Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Vincentas Sakas, Apie ką byloja Lietuvos herbas 2011/08/20

APIE KĄ BYLOJA LIETUVOS HERBAS
Heraldika yra istorinė disciplina, tirianti herbus, jų atsiradimo ir vystymosi istoriją, herbų sudarymo principus ir kanonus, aprašanti heraldikos taisykles, herbų simboliką, spalvinius ir kompozicinus sprendimus, herbų elementų prasminę ir simbolinę reikšmę.
Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina susiformavo jau XIII amžiuje. Vien tik parsidavę rusams sovietiniai lietuviai istorikai Lietuvos heraldiką kildina nuo XIX amž. (žiūr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t., p.317 ), nes rusų valdžia iš vis negalėjo pakęsti, kad Rusijos okupuoti kraštai gali turėti senesnę ir turtingesnę istoriją, kultūrą ir civilizaciją. (Pažiūrėkite rusų metraščius, kurie buvo net keturis kartus perdirbti (klastojami) tam, kad pateisintų didžiarusiškąjį šovinizmą. Vien Karamzino “Rusijos istorija” akivaizdžiai demonstruoja netiesą, įrodinėjant, kad rusai niekuomet nebuvo Aukso Ordos nelaisvėje, kad visi rusų kunigaikščiai net nebuvo totorių kilmės).
Tas pats atsitiko ir su heraldika. Rusai heraldikos neturėjo iki tol, kol Rusijos caras Petras I nepabuvo užsieniuose. Ir tik 1721 m. sausio mėn. 28 d. caro įsaku buvo įkurta speciali Geroldmeisterinė kontora, sudarytas jos darbuotojų sąrašas, ant kurio Petras I savo ranka uždėjo rezoliuciją: ”Iз сих надлежит быт двум, одному герольдъмейстеру, другому рекитмейстеру, которых выбрат балатированем”. Štai nuo tada buvo pradėti kurti ir Rusijos imperijos, Rusijos miestų herbai ir net rusų bajorų herbai. Atvirai kalbant, Rusijos herbus sukūrė italas iš Pjemonto Franciskas Santi, šiek tiek Paryžiuje mokęsis istorijos mokslų “artimų heraldikai”. Su Petru I-uoju F. Santi, tarnavęs patarėju pas landgrafą Gessen-Gomburgą, susitiko Amsterdame 1717 metais.
Europoje Lietuvos didikų ir bajorų herbai buvo seniausi (žiūr. Jūratė Statkutė de Rosales. „Senasis aisčių metraštis“. Kaunas, 2009). Ypač archaiški, sukurti iš “žvaigždinio rašto” – runų buvo Gediminaičių, Bersnevičių, Blusių, Kęstartų, Kosmauskų, Pukštų, Rimvydų, Skorulskių, Vijūkų ir kitų herbai. Ir nors visoje mūsų protėvių 1850 metais prieš Kristų įkurtoje imperijoje nuo Uralo kalnų iki Atlanto vandenyno herbus turėjo kiekviena mūsų protėvių giminė ir net kariuomenė, žymiai vėlesniais laikais – viduramžiais miestų ir valstybės heraldika vystėsi taip pat, kaip ir visoje Europoje, t. y. XIII – XV amž. Net žymiai vėliau, – 1413 metų Horodlės sutartyje lenkai, kurie buvo žemesnės kilmės, nei lietuvių aristokratija, perima ir savo reikmėms pritaiko 50 lietuvių bajorų šeimų herbų.
3861 metus skaičiuojančią mūsų didžiąją Sarmatų imperiją valdė karaliai Buerikis, Gardarikis, Pilimaris, Adabaučius, Darponijus, Ugnavijas, Auregys ir Aurikis, Gabirėda, Ermanarikis, Ardanarikis, Rėdagaišis, Alarikis, (nukariavęs Romos imperiją), Sigerikis, Vailia, Vailiamaris, Duoderikis, Eurikis ir pan. (žiūr. Jūratė Statkutė de Rosales. „Senasis aisčių metraštis“. Kaunas. 2009).
Pavyzdžiui, Gediminaičiai pripažįstami Romos imperijos karaliais, o Kaributai, Radvilos ir Giedraičiai Romos imperijos kunigaikščiais.
Šitokių aukštų titulų nebuvo Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Gudijoje (beje, Gudija yra Gediminaičių tėvonija, o Gardinas – jų sostinė), nei Ukrainoje, nei, juolab, Rusijoje (būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijoje visi kilmingieji, ypač Rusijos carų dinastijos, kunigaikščiai ir grafai, norėdami įrodyti tikrąjį savo kilmingumą, “mėlynąjį kraują”, garbingą ir senovinę kilmę, save kildina iš lietuviškų giminių, net ir garsusis žydų kilmės rusų kino režisierius S. Michalkovas, ir tas skelbiasi esąs kilęs iš Gediminaičių, – deja, tai yra netiesa, nes ne tik Gediminaičiai, bet jokia kilminga lietuvių giminė niekada nėra giminiavęsi su žydais (Michalkovai-Moišesai iš tiesų yra žydai-šiksai iš Palenkės). Visi kiti „kilmingi“ rusai kunigaikščiai ir grafai savo titulus yra nusipirkę už pinigus iš Romos imperatorių XVIII amžiuje!..
Iš anksčiausių lietuviškų herbynų galima paminėti “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey”, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey”, Krakowie, 1621 ir t. t. Lietuvos valstybiniai ir giminių herbai įtraukiami ir į kitų šalių herbynus. Pvz. XV amž. flamandų dailininkas Bergshamaras paruošia herbyną Burgundijos hercogui ir ten patalpina Lietuvos valstybinį herbą.
Be to heraldiką nagrinėjo ir herbynus sudarinėjo Jonas Dlugošas, Albertas Vijūkas – Kojelavičius, J. A Jablonovskis ir daugelis kitų. Beje, XV-XVI amž. Lietuvos didikai buvo vieni iš labiausiai išsilavinusių žmonių Europoje, – jie rašė įvairiomis pasaulio kalbomis, bet daugiausia lotynų kalba, kuria tuo metu rašė visi išsilavinę europiečiai, leido savo knygas ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos miestuose, netgi pirmąją spausdintinę knyga Anglijoje paruošė ir išleido lietuvis Jonas iš Vilniaus. Baltarusiai savo pirmąją knygą Skorinos „Apostolą“ atspausdino Vilniuje, o rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas mokėsi knygų spausdinimo Vilniuje pas Skoriną.
Renesanso laikais lietuviški herbynai buvo spausdinami Europos spaustuvėse, jų dažnai būdavo galima gauti pavasarinėse ir rudeninėse Frankfurto knygų mugėse, kurios jau nuo XV amžiaus pabaigos būdavo kasmet rengiamos. Jei kam tektų savo akimis pamatyti tomų tomus Lietuvos herbynų, kurie yra saugomi Lietuvos Istorijos archyve, iškart suprastų kiek daug Lietuvoje buvo diduomenės ir kilmingų žmonių, garbingų karvedžių ir bebaimių riterių. Belieka tik paminėti kiek jų paguldė galvas kovose už Didžiąją Lietuvos karalystę.
