Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Alfredas Girdziušas. TRAKŲ KRAŠTAS.LT 2010/06/23

ALFREDAS GIRDZIUŠAS – Trakų Kraštas
Išsilavinimas AukštesnysisGimimo data 1948.06.05Gyvenamoji vietovė Trakų rajonas, LentvarisTelefonas 869881744.
http://www.trakukrastas.lt/zmones/alfredasgirdziusas.html – Google kopija

El.paštas: info@trakukrastas.lt
Mobilaus telefono numeris: +370 698 27197
http://www.trakukrastas.lt

ALFREDAS GIRDZIUŠAS
Išsilavinimas Aukštesnysis
Gimimo data 1948.06.05
Gyvenamoji vietovė Trakų rajonas, Lentvaris
Telefonas 869881744
Elektroninis paštas a.girdziusas@gmail.com alfredas@digitalphoto.lt
Svetainių adresai: http://girdziusas.ten.lt, http://paliesius.photodom.com, http://agirdziusas.blogspot.com, https://girdziusas.wordpress.com

II. Veiklos aprašymas

Puoselėjamos veiklos rūšys: fotomenas

Pirmąsias viešas fotoparodas pradėjo eksponuoti nuo 1982 metų. Tai buvo gerai žinomi Lietuvoje bei užsienio šalyse autoriniai fotolakštai „Apšvietimo etiudai, aktai“.

Nuo 1988 metų kaip fotokorespondentas ir žurnalistas pradėjo aktyviai dalyvauti Lietuvos atgimimo akcijose. Dėl pilietinės tautinės veiklos teko patirti moralinę, fizinę ir turtinę žalą: 1990 metais sovietinių kareivių „Spalio revolicijos“ parado metu buvo užpultas Kauno desantininkų, sudaužyta aparatūra; lapkričio 23 dieną sovietų karinė prokuratūra raštu Nr.3107 atsakė, jog „kaltų nerasta“, o lapkričio 30 d. kareiviai iš Šiaurės miestelio (osobistai), ieškodami foto kadrų suniokojo foto studiją.

Alfredo Girdziušo surengtos foto parodos, pristatančios 1991 metų sausio mėnesio įvykius „1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje“ turėjo didelį pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje (Lenkijoje autoriaus fotoparodas kuravo Lenkijos Seimo senatorius Andžej Kralčinskis [Andrzej Kralczynski]).

Alfredas Girdziušas suteikė galimybę Lietuvos Seimo archyvui iš savo asmeninio foto archyvo pasidaryti virš 8500 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Apie 10 000 kadrų dar kopijuojama (papildoma informacija pradėta kopijuoti nuo 2009 m. gegužės mėn.)

Nuo 2003 metų Alfredas Girdziušas Vilniaus licėjuje veda meno (fotografijos) raiškos pamokas 11-12 klasių mokiniams.
Kasmet menininkas suorganizuoja apie aštuonias savo mokinių fotografijų ir apie penkias personalinių darbų parodas.

Lietuvą bei užsienio šalis apkeliavo autorinės Alfredo Girdziušo fotografijų parodos – foto novelės „Ūla“ (Lietuva, Lenkija, Rusija) bei „Atmintis“ (Lietuva, Lenkija), foto parodos „Apšvietimo etiudai, aktai“ (Lietuva, Estija, Rusija, JAV, Prancūzija, Japonija), „1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje“ (Lietuva, Lenkija).

• Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfredas_Girdziu%C5%A1as“, Kategorijos: Lietuvos fotografai | Lietuvos žurnalistai.

Internetiniai puslapiai, kur galima surasti mano fotodarbus bei straipsnius, iliustruotus mano fotografijomis:

http://girdziusas.ten.lt
http://paliesius.photodom.com
http://galfredas.livejournal.com
http://api.hi5.com/rest/feed/journal/134209162
http://photosight.ru/271859
http://girdziusas.flamber.ru
https://girdziusas.wordpress.com
http://facebook.com/10628837
http://www.flickr.com/photos/80262953/alfredasfoto
http://agirdziusas.blogspot.com
http://photographers.com.ua/profile/alfredas_girdziusas/ ir kiti

Biografija: Fotografas, žurnalistas

Baigė Vilniaus technologijos technikumą, fototechniko specialybę (su pagyrimu) bei Vilniaus universitetą,, žurnalistikos specialybę.

