Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Parinko Alfredas Girdziušas. HumorasPasijuokime kartu… 2012/04/28

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 14:35
Tags: ,

Geram šokėjui niekas netrukdo. Gaila žmogaus…

Mokslas – šviesa. O nemokslas – vos prašvito, į darbą.

Vedybos – brangiausias būdas apsiskalbti.

Frezuotojas Ivanovas darbo saugumo techniką žinojo kaip savo 3 pirštus.

– Vaikeli, kas tave išmokė tokio nepadoraus žodžio?

– Kalėdų senis, kai naktį nugriuvo užkliuvęs už mano dviračio.

Petriukas pareina iš mokyklos namo. Tėtis klausia:
– Kiek gavai.
– Du
– Kodėl tiek mažai?
– Krizė, tėveli, krizė.

Londonas, bjaurus oras, stotelė. Stovi britas ir lietuvis. Britas sumanė parūkyti, išsitraukė cigaretę, prisidegs. Staiga jam pagailo šalia stovinčio susitraukusio lietuvio. Ištiesia jam cigaretę:
– Smoking?
– Ne, tiesiog nauji treningai…

Vyras ir moteris guli lovoje, spokso į lubas. Moteris mąsto:
– Tyli…nenori kalbėtis…turbūt manęs nemyli…turi kitą…
Vyras mąsto:
– Musė… ant lubų… kaip ji ten išsilaiko… savo mažom kojytėm?

Žmona vyrui:
– Tau vien seksas terūpi… O man reikia dėmesio.
– DĖMESIO! Dabar bus seksas!

Susitinka du kaimynai danguje. Klausia kits kito:
– Na, kaimyne, kaipgi tu numirei?
– Ai, sušalau… O kaip tu?
– Iš laimės. Grįžau iš komandiruotės, žiūriu – žmona viena. Apieškojau spintą, po lova, balkone – niekur meilužio neradau. Taip ir numiriau iš laimės.
– Reikėjo šaldytuve pažiūrėt. Dabar abu gyvi būtume…

Jaunavedžių vokiečių pora nusprendė savo medaus mėnesį praleisti viename iš šiltųjų kraštų ir taip atsipalaiduoti nuo žiemos šalčių Miunchene. Taip jau susiklostė, kad šeima negalėjo skristi tą pačia dieną. Jis išskrido ketvirtadienį, ji turėjo išskristi kitą dieną. Atvykęs į užsakytą viešbučio kambarį vyras pasiėmė savo nešiojamąjį kompiuterį ir parašė žmonai elektroninį laišką. Deja, įvesdamas a…dresą jis padarė klaidą ir išsiuntė laiškelį klaidos nepastebėjęs. Tuo metu Hamburge viena šviežiai iškepta našlė, ką tik palaidojusi savo vyrą grįžta namo ir patikrina savo elektroninio pašto dėžutę tikėdamasi perskaityti krūvas žinučių su užuojautom. Pirmas laiškas ir našlė krinta be sąmonės ant grindų. Čia pribėga našlės sūnus išsiaiškinti, kas gi nutiko jo mamai ir kompiuterio monitoriuje perskaito:
KAM: mano mylimai žmonai
NUO KO: nuo ką tik ją palikusio vyro
TEMA: ką tik atvykau!!!

******
Aš ką tik atvykau, bet jau baigiu čia apsiprast. Viskas kuo puikiausiai paruošta tavo kelionei rytoj. Jau dabar džiaugiuosi galėsiantis tave greitai pamatyti ir apkabinti. Tikuosi, tavo kelionė bus tokia pat šauni kaip ir mano. Prakeikimas, kaip čia karšta.