Nepaliaujami mūšiai su totorių-mongolų orda, Krymo totoriais, turkais, rusais, visa Europos riterija, kuri su Romos popiežiaus palaiminimu skelbė vieną po kito karo žygius Lietuvai (kažin kuris iš Lietuvos prezidentų, vyriausybės, Seimo narių pareikalaus, kad Romos popiežius ir Europos tautos atsiprašytų Lietuvos už 200 metų vykdytus kryžiaus ir kalavijo žygius prieš lietuvių tautą ? Vasario mėn. 19 dieną sukaks 775 metai, kai popiežius Grigalius IX 1236 m. savo bule paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš lietuvius. Gal jų tarpe vien tik mužikiškos kilmės bailiai?..).
Būtina paminėti, kad jei XVI-XVII amžiuje Prancūzijoje bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje – 5% bajorų, tai Lietuvoje bajorai sudarė net 10% gyventojų!
Talentingi karyboje, mūšių strategijose ir taktikose mūsų protėviai jau 1850 metais prieš Kristų (galime švęsti savo valstybės 3871 metus. Tris tūkstančius aštuonis šimtus vienerius metus, o ne tūkstantį, kaip teigia lenkų ir rusų padlaižiai!!!) užkariavo Indiją, Šiaurės Afriką ir Europą, o laikais po Kristaus ne tik sumušė chano Batijaus nenugalimąją armiją, bet ir tuo sustabdė mongolų invaziją į Europą. Kita vertus, ypač gabūs progresyvios ginkluotės kūrime, jie turėjo ne tik geriausiai ginkluotą kariuomenę, bet ir sukūrė ateities ginkluotę – artilerijos teoriją ir net nūdienos raketinę artileriją. (Žiūr. “Artis Magnae ArtilleriaePars Prima.Studio et Opera Casimiri Siemienowicz, Equitis Lithuani, olim Artilleriae Regni Poloniae Proprefecti.” Amsterdami, apud Joanaem Janssonium, 1650. Netgi nagrinėjant K. Ciolkovskio reaktyvinių aparatų projektus, matyti, kad jie sudaryti Kazimiero Semenavičiaus darbų pagrindu).
Nuo viduramžių heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės – heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai antros kartos bajorai, nes be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą. Beje, herbus paišyti taipogi galėjo tik bajoriškos kilmės žmonės – demiurgai, – tai buvo kanonas.
Kad tas būtina, net dabar galima pamatyti, ypač kai žurnalistai, aprašydami Lietuvos valstybės, miestų ar didikų herbus, nemato pačio herbo, jo esmės, o tik herbo kartušą, – dekoratyvinį puošimą (tas dalykas heraldikoje vadinasi asemija). Kitaip sakant, mato ne Leonardo da Vinči “Moną Lizą”, o vien tik šio paveikslo paauksuotus rėmus.
Pamėginkime išsiaiškinti ar nūdienos Lietuvos herbas, kurį yra savaip interpretavęs ir nupaišęs mužikiškos prigimties dailininkas A.Každailis ir jį recenzavęs tokios pat kaimiškai mužikiškos kilmės heraldikos žinovas E.Rimša, atitinka heraldikos discipliną, senovinę Lietuvos herbo eksplikaciją ir differentia specifica (būdingas ypatybes) ar jis yra adekvatus ir ekvivalentus tikrojo Lietuvos herbo prototipui.
Jokiu būdu nepretenduojant į mediavistikos ir heraldikos adeptus, bet bėgliu žvilgsniu pažiūrėjus į šiandienos Lietuvos herbą, iš karto galima pasakyti, kad jis yra sukurtas nors ir gera intencija, bet aprioriškas (neparemtas faktais) ir ekvivokcinis (sukeliąs išraiškų daugiaprasmybę).
Lietuvos valstybės herbu yra laikomas nuo senų seniausių laikų naudojamas herbas “Vytis”, apibūdinamas viduramžiškai glaustai ir aiškiai: “Rikis ant šuoliuojančio žirgo” (Rikis – karo vadas). Heraldiškoji Lietuvos herbo eksplikacija skamba kiek kitaip: “Karališkos spalvos purpuriname skyde ant balto žirgo, šuoliuojančio į Rytus, baltas Rikis veda kovon. Rikio iškeltas kalavijas rodo parengtį, o Rikio lietuviškame skyde matyti Lietuvos Karališkosios giminės Gediminaičių herbas “Stulpai”.
Lietuvos valstybinė vėliava – purpuro spalvos (ne raudona, o purpuro spalva Europos heraldikoje yra karališkoji spalva) lauke baltas Vytis. Šitą vėliavą Lietuva turėjo mažiausiai 3500 metų, su šia vėliava lietuviai kariavo su Egiptu ir Persija, nukariavo Indiją, Europą ir Romos imperiją.
Mūsų vėliavą matė sumušti turkai, totoriai, rusai, mongolai, lenkai, vengrai, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, su ja buvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje kryžiuočiai ir nenugalimieji švedai. Su ja lietuviai ėjo į 1794 m., 1830-31 m., 1863 m. laisvės karus. Ją žinojo visa kilmingoji Europa, pradedant Romos imperatoriais ir baigiant smulkiausiais bajorais.
Tai kodėl Lietuva taip staigiai pakeitė savo vėliavą? Atsakymo reikėtų ieškoti Nepriklausomos Lietuvos Pirmojo Seimo nutarimuose: čia atsitiko taip pat kaip ir Rusijoje, – ten valdžią užgrobę Rusijos žydai ir pusžydžiai atsisakė carinės valdžios atributų ir pasitvirtino raudoną vėliavą.
Lietuvoje, į valdžią atėję iš valstiečių paėję (aš juos vadinu – mužikais) inteligentai taip pat atsisakė karališkųjų valdžios insignijų, antra vertus, tuo metu Seime buvo tik vienas kilmingas lietuvis- bajoras Stanislovas Narutavičius, kurio balsas ir argumentai apie Lietuvos valstybines insignijas to meto Seimo daugumai buvo nesuprantamas, tad bendroje nepriklausomybės euforijoje buvo nutarta sukurti ir naują, nepriklausomą vėliavą.
Vėliavą, aišku, kūrė žmogus nieko neišmanantis heraldikoje. Heraldikoje kiekviena spalva ir kiekvienas spalvų derinys turi savo simbolinę reikšmę, nežinant jų, bet naudojant savo giminės, o ypač valstybės insignijose ir atributikoje, galima apsijuokti prieš visą pasaulį.
Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava – trimis juostomis – geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas. Šį spalvinį derinį Europos valstybėse galėjo naudoti vien tik karalių juokdariai-kvailiai.