Dirbo šių leidinių redakcijose: „Mūsų žodis“, „Mano miestas/My City“, „Idea Models“; dienraščiuose „Respublika“, „Lietuvos aidas“, „Diena“, „Galvė“, „Trakiečių rūpesčiai“.
Lietuvos Fotografijos meno draugijos narys nuo 1988.10.11

Kūrybinė veikla:
1980-1989 m. sukurti foto etiudai „Ūla“ ( Dzūkijos peizažai), eksponuoti Lietuvos aklųjų draugijos (dabar – LASS) Kultūros rūmuose. Įvairiose Lietuvos rajonų bibliotekose surengta apie 15 parodų.
1982 m. surengta Pirmoji foto paroda“Apšvietimo etiudai, aktai“, kuri iki šių dienų „keliauja“ po Lietuvą, pasipildydama vis naujomis kinta nuotraukomis.

1982-2009 m. „Apšvietimo etiudai, aktai“ buvo eksponuota:
Vilniuje, buvusiame Kino teatre“Vilnius“,
1987m. – Maskvoje,
1988m. – Čikagoje,
1989 m. – Ignalinos rajono bibliotekoje,
1988 m. – Kemerove,
1989 m. – Taline,
1993 m. – Japonija, Tokijas ,
2000 m. “FoRiVa“ parodų salėje,
2003 m – „Profoto“ fotosalone
2005 m. – Technikos bibliotekoje Vilniuje ,
2005 m. – VRM kultūros rūmuose,
2009 m. – Vilniaus apskrities Kultūros centre,
2000 m.– k/t “Skalvija“,
2000 m. – „ Liteurofoto“ parodų galerijoje Alytuje,
2003 m. – Adomo Mickevičiaus bibliotekoje,
2004 m. – Merkinės muziejus,
2005 m. – Zarasų KR
2009 m. – Bernotų kaimo seklyčioje,
2009 m. – Švenčionių “Nalšios“ muziejuje,
2009 m. – Adutiškio kultūros namuose ir Ignalinos kultūros rūmuose,
2009 m. – Didžiasalio kultūros namuose, Visagino kultūros rūmuose

Fotonovelė „Ūla“ nuo 2005m. apkeliavo septynis Lietuvos miestus: Vilnių (eksponuota Vilniaus rotušėje, Technikos bibliotekoje, Kalvarijų bibliotekoje, VRM KR, A.Mickevičiaus bibliotekoje), Merkinę, Ignalinos rajono Bernotų kaimo seklyčią, Trakus, Varėną, Švenčionis, Švenčionėlius, Zarasus, Merkinę.

Fotonovelė „Atmintis“ 2008 -2009 m. buvo eksponuota Vilniaus Karininkų ramovėje, Technikos bibliotekoje, Ekonomikos mokslų kolegijoje, Lietuvos kariuomenės savanorių būstinėje-karo technikos muziejuje, taip pat Ignalinos rajono Bernotų kaimo seklyčioje, Mielagėnų parapijos namuose, Merkinėje ir Punsko lietuvių kultūros namuose (Lenkija).

Fotoparoda „1991 metų sausio mėnesio įvykių kronika Lietuvoje“ nuo 1991 metų kasmet skirtinguose Lietuvos rajonuose buvo eksponuota net 27-iose vietose: Lenkijoje“Kronika Wydarzen na Litwie w styczniu 1991″ – Krokuvoje, , Bielsku Bialej, Mszana Dolna miestuose ; Lenkijos-Čekoslovakijos teatrų festivalyje ‚Na granicy“, Cieszyn’e-Česky Tėšine, Prancūzijoje Amiene (Amiens), Lietuvos Respublikos Seime. Ši paroda padovanota Lenkijos senatoriui Andžejui Kralčinskiui, kuris šiuo metu eksponuoja minėtus darbus įvairiuose Lenkijos miestuose.

Gausios mokinių iš Vilniaus licėjaus fotoparodos: „Vilniaus Šanchajus“, „Tristis est Anima mea“, „Gamta, žmogus, daiktai“, “Esu…“ , surengtos Vilniaus Technikos bibliotekoje, A.Mickevičiaus bibliotekoje, Kalvarijų bibliotekoje, VRM KR , Karoliniškių bibliotekoje, Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, taip pat įvairiuose Lietuvos rajonuose bei užsienyje – Merkinės muziejuje, Anykščių kultūros namuose, Švenčionių ir Švenčionėlių bibliotekose, Sankt Peterburge (Rusija).

