į miliciją. O vairuotojas patsai springdamas krizena ir, vos išlaikydamas vairą, paaiškina įnoringajai, kad jis neturi teisės sustoti ir išleisti keleivį ne stotelėje.
Laiko tarpas tarp dviejų stotelių, prailgintas dar posūkio bei šviesoforo, autobuso keleiviams suteikė galimybę „atsidėkoti“ griausmingu juoku „paskaitos“, apie alkoholio žalą socializmo statybai, autorei ir skaitovei.
Aš, įsistvėręs į turėklus dviem rankom, tylėjau ir galvojau apie blaivius sliekus po velėna…

Reklama
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s