Jei karaliaus valdžios insignijos buvo karūna ir skeptras,

popiežiaus – tiara ir raktai,

vyskupo – mitra ir pastoralas,

tai karaliaus juokdario-kvailio distinkcijos (skiriamieji ženklai) buvo medžiaginė trimis geltonu-žaliu-raudonu galais kepurė su skambaliukais ant galų ir barškutis su kiaulės pūsle ar asilo galva.

Po žydų krikščionybės priėmimo I-jo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir II-jo Lietuvos karaliaus Vaišelgos karūna.

Vytauto karūna, lenkų pavogta ir saugoma Krokuvoje.

Karaliaus valdžios atributai – karūna ir skeptras pagal heraldika yra aukščiausios ir švenčiausios tautos insignijos ir todėl jokiu būdu nenaudotinos jokiems kitiems tikslams.
Deja, jei lietuvių tauta po Nepriklausomybės paskelbimo pasirinko ne patrimonialinį, o adventyvinį diletantišką valstybės simbolio – vėliavos sprendimą, patys sau pasirinko ir pasitvirtino kvailių vėliavą, tai ar galima stebėtis, kad jau ir mūsų dienomis išrinktą kvailių “karalių” ar kokią nors silikoniniais papais blondinę apdovanoja tikra karūna?..
Labai gaila, kad ir naujojo šiandien naudojamo Lietuvos herbo kūrėjai nebuvo susipažinę su heraldikos reikalavimais ir neturėjo Lietuvos herbo apercepcijos, aksesuarų ir atributų architektonikos, chromografijos dimensijų. Naujai sukurto herbo nūnai neįmanoma identifikuoti su senuoju Lietuvos herbu. Matyti, kad dabar naudojamo mūsų dienų herbo kūrėjas dailininkas A.Každailis ne atkūrė, o nepaisydamas jokių heraldikos taisyklių ir kanonų, sulig savo savimone, mužikišku mentalitetu ir išsilavinimo lygiu interpretavo herbo prasmę ir esmę, o jo ranką vedžiojo mužikiškai smerdiška pasąmonė ir tik toks Lietuvos istorijos suvokimas bei negarbingas, neorus, o tas pats mužikiškai vergiškai nuolankus, pataikaujantis kitoms, galingesnėms valstybėms, mūsų valstybės esmės ir jos ateities vizijų supratimas. Tokios kūrybos rezultatas – šiandien naudojamas diskredituojantis Lietuvą herbas.
Ekstrapoliuojant naujai sukurto Lietuvos herbo atributus, pamėginsime parodyti svarbiausias naujojo herbo klaidas ir herbo kūrėjo asemiją. Šis samprotavimas yra heraldiškai diskursyvus, tad ir nediskutuotinas.

Šiuolaikinio Lietuvos herbo chromografinis sprendimas yra paremtas XV amž. flamandų demiurgo chromografija. Mėlynos spalvos į Lietuvos herbo įvedimas yra renesanso laisvių ir flamandiškos chromografijos sampratoišraiška. Ši polichromija yra svetima “Vyčio” prototipo chromografijai. Reikia žinoti, kad patys seniausieji herbai daugiausia būdavo monochromiški, tas matyti ir seniausiame “Vyčio” aprašyme. Žodžiu, nūdienis Lietuvos herbo spalvinis sprendimas yra heraldiškai klaidingas ir principialiai nepriimtinas.
Lietuvos karaliaus Kęstučio pinigėliuose (denaruose), Vytauto Didžiojo antspauduose ir herbuose “Vyčio” kryptis buvo į Rytus (nagrinėjant herbus, jo adversas dedamas į Šiaurę,

tad į kairę pusę bus Vakarai, į dešinę – Rytai. ).

Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, 1388 m savo antspaude

“Vytį” pasuka į Vakarus. Sunku dabar pasakyti kodėl taip buvo padaryta, – ar tai Jogailos nurodymu, norint įrodyti, kad jis priklauso ne Kęstučio giminei, o Algirdo ir todėl veda savo tautą iš Rytų į Vakarus, ar tai yra atsitiktinė graverio klaida (kas mažai tikėtina, nes heraldikoje klaidų negalėjo būti, – čia kiekviena atributikos detalė turi savo reikšmę ir prasmę). Kęstučio ir Vytauto Didžiojo “Vyčio” kryptis į Rytus turėjo savo simbolinę prasmę, – atkovoti savo protėvynę ir visą laiką rodyti slavų gentims, pretenduojančioms į Lietuvos teritoriją, savo pasiruošimą kovai, perspėti ateivius iš Rytų, kad Lietuvos valstybė yra galinga, karinga ir visada pasiruošusi duoti kovingą atkirtį interventams.