2007- 2008 m. fotografų klubo „Fotogurmanai“ foto parodos „Tai skiriu Tau“ surengti pristatymai visoje Lietuvoje.

Be fotoparodų autorius spausdina ir menines nuotraukas, kurios ne kartą buvo eksponuotos įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose – laikraščiuose bei žurnaluose: „Vyras ir moteris“, „Idea Models“, „Litva segodnia“ ir kit),

Autoriaus foto nuotraukos buvo panaudotos ir knygų iliustracijoms, pvz. Jonas Juodagalvio „Švenčionių kraštas“(1996m.)„Vyras, moteris ir meilė“ (1995 m.)

Dalyvauja asocijuotų struktūrų, t.y. amatininkus ir kultūros, meno veikėjus vienijančių organizacijų veikloje: Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Reklama
 

Ats.gr.dr.Vytautas Račkauskas ““Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus… ir nežinomas savanorio Murausko kapas 2009/04/26

Ats. gr. dr.Vytautas RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas, LKSD

Savanorių draugijos ekspedicija: knygnešiai į Seinus…
ir nežinomas savanorio Murausko kapas

Lietuvos kariuomenės Savanorių draugija (LKSD) tradiciškai, IV kartą, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga, organizavo pažintinę išvyką – ekskursiją (2008 m. liepos 5-7 d.), kuri kelionės metu po Suvalkų kraštą (Lenkija), tapo rimta ekspedicija. Šios ekspedicijos, kodiniu pavadinimu „Savanoriai knygnešiai“, pajėgos buvo sustiprintos profesionaliu fotografu Alfredu Girdziušu ir filmavimo įranga (operatorius – savanoris Dainius Gudelis).
Devynių žmonių ekspedicinė grupė, išvykusi iš Vilniaus ir prieš pervažiuodama Lietuvos-Lenkijos sieną, liepos 5 d. aplankė paskutinio Nepriklausomybės kovų savanorio Kazio Varkalos kapą Išlauže (Prienų r., mirė 2005 m.), DLK Kęstučio paminklą Prienuose, pirmo žuvusio Nepriklausomybės kovų karininko Antano Juozapavičiaus (žuvo 1919-02-14), savanorio Artūro Sakalausko (žuvo 1991-08-21), kario Arūno Jarmalavičiaus (žuvo 2008-05-22) ir pokario partizano Kazimiero Savičiaus-Urano (mirė 2008-01-15) kapus (visi palaidoti Alytuje), žuvusių Kalniškių (1945-05-16, 55 pavardės) ir Liepakojų mūšiuose (1945-11-21, 22 pavardės) partizanų kapus Simne (Alytaus r.) ir pačią Kalniškių mūšio vietą (šalia Krosnos, Lazdijų r.), privatų akmenų ir jotvingių krašto muziejų „Jotvingių kiemas“ (Kybartų km, Būdviečio sen., Lazdijų r., ekskursijai gidavo šeimininko brolis Arūnas Mazurkevičius) ir paminklą knygnešiui Vincui Markevičiui jo buvusioje sodyboje Gilušių kaime (Lazdijų r., per sodybos gyvenamojo namo vietą buvo pravesta SSRS-Lenkijos siena-spygliuota viela).
Atvykusi į Seinus, LKSD delegacija iškart pateko į Liepos 6-osios šventę, kurią organizavo lietuviškos „Žiburio“ gimnazijos vadovybė (atsargos savanorių delegaciją iš Vilniaus nuoširdžiai priėmė ir globojo minėtos gimnazijos direktorius Algirdas Vaicekauskas bei kiti darbuotojai). Vilniaus savanoriai Seinų „Žiburio“ gimnazijai ir Punsko mokykloms padovanojo 65 knygas už 700-800 Lt sumą (knygas supirko ar dovanojo Vidmantas Kuprevičius, Tomas Valentas Alincevičius, Gedinimas Kurpavičius, Vytautas Voveris, Vytautas Račkauskas ir Bronius Pacevičius). Knygos išleistos 1990-2008 m., daugiausia lietuvių autorių, grožinė ir enciklopedinio pobūdžio, patriotine ir istorine tematika. Taip Lietuvos savanoriai tapo knygnešiais, tik į kitą pusę, iš Didžiosios Lietuvos…