Girdėjote?
Nuo 2012 m. sausio 1d Vilniaus daugiabučiuose įvedamas naujas skaičiavimo
būdas už šildymą. Bus trys atsiskaitymo planai kuriuos pagal poreikį galės
pasirinkti gyventojai.
Planas “Zuokula“ 999 lt/ mėn*. Už šia sumą garantuojama, kad bute bus ne
mažiau 30 laipsnių net ir atidarius visus langus.
Planas “Šaltiena“ 499 lt/men*. Pasirinkusiems šį mokestį bute bus
palaikoma 15 c temperatūra.
Planas “Stimpu“ 299 lt/men*. Pairinkusiems ši paslaugų planą, bute bus
palaikoma 10c temperatūra.
* Mėnesio gale taikomas papildomas kuro mokestis.
Negalima pasirinkti plano “Stimpu“ jeigu kas nors iš kaimynų už sienos
užsisakė planą “Zuokula“.
Pasirinkę planą “Stimpu“ privalo kas dešimt dienų registruotis telefonu
ir patvirtinti, kad dar yra gyvi.
Lauko temperatūrai pakilus virs +15c visiems automatiškai įjungiamas
planas “Žiema 199 lt“

Урок сексуального воспитания.
Учительница: – Дети, мы начинаем изучать
интересный предмет.
Очень скоро в нашем классе мальчики
заинтересуются девочками,
а девочки мальчиками…
Вовочка: – Марья Ивановна, а можно те, кто
уже …… ,пойдут играть в футбол?

Я очень вежливый человек…. и даже когда
посылаю человека нах…,
то всегда перезваниваю и спрашиваю, как
он добрался.

– Как бы откосить от армии?
– Замутить с дочкой нашего военкома.
– Да у него парнишка.
– Ну если ты такой разборчивый, то иди в
армию.

Украинские вегетарианцы… доказали что
сало – это растение.

На скользком крыльце количество
культурных людей резко сокращается.

– Доктор, скажите, у меня грипп?!
– Да!
– Свиной?!
– Да! Только свинья могла вызвать “скорую“
в 4 утра с температурой 36,7!

Те, кто говорят, что ночью есть нельзя,
пусть попробуют объяснить,
для чего придуман свет в холодильнике.

Чтобы победить на перевыборах, Обама
тоже решил вступить в Единую Россию.

Я убедился – у нас на работе снотворное
добавляют даже в кофе…

– Абрам! Кто придумал 8-е Марта?
– Я знаю? Клара Цеткин!
– А зачем?
– Я знаю? Наверное цветами торговала!

В 1975 году академик Сахаров получил
Нобелевскую премию мира.
То есть, человек, придумавший водородную
бомбу, получил премию мира имени
человека, придумавшего динамит… Миру
мир …

Пришла бабка в поликлинику к терапевту заходит.Терапевт ей:
-ФИО
-Чего милок?
-ФИО?
-Не поняла.
-Поймёшь тогда и заходи.
Вышла и задумалась,в коридоре её спрашивают:-Бабка чё случилось?
-Да какое-то ФИО спрашивает.
-Это фамилия,имя,отчество.
Заходит опять. Терапевт: – ФИО? Бабка: -ХУЯ.
-Чегоооооо?
-Харитонова Ульяна Яковлевнa

Уважаемые египетские мятежники!
В ходе своих выступлений постарайтесь
не снести пирамиды.
Новые мы вам строить не будем.
Евреи.

 

Lithuania’s winter war: Jan. 13, 1991

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 11:27

Lithuania’s winter war: Jan. 13, 1991 (1)
2011-01-13 10:00
Paul Scott | http://www.lithuaniatribune.com
A+A–