Bet svarbiausia herbo figūros (mūsų atveju – Vyčio) kryptis į Rytus (į Saulėtekį) heraldine prasme reiškia puolimą, o kryptis į Vakarus (į saulėlydį) heraldine prasme reiškia atsitraukimą, bėgimą, pasidavimą nelaisvėn, priklausomybę nuo kito viršesnio, galingesnio valdovo…
Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo Herbe buvo pavaizduotas šuoliuojantis karo žirgas (žemaitukų veislės žirgas, kurie pasižymėjo nepaprastu ištvermingumu, gebėjimu nubėgti didelius atstumus, greitu jėgų atgavimu, vikrumu ir ypatinga drąsa). Dabartiniame herbe, jei nagrinėsime žirgą pagal jo konstituciją ir eksterjerą, pavaizduotas nebe ž i r g a s, o a r k l y s, – pagal hipologijoje surinktus eksterjerus ne barbansonas arba anglezas (kas dar galėtų būti), bet jau grynai mužikiškos savimonės, pasąmonės ir rankos sukurtas bei nupaišytas sunkus kinkomasis arklys, gal būt kokios nors fryzų veislės, o gal ir sunkusis Lietuvos arklys.
Jei sename Herbe žirgas šuoliuoja, (pagal žirgo konstitucija – žirgo žingsnis, eiga, bėgimas, risčia, šuolis turi atitinkamą kojų išsidėstymą, ir pagal piešinyje pavaizduotą kojų išsidėstymą galima drąsiai spręsti kokiame judesyje yra žirgas) tai naujajame jo poza yra išgąsdinto ir pasibaidžiusio arklio poza su užriesta šuns (?!!!) uodega. Kariniai žirgai, kaip dabar pavaizduota herbe, Lietuvos kariuomenėje taip kamanojami nebuvo (tas matyti iš archeologinių iškasenų), tai yra ne karo žirgo kamanos (karo žirgai kavalerijoje net iki Antrojo Pasaulinio karo turėjo tik balną ir kamanas), o ką tik iškinkyto iš žagrės ar važio darbinio arklio pavalkai – plėškės (Pvz. Nr. 7).
Jeigu viduramžių karuose lietuvių žirgai taip būtų buvę kamanojami, tai raiteliai turėjo būti tikri komikadzės, – jau pirmosios atakos metu būtų buvę aplipti pėsčiųjų karių, o raitelis nutrenktas žemėn. Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienas karys buvo raitas (lietuviai jodavo į karus trimis žirgais: vienas buvo jojamasis, kitas – pakaitinis, trečias – nešulinis) ir tik neturtingoje arkliais viduramžių Europoje vien tik riteris būdavo raitas, o jo palyda – pėsčia. Arklio apkarstymas įsikabinimo virvėmis atsirado Vokietijoje XIV amž., kai riteris jodavo, o šalia jo, įsikibę į tempiamąsias virves, žygį sau lengvindavo pėstieji riterio knechtai. Tad, atsižvelgiant į anų laikų karybos ekipuotę, Lietuvos herbe žirgas gali turėti tik kamanas ir balną.
Senajame herbe ant karinio žirgo buvo Rikis – karo vadas. Dabartiniame – ant išgąsdinto ir vizginančio lyg šuo uodegą darbinio arklio sėdi eilinis karys, – tai matyti pagal kario ekipuotę. Karo vadai visuomet būdavo lengviau šarvuoti, negu pirmose eilėse besikaunantys riteriai. Čia vėlgi matyti dabartinio herbo atributų profonacija, – jei yra pavaizduotas sunkiai šarvuotas riteris, tai po juo turėtų būti ir sunkiai šarvuotas žirgas, – tokių esminių klaidų to meto nei kariai, nei, juolab heroldai ar demiurgai negalėjo daryti. Tai yra panašu į tai, jei greitašaudį minosvaidį “Katiušą” pritvirtinti prie vaikiško vežimėlio…
Būtų gerai, kad ant to išgąsdinto arklio sėdėtų nors karys, bet pagal piešinį matyti, kad čia yra ne karys, o šlykštus chuliganas. Pagal anų laikų etiketą pakėlus šalmą parodyti barzdą kitam riteriui buvo didžiausias įžeidimas, tai panašiai tas pats, kai moterys atsuka nugara ir pakelia sijonus… Šis kurtuazinis dalykas buvo atsiradęs ne atsitiktinai. Siuzereno vasalai be jo leidimo neturėjo teisės aiškintis savo santykių ar kautis savo tarpe, siuzerenui amžinų kovų ir karų laikotarpiu buvo brangus ir reikalingas kiekvienas pajėgesnis karys. Kad išsiaiškinti savo jėgas, arba net teisminius ginčus, buvo rengiami riterių turnyrai, kur teisus visada būdavo tas, kas buvo galingesnis, – nugalėtojas. Bet ir anais laikais būdavo visokių avantiūristų, mėgėjų pasikauti, įžeisti. Tokiems peštukams, kad mirtinai įžeisti kitą riterį, kuris, sakykime, griežtai laikydavosi savo siuzereno nurodymų be reikalo nekovoti, reikėdavo tik, pakėlus šalmo antveidį, parodyti barzdą…
Senajame herbe Rikio ekipuotė atitiko XII amžiaus ekipuotei, – ant galvos buvo uždėtas lietuviškas į viršų smailėjantis šalmas kairėje rankoje laikė lietuvišką trikampį skydą, o dešinėje rankoje laikydamas akinaką (trumpą platų dviašmenį, patogų signalizavimui ir kautynėms kalaviją), rodė signalą “Atakon!”. Ir heraldikoje, ir karinėje simbolikoje kardas rodomas į priekį rodo ataką, į dešinę – skleistis į dešinę, į kairę – skleistis į kairę, kardas atgal – apsisukti ir trauktis, bėgti nuo priešo.
Dabartiniame herbe aiškiai matyti, kad ant išgąsdinto su vizginama šuns uodega darbinio arklio sėdi eilinis kareivis su utriruota XVI amžiaus ekipuote dešinėje rankoje laikydamas espadoną (dvirankis kalavijas), kuris Europos kariuomenių ginkluotėje buvo pradėtas naudoti irgi nuo XVI amžiaus, ir, be to, šis kareivis espadonu rodo signalą “Visiems atsitraukti!”
O dabar pats svarbiausias herbo akcentas – kario skydas (buvo minėta, kad jis neatitinka lietuviško skydo formos, – dabartiniame herbe pavaizduotas XVI amž. germaniškos ginkluotės skydas). Būtent skyde atsispindi herbo kvintesencija, – dabartiniame kario skyde pavaizduotas vadinamas bizantiškasis kryžius, kurį šiandienos istorikai vadina “Jogailos herbu”. Tai yra heraldinis nonsensas. Visos lietuvių giminės yra patriomonialinės. Jogaila yra Algirdo sūnus – Gediminaitis, tad ir jo, kaip ir Vytauto herbas yra Stulpai.

Jogaila, norėdamas atsiriboti nuo Vytauto, kuris jau nuo seno Lietuvoje savo antspauduose ir herbe naudojo Gediminaičių giminės herbą – Stulpus, tapęs Lenkijos karaliumi, į savo antspaudą įdėjo savo motinos Julijonos giminės ženklą. Julijona kildino save iš Bizantijos imperatorių giminės ir buvo stačiatikiškos tikybos, beje tokios pat tikybos buvo ir Jogaila iki tol, kol Lenkijoje nepersikrikštijo į žydiškai katalikišką tikėjimą. Šitas stačiatikiškos tikybos simbolis ir šiandien daug kur naudojamas, – jį turi tos slavų tautos ir valstybės, kurių valstybinė religija yra stačiatikiškas tikėjimas.
Štai pažiūrėkite, kaip rusų okupantai 1878 metais aprašo Lietuvos herbą: „В червленом щите, на серебряном коне, покрытом червленым трехконечным с золотою каймою ковром, серебряный вооруженный всадник (pogon), с подъятым мечом и со щитом, на коем осьмиконечный червленый крест (герб великого княжества Литовского)“, – pasirodo, kad pagal rusų okupantus Lietuvos herbu privalo būti rusų stačiatikių kryžius?!.

Apibendrinant, belieka pasakyti, kad Europoje yra daug žmonių išmanančių istoriją ir heraldiką, daug yra ir aristokratų: karalių, kunigaikščių, markizų ir grafų, lordų ir bajorų, užimančių svarbias politines, ekonomines ir finansines pareigas. Nekalbėsime, ką jie galvoja, pamatę šiuolaikinius Lietuvos vėliavą ir herbą. Pažiūrėkime Vokietijos arba Prancūzijos kaimelyje gyvenančio kokio nors nusigyvenusio riterio ainio akimis į Lietuvos vėliavą ir herbą. Štai kaip bet kuris apie heraldiką išmanantis žmogus, pasižiūrėjęs į kaimiečio A.Každailio sukurtą Lietuvos herbą pasakytų:
“ Iš vėliavos matyti, kad tai kvailių šalis, o pagal herbą galima pasakyti, kad ši valstybėlė atsirado tik XVI amžiuje, tai yra vien tik mužikų žemdirbių kraštas, kurie, neturėdami jokio orumo ir būdami šlykštūs chuliganai, visuomet visų bijodavo, pataikaudavo, stengdavosi įsiteikti, o norėdami pragyventi, visi iki vieno samdydavosi į svetimas kariuomenes. Jie niekada neturėjo savo kariuomenės ir ginkluotės, o naudojo tik trofėjinę europiečių ekipuotę ir pavogtus iš vokiečių valstiečių darbinius arklius. Jie ypač bijojo ir tebebijo Vakarų. Šitos šalies žmonės yra slavai ir nežino kito tikėjimo tik stačiatikišką, kitaip sakant, jie visi iki vieno yra priklausomi Maskvos metropolitui, ir todėl vykdė ir tebevykdo Rusijos įsakymus”…
Galų gale šiandien jau galima pasižiūrėti į naująją Lietuvos Banko proginę 50 litų monetą, kurios vienoje pusėje yra pavaizduotas Kriviškių kapinyne prie Kernavės rastų sidabrinių monetų Vytis, (monetos buvo kaldinamos Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje 1387-1390 m). Čia aiškiai regime jo rytinę kryptį, žirgo ir Rikio ekipuotę.
Kad aboliuoti (panaikinti) netikusią, neadekvačią ir neakvivalenčią Lietuvos herbo prototipui, odiozinę, diskredituojančią Lietuvą nūnai naudojamą herbo parodiją, ab inkunabulis reikia herbo atkūrimą patikėti tik bajoriško kraujo heroldams ir demiurgams, kurie žino, kad herbo atkūrimas ir tvirtinimas turi būti atsižvelgtas net į žvaigždžių kansteliacijas.
Antra vertus, pats laikas suvokti savo istoriją, įgyti nors kiek savo vertės ir orumo supratimo, neduoti preteksto kitiems tyčiotis iš švenčiausių Lietuvai dalykų. Kodėl šių dienų Lietuvos herbo perpaišymas yra tapęs nediskutuotinu dalyku? Kodėl mužiko Arvydo Každailio sąmonės ir pasąmonės kūrinys arklys su šuns uodega yra tapatinamas su šventąja karve, apie kurią negalima net kalbėti?
Matyt, tai yra atsitikę iš bukagalviškumo, mažo išprusimo, visiško heraldinės disciplinos nesupratimo ir todėl atsiradusios baimės būti išjuoktam ir nesuprastam. Tai būdinga visiems, kas dar nesugebėjo atsikratyti komunistinio mąstymo. Kaip kitaip galima paaiškinti kilusį debiliškai idiotišką ažiotažą dėl K.Prunskienės apdovanojimo „kunigaikštienės“ titulu, o ir ji pati, pagal elgesį matyti yra tokia pat arogantiška bukagalvė nemokša, jei nesugebėjo atsisakyti „prosų“ ir lauko išviečių kunigaikštienės titulo…

Regis pats laikas paskelbti pilietinę akciją dėl naujo Lietuvos Herbo atkūrimo konkurso.
Čia pateiktas išsamus Lietuvos Herbo aprašymas suteikia galimybę kiekvienam, gerbiančiam Lietuvos istoriją ir kultūrą, sugebančiam nors kiek piešti, sukurti savą Lietuvos Herbo viziją. Savo kūrinius siųskite į Prezidentūrą, Seimą, gal ten sėdintys bukagalviai mažamoksliai valdininkai-činovnikai kada nors supras heraldikos discipliną, o mes vėl galėsime turėti garbingą ir orų savo valstybės Herbą.

Šaltiniai: Rimša E. „Lietuvos valstybės herbas” in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9, 15-16.
Trinkūnas J. „Vytis“ in Trinkūnas J. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2000. – P. 110.
Dawne dokumenty państwowości polskiej. Old Documents of Polish Statehood. 2000. – Warszawa: Kancelaria Sejmu, Wydawnictwo Sejmowe, 1999.
Literatūra: “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey”, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey”, Krakowie, 1621
Baume W. Der altpraeussishes Shild. “Alt-Preussen”, 6 Jahrgang,1,1941.
Bochenski Z. Polskie szyszaki wczesnosredniowieszne. Krakow, 1930.
Nadolski A. Studija nad uzbrojeniem polskim w X, XI, XII wieku. Lodz, 1954.
Bartninkas M. Lietuvos Vytis. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. – 95 p.
Blynas M. Lietuvos Vytis: Karalius Mindaugas, Medininkai ir… Istorinių–kultūrinių straipsnių rinkinys. R.Žymanto leidykla, 1993. – 96 p.
Lukšaitė I. „Dėl žodžio „Vytis“ in Mūsų praeitis. – 1990. – Nr. 1. – P. 120-125. – (Lietuvos istorijos draugijos leidinys).
Radzvilovaitė E. Lietuvių genčių skydai II-VIII amž. MA Darbai. A.2,1966.p.130.
Rimša E. „Lietuvos valstybės herbas” in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9-18.
Sarnowska W. Miecze wczesnosredniowiescne w Polsce, “Swiatovit”, XXI,1955.
Volkaitė – Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. Vilnius, 1970.
Арсеньев. Ю. И. Геральдика. М. 1908.
Арциховский В.Н. Оружие.НКДР, 1947.
Кирпичников А.Н. Русские мечи XI-XIII веков. КС. Но 85. Москва, 1961.
Кирпичников А.Н. Русские шлемы X-XIII веков. СА.1958. Но 4.
Куликускене К. Погребения с конями у древних литовцев. СА. 1953,XVII.
Карамзин Н.М. История государства Российского.СП.1819.
Лакирев А.Б. Русская геральдика. СП. 1855.

Pagal Jurgį ir kepurė
(Atsakymas į straipsnį “ Į Europą su karaliaus kvailio kepure” laikraštyje „Vakarų eksprese“)