The protestors huddled around makeshift bonfires, the moisture on their breath visible in the cold air. Those at the front of the barricades armed themselves with hunting rifles and Molotov-cocktails.
It was January 1991 and the city of Vilnius was in the grip of a bitter Baltic winter. Tens of thousands of people had journeyed to Lithuania’s capital by any means possible. They had answered the most important call of their lives.
“The only force which can safeguard the leadership of Lithuania is the people. We are inviting residents of Vilnius and other areas of Lithuania to stand guard tonight and tomorrow near the Parliament,” reads the statement from President of the Lithuanian Supreme Council, Vytautas Landsbergis. “These days could be crucial. Our solidarity and determination are a dire necessity now.”
Twenty years ago this month an estimated 50,000 Lithuanians took to the streets of Vilnius to defend the country’s fragile independence. Breaking from Soviet rule the previous March had not come without repercussions. A blockade had made everyday life difficult and inflation had risen to an unprecedented level. There was tension on the streets and those loyal to the Communist Party began a series of counter-strikes and protests. Something had to give.
Day-by-day the Soviet military presence in the city grew. Key buildings were seized by force, the National Defence Department and the Press House were among the first. Rumours began to circulate that the Parliament building would be next.
“There were two rows of barricades erected made of tractors, trucks and material from nearby building sites,” says Alfredas Girdziusas, who was 43 at the time and working as a photojournalist for the Lietuvos aidasnewspaper. “The enrolment of volunteers continued, oath was taken and rifles were handed out,” he says. “There were lots of young people that helped to keep watch and erect the barricades.”

Ruslanas Irzikevicius, who just tuned 17, was one of those younger protestors. “I left home without informing my mother. I took the Lithuanian flag, and had almost no money,” he says. “A truck gave me a lift to Vilnius and when I got there crowds of people were massing around the Parliament building. I spent the next three or four days there, almost without sleep.”
People continued to pour into the city. “You could distinguish those who had just arrived by the state of their shoes. If a person was walking with dirty shoes we would say that this person has been here for a long time,” he says.
To the north of the Parliament events escalated, with tragic consequences. In the early hours of January 13 Soviet tanks and heavily armed combat vehicles reached the city’s iconic television tower, the tallest structure in Lithuania.
Alfredas’ sixteen-year-old son, Renatas was at home. “My younger brother and I were watching the news on television when Soviet soldiers stormed the tower. We watched as a soldier switched the camera off and the live broadcast was terminated,” he says. “It was the last sign for many people to rush to the Parliament.”
At 01:50 the killing began. In an attempt to disperse the large number of pro-independence supporters Soviet soldiers fired live rounds into the crowd, killing ten. Two more protestors were crushed to death by advancing tanks and many more suffered injuries.
One demonstrator was struck in the face with an explosive device causing fatal injuries, another died at the scene from a heart attack. The death of a Soviet soldier, shot in error by Soviet forces brought the total number of dead to 15.
Hours later the news of the killings filtered through to those gathered at the Parliament. Ruslanas, Renatas and Alfredas were among the crowd. “Nobody believed that the soldiers would fire,” says Alfredas. “Moscow’s belligerence and disregard for people’s lives was under-estimated.”
In spite of the danger Ruslanas was prepared to defend Lithuania’s independence, whatever the cost. “There was a feeling of solidarity and resolve. The mood was not of who we were standing against but what we were standing for,” says Ruslanas. “We were ready to die.”
Later that day Soviet forces moved to within striking distance of the Parliament. Surprisingly the tanks retreated, and a repeat of the bloodshed at the television tower was avoided.
Soviet leader Mikhail Gorbachev denies he ordered the soldiers to open fire. He did later admit that momentum for independence gathered pace as a result of the killings. “Even if they had been supported before, Landsbergis would now look like a hero in the eyes of the Lithuanians,” he writes in his memoirs.
In the eyes of Alfredas there were many heroes. “Tears were not seen – only hope. We were crying later, when we buried Lithuania’s children,” he says. “The entire country was mourning for them then.”
Sporadic skirmishes between Soviet forces and pro-independence groups continued into the summer of 1991. The scenes at the television tower in the early hours of January 13 were not repeated. The eventual collapse of the Soviet Union in August released Lithuania from more than 50 years of occupation and the restoration of independence was complete.
Thirteen years later Lithuania was accepted into the European Union. The transition from imposed communism to the Western ideals of the free market has not been easy. The country has one of the highest suicide rates in the world and is suffering from an exodus of young, educated people.
Lithuania’s current plight angers Alfredas. “Oligarchs of post-Soviet mentality are in our government, they made their fortune when others were freezing in the barricades. The lands are free of young people and education is not affordable,” he says. “After 20 years we got this, we never expected this 20 years ago.”
Despite the problems, Ruslanas demonstrates the spirit which originally brought Lithuanians together in 1991. “I hope that neither me, nor my children will ever have to be in such a situation again in the future,” he says. “But if the worst came to the worst I know where I would be.”

This slideshow requires JavaScript.

 

Vilniaus fotoetiudai, Alfredo ir Pijaus Girdziušų fotoarchyvai

This slideshow requires JavaScript.

 

Č.Lapinskas. POLIGRAFAS

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 9:25
Tags: , , ,

Konfederacija Lietuvos Jungtinis Demokratinis Judėjimas
http://www.demokratija.net/ – „Google“ kopija
Prieš 1 dieną (-ų) – … savanorių draugijos vado Broniaus Pacevičiaus šviesiam atminimui. … Edvardas Čiuldė, Vytautas Rubavičius, Romualdas Ozolas, Bronius …
POLIGRAFAS
Paskelbta: 2012/02/29
Lietuvos karalystėje (vadinkim tiesiog Lietuva) gyventi nenuobodu. Kasdieną vis kokia nors naujiena. Esama nuomonių, kad tokią įvykių raidą lemia politinė ar seksualinė korupcija. Nors esti požymių, kad kai kurie veikėjai dar gyvi atsikratė dviveidiškumo, vadinamo politika, ir niekina savigarbos neturėjimą, vadinamąją diplomatiją. Gali pasijusti kaip viduramžių Vatikane.
(Klaus-Ruediger Mai/ Vatikanas. – Vilnius: Alma littera,2010. – 464p.)
Iš visų menų labiausiai klesti nepranokstamas intrigų menas. Bažnyčia pretenduoja į Valstybės žemes, kad jas pardavusi spekuliantams užsidirbtų 4 mlrd. Litų. Ar ne svieto pabaiga, kai dominuoja ir valdo godulys. Lietuvoj teisybė – kaip šiknoj šviesybė. Visai neaišku, ką daryti su tuo drakonu, – nugalabyti ar užkutenti. Man asmeniškai imponuoja užkutenimo variantas. Dvare nuolat rezgamos juodinančios užkulisinės intrigos. Šių sportinių batalijų lyderiu pastaruoju metu regis tapo prokurorai.
Prokurorai
Mane kaip pilietį ir karininką ypač įžeidė GP veiksmai „Snoro“ aferoje. Nežinau, kas tą žinią nunešė L. rytui ar pardavė bankininkams, bet kaltė tenka tik prokurorams. Juk tai jie organizavo „slaptą“ linksmą vakarėlį. Gaila, kad negaliu pakviesti į dvikovą. Belieka ilgėtis laikų, kai karininkai išsiaiškindavo akis į akį. Prokuratūros vadovai aiškinasi taip nevykusiai, tarsi būtų spuoguoti paaugliai. Ministras Palaitis apskritai „nei prie ko“.
Klausimas esminis – kam jie apskritai reikalingi. GP, VSD – ką jie saugo ir ką gina? Savo piliečių sekimas, tąsymas po teismus „dėl garbės ir orumo“ arba sugalvoti kaltinimai (kaip Kusaitei) yra tokio žemo lygio, kad blogiau neįmanoma. Prasimanė kariauti su savo piliečiais. Vis ieško progų bauginti, gniuždyti ar materialiai apiplėšti. Jei teismai elgtųsi oriai, tai apskritai tokių bylų neimtų svarstymui. Galite laikyti tai įžeidimu. Bet tokiu būdu jus įžeis dešimtys, šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių.
Kokia išeitis?
Susitarkim taip. Mes, t.y. piliečiai gyvenam laimingai sau, o jūs – gyvenkit su savo paslaptimis ir poligrafais. Ir nekiškit nosies į mūsų gyvenimus. Galit užsibarikaduoti savo juodoje dėžėje, netgi langus užsimūryti. Arba eikit sau „šieno ravėti“. Arba bėkit į užsienį.
Esu tikras, kad jūsų paslaugų niekas nepasiges. Galite net miegoti darbe, apsikabinę savo poligrafus. Tada pamatysite, kokia tai kančia saugoti paslaptis, kai negali jų nei parduoti, nei kam nors papasakoti. Tuo tarpu Seimo antikorupcijos komisija viską išsiaiškins ir dės tašką.
Dar laisvalaikiu galėtumėt poligrafu patikrinti mano brangiąją kaimyne Matildą. Apsimeta „šventuole toskaniete“ iš XI a., bet esama žinių, kad net popiežius keisdavo. Mano prisirišimo prie Matildos tikrinimo rezultatai tikrai nepablogintų. Bet būtų juoko.
Mes apsieisime be visokių bildukų, begėdžių šnipelių ir provokatorių. Tokia mūsų politinė ir seksualinė valia. Kur kas įdomiau kurti šviesų, atvirą gyvenimą nesidairant į KGB ar dar kokias sugalvotas šmėklas. Mums pakaks ir politinės valios, ir pasirinkimo, ir patriotizmo. Nes nusipelnėme gyventi linksmiau.
Pagarbiai Č.Lapinskas, Vilnius, 2012.02.28