Skaitant Manto Katino rašinėlį apie heraldiką, matyti, kad ne be reikalo anais laikais karaliai savo kvailiams uždėdavo geltonos, žalios ir raudonos spalvos kepures, nes tik šių spalvų apsaugoje buvo galima pliurpti, nusikalbėti į lankas, pritaukšti prūdus nesąmonių, krėsti kvailystes, blogą parduoti už gerą, apkalbėti, niektauzyti, durnavoti, blūdyti, žinant, kad po ta kepure nei į ausį gausi, nei kas į užpakalį įspirs…
Mantui Katinui, prieš rašant būtų buvę pravartu perskaityti prieš tai rašytą mano straipsnį apie Lietuvos herbą, pastudijuoti Lietuvos istorijos, kad bent jau nemaišyti sąvokų, terminų, datų, valstybių, – apie heraldiką net nekalbame, – pradedančiam skraidyti tai pernelyg didelės aukštumos, – čia dar būtina išmokti abėcėlės, suvokti kas tai per disciplina yra heraldika, su kuo ji valgoma ir kuo užgeriama.
Netgi E. Rimšos sudarytą knygą “Lietuvos heraldika” reikėjo ne pavartyti, bet perskaityti. Tas dalykas nors ir sunkus, reikalaujantis protinių pastangų, bet įmanomas.
Na, o dabar peržvelgsime tas tezes, kurios ištezentos straipsnelyje.
Heraldikoje asemija yra nematymas to, kas yra pavaizduota, t. y. nežinojimas heraldikos kalbos, jos simbolių prasmės ir esmės. Tuo tarpu M. Katinas serga ne tik asemija, bet ir miražiniu daltonizmu, – jei mano straipsnyje aiškiai parašyta, kad Lietuvos Valstybinė vėliava buvo purpuro spalvos lauke baltas Vytis, tai M. Katino vaizduotė čia jau regi “šarvuotą raitelį su iškeltu kalaviju, jojantį ant bėro ar obolmušio žirgo”, – aiškiai galima matyti, kad autoriui kažkas negerai su akimis, o gal ir žolės jau buvo parūkęs, ypač, kai pradeda neskirti baltos nuo rusvos, kai prieš akis kažkokie obuoliai ima plaukioti ir visokios šarvuotos būtybės regėtis…
Autoriui blogai pasitarnauja ir paviršutiniškas susipažinimas su E. Rimšos knyga, kur jokiu būdu neteigiama, kad tik iki XIX amžiaus “dauguma Europos valstybių turėjo tautines trispalves vėliavas”. Čia M.Katinas kažko kažkaip bus nesupratęs arba tiesiog skaitęs, tik nežinia ką…
Vėliavas Europos šalys turėjo nuo XII amžiaus, aišku, kito Europos šalių sienos, kito ir kūrėsi vienos ar kitos valstybės, kito vėliavos, bet teigti, kad nuo 1789 m. Europoje visos valstybės įsivedė trijų juostų vėliavas, yra tikrai verta karaliaus kvailio kepurės, – tada reikėtų iš Europos išmesti Didžiąją Britaniją, Airiją, Škotiją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Islandiją, Daniją, Portugaliją, Ispaniją, Monaką, Maltą, Kiprą, Šveicariją, San Mariną, Čekiją, Lenkiją, Graikiją, Turkiją ir Latviją.
O toliau dar “trispalviau”: “…vėliavos dažniausiai būdavo sudaromos iš valstybės herbe esančių spalvų”. Jokiu būdu ne, – Europos heraldikoje tokių taisyklių nebuvo ir dabar nėra. Palyginimui galima pasižiūrėti į Prancūzijos, Olandijos, Italijos herbų ir jų vėliavų spalvas.
Cituojame M. Katiną: “Labai gaila, kad dabartinis Lietuvos herbas kai kam tik arklys su šuns uodega”, – vienintelę tikrai teisingą išvadą padarė autorius, perskaitęs pirmajame straipsnyje, kad dabartiniame Lietuvos herbe dailininko Arvydo Každailio yra nupieštas ne žirgas, o darbinis arklys su šuns uodega. Tikrai būtų įdomu, jei Vokietijoje kas nors imtų herbe paišyti ne erelį, o vištą, – tokį dailininką vokiečiai ne tik iš dailininkų tarpo išmestų, bet ir iš Vokietijos ištrenktų…
Ir vėl sėkmingai cituojame M. Katiną: “Istorijos tėkmėje Vytis keitėsi dešimtis kartų, todėl norint viešai pareikšti, kad viena detalė yra svarbesnė už kitą, reikia svarių argumentų”, – taip, dailininkui, atkuriančiam Lietuvos herbą, reikėjo Lietuvos ir Europos istorijos, Lietuvos ir Europos heraldikos gilių studijų ir žinių, reikėjo būti mažiausia antros eilės bajoru ir tik po to pradėti kūrybos procesą, kad paskui panašūs į M. Katiną autoriai nepradėtų ieškoti bajoriško “mėlyno kraujo” arklio plėškėse ar jo pauodegyje…
Antra vertus, M. Katinas teigia, kad “Lietuvos heraldikos komisija parengė naują herbo variantą, parengtą istorijos ir ikonografijos šaltiniais (bet ne heraldikos, – aut). Jame atsiranda mėlyna spalva, kuri simbolizuoja, kad Lietuvoje taip pat yra “mėlynojo kraujo”. Būtent ši spalva ir parodo, kad mūsų valstybė nėra vien tik mužikų kraštas be bajorijos užuomazgų”. Perskaičius tas eilutes, matyti, kad autoriui tikrai bus pavažiavęs stogas, – pamatyti arklio plėškėse tautos mėlynąjį kraują galima tik užsidėjus trispalvę kepurę arba išsibadžius akis… Nei heraldikai, nei bajorijai primityviai idiotiškų nuorodų nereikia, nes heraldika yra nuo seno sukūrusi visus reikiamus simbolius ir jų reikšmes, jų semantiką. Lietuvos diduomenei ir bajorijai, kuri pasaulyje yra pripažinta mažiausiai tris tūkstančius metų, kuri yra susigiminiavusi su visomis žymiausiomis Europos imperatorių, karalių, didikų ir bajorų giminėmis, kuri puikiausiai žino savo istoriją ir savo kilmės šaknis (jei nežinotų, nebūtų Lietuvos didikai ir bajorai), nei Aukščiausios Tarybos, nei Seimo, nei jokių heraldikos komisijų sovietinių nuorodų ir pažymų nereikia. Čia, gi, ne stojimas į komunistų partiją…
M. Katinas mėgina ginčytis, kalbėdamas apie dabartinio herbe pavaizduoto arklio ekipuotę, teigdamas, kad arklio apkarstymas įsikabinimo virvėmis būdingas Vokietijai, o ne Lietuvai, kad jam tai logiškai suprantama, bet ne iki galo pagrįsta. Aišku, negali būti žmogui iki galo pagrįsta tai, ko jis nežino, – senosios Lietuvos kariuomenės ekipuotės. Bet pažiūrėkite, kaip puikiai M. Katinas pats save paneigia, rašydamas, kad XV amž. italas Aleksandras Guagnini ar 1920 m. A Zmuidzinavičius paišė virviuotus arklius. Ir tai tiesa, nes jie Lietuvos herbą ne kūrė, remdamiesi heraldikos taisyklėmis, o perpaišė, kopijuodami iš flamando Bergshamaro fantazijos sukurto herbo. Tai yra nepalyginami dalykai ir nors kiek istorijos ragavęs šį skirtumą tikrai pajustų. Čia tas pats, kaip ir A. Guagnini paišyti Lietuvos karalių barzdoti “portretai”. Tai buvo renesanso dvasioje ir aplinkoje išaugusio italo supratimas apie Lietuvą ir jos senovę, bet tada kokiam biesui Algirdui ir Kęstučiui (kaip mini istoriniai šaltiniai, – aut.) vykstant į karus, reikėdavo su savimi imtis net tris barzdaskučius, kodėl Vytauto amžininkai, rašydami apie jį, pabrėžia, tai, kad jis visada būdavo karališkai švariai nusiskutęs? Čia, vėlgi, M. Katinas, studijuodamas Lietuvos istoriją, matyt, bus praleidęs ne bibliotekoje, o alubaryje. Lietuvos karaliai ir didikai tuo ir skyrėsi nuo prastuomenės, kad jie nenešiojo barzdos, tai buvo jų privilegija, – tik mužikai buvo barzdoti…
Baigdamas M. Katinas nusivažiuoja į tokias trispalves lankas, kad iš juoko galima ir žagsėti. Būtent mano straipsnyje yra pabrėžiama, kad Lietuva yra genialių karių šalis, straipsnyje rašau ne tai, kad Lietuvos herbas iš esmės yra blogas, atvirkščiai, teigiu, kad Lietuvos herbo dabartinis piešinys yra niekam tikęs, kad jį piešę ir patvirtinę žmonės yra beraščiai ir tokie pat, kaip ir M.Katinas, analfabetiškai nesuprantantys savo daromų ir sakomų nesąmonių bei kvailysčių.
Reikia, gi, gyvenant II-jame tūkstantmetyje, net nežinoti savo krašto istorijos ir dvoktelėjusiu bolševikiniu tvaiku apsvaigus it papūgai kartoti, kad “bajorija pirmoji atsisakė lietuviškų atributų ir mušėsi sau į krūtinę, įrodinėdami savo lenkiškų šaknų autentiškumą”. Būtų galima sakyti, kad M. Katinas yra analfabetas, niekuomet neskaitęs Lietuvos istorijos, kad jis negali suvokti, jog būtent Lietuvos diduomenė ir bajorija sukūrė Lietuvos karalystę, – vieną didžiausių Europos valstybių. Būtent lietuvių aristokratai viduramžiais valdė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Kroatiją. Būtent mūsų kilmingieji protėviai įvedė Europoje valstybingumo institucijas, kelių tiesybą ir savo valstybės diplomatiją, Lietuvos kariuomenę ir ginkluotę, karo mokslų strategijas ir taktikas, Lietuvos Statutą, kad jau XVI amž, Lietuvos bajorai rašė ir leido knygas 46 kalbomis, kad jie išmokino knygas spausdinti ir anglus, ir rusus, kad jei įkūrė Vilniaus universitetą ir biblioteką, jie pastatė žymiausius Europoje kanalus su šliuzais, jungiančius Baltiją su Juodąja jūra, kad Lietuvos teatrai, opera ir baletas prasidėjo ne Palangos daržinėje, o Lietuvos karalių ir didikų rūmuose, kad visas naujas, pažangias idėjas Lietuvos gyveniman diegė išsilavinę ir didžiausi Lietuvos patriotai – Lietuvos didikai ir bajorai. Ir to iš jų niekas nei atims, nei paneigs, net ir kasdien dėvintys trispalves kepures.
Teigti, kad bizantiškasis stačiatikiškos tikybos simbolis yra patriarchalinis Lotaringijos kryžius, gali tik absoliučiai nekompetentingas kryžių simbolikos žinovas. O rašyti, kad šis slaviškojo tikybos simbolis, vos ne kasdien televizorių ekranuose matomas nūdienos stačiatikiško tikėjimo šalių insignijose, yra “Jogailaičių kryžius”, – reikia ne tik trispalvę kepurę užsidėti, bet, kad ir po ja toks pat trispalvis kvaišalas virbėtų…
Vaje, kiek dar daug žinoti tokiam „komentatoriui“ Katinui reikia…Na, bet jis dar jaunas, dar ir skaityti gali išmokti…
Bet Lietuvos katalikų vadovybei, Lietuvos Prezidentui, Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos Seimui, Lietuvos valdininkams vieną kartą reikėtų apsispręsti, kas jie yra – stačiatikiškos Rusijos vergai ar laisvos nepriklausomos Lietuvos piliečiai katalikai. Kaip kitaip galima paaiškinti, kad Lietuvos šventoje vietoje – Palangoje, kur niekada negyveno nė vienas rusas stačiatikis, nebent tik komunistas sovietiniais laikais, mūsų visų akyvaizdoje išdygo rusų stačiatikių cerkvė su ypatingai aršiu ir pretenzingu ruseliu popu?…