P.S. Skiriu Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos vado Broniaus Pacevičiaus šviesiam atminimui.

 

Alfredas Girdziušas. Skyrybos

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 9:05
Tags: , , , , ,

Alfredas Girdziušas.     

Skyrybos

Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties…
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Vos susitvarkiau…
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Atsilikęs nuo gyvenimo permainų – dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, kad tau patiko jos apvalumai, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, ji priminė, tik neįsižeisk, nupenėtą persirijusią kiaulę. Man patinka kitoks stilius – kietos, mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. Kad ir kiti nesunkiai suprastų tavo skonį pamatę ją. O kai tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, kad aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Pažvelk į save. Ir lieknas ir tvarkingas. O aš su saviškiais kitaip. Patinka man – tegul būna. Ne – iškart lauk. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, tvarkingas, gražus…
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos laikėsi pastaruoju metu, svyravo. Stipriau prisilieti ranka, tai jis ir nukrypsta, o dėl švarumo… Beje, dėl kojų jis man ir patiko – stambokos, bet, pamaniau, įvertinus maniškį būdą, išlaikys visą mano gyvenimėlį. Atsimeni mano gimtadienį kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą tarp kojų užčiuopiau. Lyg stambokas varžtas kažkoks, nežinau kaip ir vadinasi lietuviškai normaliai. Sugriebiau kiek tik leido jėgos dviem rankom, truktelėjau už galvutės, bet geriau jau būčiau to nedariusi – jis nulinko, o kojos visai išsiskėtė,  šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį, o į galvą nesutelpa mintis, kiek jis tądien galėjo išlaikyti. Matau, tie visi buteliai tušti ir užkandos kalnai, tos dovanos man, ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų jūsų buvau ant jo užsirioglinusi…
-Taip, tada tu mums pademonstravai smagų šokį. Linksma buvo. Stovim ratu aplink jį. Tu ant jo… Atsimeni kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš stoviu pusiau nusirengęs ir… dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidau pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir toliau kračiau savo smegeninę ar ne grįžti pas tave. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir… Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Atrodo ir mažai skanavau visko…
-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą, gal gražesnę nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietesnę, kaip sakoma – modern. Pamatysi, užgulęs ją patirsi tokią palaimą. Patikėk, pati esu tai patyrusi – kiek tu ją spausi, tiek ji tau atgal duos gėrio ir malonumo. Savotiškas kūno ir sielos masažas. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, juk ne šešiolikmetis esi.
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent apie tokią aš ir svajojau, mačiau ją vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti…
Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme ir, kaip susitarę, žvelgdami pro laiptinės langą

į mūsų kiemą, mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa-lova, o kaimynė su išklebusiu stalu, išgriozdintu prie šiukšliadėžės.