Literatūra:
Baume W. Der altpraeussishes Shild. “Alt-Preussen”, 6 Jahrang, I, 1941.
Bochenski Z. Polskie szyszaki wczesnosredniowieszne. Krakow, 1930.
Nadolski A. Studija nad uzbrojeniem polskim w X, XI, XII wieku. Lodz, 1954.
Radzvilovaitė E. Lietuvių genčių skydai II-VIII amž. MA darbai. A.2, 1966.
Sarnowska W. Miecze wczesnosrednowiescene w Polsce, “Swiatovit”, XXI, 1955.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amž.Vilnius, 1970.
Арциховский В.Н. Оружие. НКДР, 1947.
Кирпичников А.Н. Русские мечи XI-XIII веков. КС, Москва, 1961.
Кирпичников А.Н. Русские шлемы X-XIII веков. СА, 1958.
Куликаускене К. Погребения с конями у древних литовцев. СА, 1953,

Dėl Kazimieros Prunskienės Rusijos kunigaikštienės titulo
Sankt Peterburge – staigmena
„Jūsų šviesybe“, – taip dabar galima kreiptis į žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę, šią savaitę tapusią Rusijos kunigaikštiene. Garbingas titulas K.Prunskienei buvo suteiktas birželio 7 dieną, kai ministrė su delegacija viešėjo Sankt Peterburge.
Apdovanojimo ceremonija vyko vienoje cerkvėje, kuri šiuo metu rekonstruojama. Titulą ministrei suteikė apeiginiais rūbais pasipuošęs šventikas.
Rusijos tarptautinių asmenybių rūmų sprendimu K.Prunskienei už didelį asmeninį indėlį į tarptautinę socialinę, ekonominę ir kultūrinę plėtrą buvo įteiktas Tarptautinės garbės ordinas bei Visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II pasirašytu dokumentu suteiktas kunigaikštienės titulas.
„Gerokai suglumusi paprašiau duoti truputį laiko pasitarti su delegacija. Sutikau priimti titulą, nes niekas neįžvelgė politinės provokacijos. Mane pašventinęs stačiatikių dvasininkas įteikė raštą bei segę, kurie liudija, kad esu kunigaikštienė“, – pasakojo politikė.
Tarptautiniai asmenybių rūmai pritariant UNESCO įsteigti 1991-aisiais ir turi atstovybes 36 pasaulio valstybėse. Tarptautinės garbės ordiną yra gavę pasauliniu mastu žinomi asmenys – popiežius Jonas Paulius II, JAV prezidentas George’as Bushas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Italijos premjeras Silvio Berlusconi.
„Premjeras Algirdas Brazauskas man prisipažino irgi turįs tokį ordiną, bet ne titulą“, – užsiminė ministrė.
Apdovanojimą vertina santūriai
– Ar didžiuojatės Rusijos kunigaikštienės titulu? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo K.Prunskienės.
– Kaip čia pasakius? Aš neignoruoju jo ir nemenkinu. Priimu tai su pagarba. Viskas, kas yra netikėta, žmogų šiek tiek sutrikdo.
Bet aš filosofiškai žiūriu į šį dalyką – ne titulai daro žmogų asmenybe. Pats žmogus arba pelno, arba ne tuos apdovanojimus. Taigi ne aš pati užsimaniau gauti titulą, todėl ir priimu jį santūriai.
– Nejaugi niekas net neįspėjo, kad tapsite kunigaikštiene?
– Šita apdovanojimo dalis tikrai buvo netikėta. Žinojau tik tiek, kad gausiu ordiną. Po šios iškart prasidėjo kita ceremonijos dalis ir man įteikė kunigaikštienės regalijas.
Mano vardas ir pavardė įrašyti į Rusijos aukščiausių dvasininkų dar 1832 metais pradėtą rašyti aristokratiškų titulų suteikimo knygą, kuri yra Rusijos patriarcho žinioje. Sovietų laikais tai buvo sustabdyta, o 1992 metais atnaujinta.
Siųs dokumentus į Rusiją
– Kaip į jums suteiktą titulą reagavo jūsų sūnus ir dukterys?
– Apie tai žino tik sūnus Vaidotas ir vyriausia duktė Rasa. Jaunesnioji, Daivita, šią savaitę buvo išvykusi į kelionę.
Sankt Peterburge man paaiškino, kad šis titulas paveldimas. Vadinasi, jį turės ir trys mano vaikai bei anūkai. Kunigaikščio ženklą, tik be tai patvirtinančio pažymėjimo, po iškilmių dvasininkas perdavė ir mano sūnui.
Tačiau dėl šios garbės bus ir papildomų rūpesčių. Tarptautiniams asmenybių rūmams reikės nusiųsti duomenis apie vaikus, anūkus, jų fotografijų, kad būtų paruošti titulą patvirtinantys liudijimai.
Susitiksime savaitgalį, tada su šeima apie tai ir pakalbėsime.
Iki šiol aš esu sutrikusi, galvoju, kaip elgtis toliau. Turbūt reikės parašyti Rusijos patriarchui padėkos laišką, galbūt prisistatyti kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, apsilankyti pas tėvą Chrizostomą ir pasiteirauti, kaip tą titulą įvesti į lietuvišką aplinką.
Negalėjo patikėti naujiena
„Lietuvos rytas“ šalies istorikų pasiteiravo, ką jie mano apie ministrei suteiktą titulą.
„Nesuprantu, kaip patriarchas gali suteikti kunigaikštienės titulą. Bent jau anksčiau tokių dalykų nebuvo. Dabar – galbūt, kai Rusijoje daug kas neaišku“, – neslėpė nusistebėjimo heraldikos specialistas Edmundas Rimša.
Istorikas sakė iš pradžių nepatikėjęs tokia žinia.
Romos popiežiai nuo XVI amžiaus už didelius nuopelnus Bažnyčiai yra suteikę grafų, kunigaikščių, baronų titulus. Daug žmonių šiuos titulus gavo XVIII ir XIX amžiaus pradžioje.
„Ar K.Prunskienei suteiktas titulas yra tikras, aš negaliu pasakyti. Šiaip jau tokį titulą gali suteikti imperatorius, karalius.
Kiek girdėjau, aristokratiškųjų titulų liudijimus Rusijos žmonėms dabar oficialiai pasirašinėja vienas Romanovų dinastijos palikuonių, gyvenantis emigracijoje“, – pasakojo E. Rimša.
Nesuteikia jokių lengvatų
Panašios nuomonės yra ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė Loreta Skurvydaitė.
„Kunigaikščio arba grafo titulą teikia aukščiausiasis šalies valdovas, bet ne Bažnyčios hierarchas. Šis patriarcho mostas, matyt, – savotiška pagerbimo forma, tokį dalyką girdžiu pirmą kartą.
Kunigaikštienės titulas Rusijoje dabar iš esmės nieko nereiškia. Jis nesuteikia teisės paveldėti žemių, dvarų, negarantuoja lengvatų“, – sakė istorikė.

Bajoro A.Vincento Sako komentaras:
– Europoje, taip pat ir Rusijoje kunigaikštienės titulo suteikimas nėra garbės pripažinimas, o oficialus K.Prunskienės nuopelnų ir darbų Rusijai įvertinimas. K.Prunskienė, gavusi kunigaikštienės titulą jau yra priskiriama Rusijos aukštuomenei ir elitui. Kitaip sakant, už kenkėjišką veiklą Lietuvai, jos ekonomikos smukdymą, pilietinio susiskaidymo kurstymą, Lietuvos vardo diskreditavimą, už ilgametį ir nepriekaištingą darbą Rusijos KGB organuose Kazimyra Prunskienė yra oficialiai prieš visą pasaulio žmoniją patvirtinta Rusijos piliete ir privilegijuota Rusijos aukštuomenės nare.
– Jei Kazimyra Prunskienė gavo ir net priėmė Rusijos kunigaikštienės titulą, ji išsidavė, atskleidė savo priklausomybę Rusijos KGB ir valdžiai ir todėl už kenkėjišką veiklą, už Tėvynės išdavystę, už tarnavimą priešiškai šaliai turi būti oficialiai teisiama ir ištremta iš Lietuvos. Lietuvos istorijoje šlykštesnės ir niekingesnės išdavystės nuo Glinskio laikų (1507-1508m.) nėra buvę.
– Mūsų dienų Lietuvos politikai, nepasmerkę ir nenuteisę K.Prunskienės, įrodo, kad yra tokie lygiai tokie patys – savo Tėvynės ir tautos išdavikai, šlykštūs niekšai be garbės ir orumo.
– Įžūlus Lietuvių tautos išdavikės Kazimyros Prunskienės pareiškimas : „galbūt prisistatyti kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, apsilankyti pas tėvą Chrizostomą ir pasiteirauti, kaip tą titulą įvesti į lietuvišką aplinką“, įrodo, kad Lietuva dar dabar tebėra Rusijos regionas, kuriame Lietuvos kardinolai, net istorikai
E.Rimša, L.Skurvydaitė būdami mužikais, nesuvokia heraldikos reikšmės pilietiniame gyvenime. Jei Loretai Skurvydaitei kunigaikštienės titulo suteikimas atrodo tik „savotiška pagerbimo forma“,
ir tai, kad „kunigaikštienės titulas Rusijoje dabar iš esmės nieko nereiškia. Jis nesuteikia teisės paveldėti žemių, dvarų, negarantuoja lengvatų“ įrodo, kad minėta panelė nieko nenutuokia apie aristokratiją ir jos reikšmę pilietinėje visuomenėje. Mužikiškai kaimiškas mentalitetas, esminių pilietinių dalykų nesupratimas, visuomenės rangų nevertinimas, garbės ir orumo ignoravimas yra komunistinė lagerinė pasaulėjuta ir pasaulėžiūra. Todėl lietuvių tautos išdavikė Rusijos kunigaikštienė Kazimira Prunskienė, remiama chamiškai nuolankaus mentaliteto pakalikų gali ir toliau nebaudžiama „vadovauti“ savo išduotai tautai…

Vincentas Sakas, jotvingių bajoras
Herbas „Atmintis“. Obalsis: „Honeste et superbia“.

Reklama
 

6 Responses to “Vincentas Sakas, Apie ką byloja Lietuvos herbas”

  1. Silvestras Says:

    „Apie ką byloja Lietuvos herbas“- perskaičiau ir patiko ,svariai argumentuotas analitinis straipsnis.

  2. Iona Says:

    Geras straipsnis,visi turėtumėte perskaityti ,ačiū
    …daug ką paaiškina

  3. Virginijus Says:

    Seniai galvojau ,kodėl herbe žirgas bėga atgal išsigandęs…Pasirodo,korektūros klaida,tačiau niekas neatsiprašė.Gal dar nevėlu?

  4. Arturas Says:

    geras straipsnis. palaikau 100%. ta tautine/ valstybine veliava kelia juoka kitu europos valstybiu veliavu fone.. primena Afrika ar pietu amerika.

  5. Valdas Says:

    Neabejoju kad tai padaryta tikslingai,kad sumenkinti musu sali,tauta. Reiktu istaisyti klaidas,ar taip ir liksim juokdariais,bailiais,muzikais…!???
    Siulai pasidalinti siuo straipsniu su visais kas imanoma,ir nepamirskim,kad galingiausias 21 amziaus ginklas yra TIESA!


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s