Po iškilmingų kalbų ir įvairių dovanų lietaus, nuoširdžiai koncertavo A. Mamontovas su savo grupe, nakties tamsoje buvo demonstruojamas žavingas venecijietiškas viduramžių šokis su ugnimi – „ugnies šou“. Šventėje dalyvavo gausus būrys gimnazijos moksleivių ir mokytojų, svečiai iš Punsko ir gretimų kaimų bei „Didžiosios Lietuvos“ pasienio ir Vilniaus (pvz.: Šv. Kazimiero ordino atstovai). Pirmasis Lietuvos valstybingumo paminėjimas Seinuose tikrai pavyko… labai ačiū organizatoriams ir dalyviams…
Liepos 6 d., iš ankstyvo ryto, papusryčiavę ir aptarę, kad tokioje jaukioje, už Lietuvos valstybės lėšas statytoje, gimnazijoje norėtųsi tikrai mokytis (gimnazistų skaičius pamažu didėja), LKSD ekspedicija aplankė lietuvių poeto, Seinų vyskupijos ganytojo Antano Baranausko paminklą (statytas 1999-11-28, kapo aplankyti nepavyko – bazilikoje vyko mišios) ir Lietuvos savanorių kapus Seinų kapinėse. Tolimesnėje kelionėje, norint aplankyti Šlynakiemio kaimą (Punsko valsčius), kur 1949 m gruodžio 13 d. žuvo du Lietuvos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas irVytautas Prabulis-Žaibas, prasidėjo netikėta didžioji ekspedicijos intriga…
Pakeliui užsukę į Kampuočių kaimą (Punsko valsčius), kur yra pastatytas, kol kas vienintelis pasaulyje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui (1990-03-11) skirtas akmeninis paminklas, sutinkame, grįžtantį iš laukų, šio paminklo statytoją ūkininką Juozą Pečiulį. Nusifotografavęs su ekspedicijos dalyviais, šeimininkas pakviečia „kavos puodeliui“, o prie jo, užklaustas kaip nusigauti į Šlynakiemį, pataria susirasti Punske gyvenantį Juozą Jakimavičių – minėtų partizanų ryšininką, sodybos, prie kurios savo bunkeryje žuvo partizanai, šeimininką. Suradus Punske Juozą Jakimavičių, jis su savo žmona Petronėle ir besisvečiuojančiais giminaičiais iš Vilniaus Butkais, mielai sutinka aprodyti Šlynakiemio partizanų žūties, Punsko centre esantį „1944-55 metų kovotojams už laisvę kritusiems Suvalkų trikampyje“ paminklus ( J. ir P. Jakimavičiai yra minėtų paminklų statytojai-iniciatoriai). Punsko centre bestoviniuojant, J. ir P. Jakimavičiai prasitaria, kad žino, kur palaidotas Lietuvos savanoris ir jo atminimas nėra deramai pagerbtas. LKSD ekspedicijos narių paraginti, visi nuvyksta į Punsko senąsiąs Romo katalikų kapines. Vaizdas nekoks – visai šviežiai, žolė dar neželia, kapinės suartos, paminklų praktiškai nėra – ruošiamas miestelėnams parkas. Petronėlė pavaikščiojusi po kapines, pagal centre kapinių stovinčią koplyčią ir kelis likusius medžius susiorientuoja, ir LKSD nariai fiksuoja vietą: nuo koplyčios fasado kairio kampo, lygiagrečiai šoninei sienai (žiūrint nuo koplyčios fasado tiesiai kapinių link) – 7 metrai ir statmenai į kairę nuo prieš tai judėtos krypties – 2 metrai. Juozapas trumpai atpasakojo ką žino apie savanorį: pavardė Murauskas (vardo nepamena), Lietuvos kariuomenės žvalgas, persirengęs civiliais rūbais, išduotas ir nuteistas Lenkų kariuomenės mirti, leista atlikti išpažintį, 1920 m. sušaudytas ir palaidotas senosiose kapinėse (visą laiką nebuvo paminklo, laidojimo vietą žymėjo „duobukė“ šalia Jakimavičių giminaičių kapų). Tai – tikra sensacija „Didžiajai Lietuvai“, kurią reikėtų kiek patikslinti (gal rašytiniuose Lietuvos ar Lenkijos archyvuose įmanoma atsekti minėto Murausko vardą, tikslesnes sugavimo, kalinimo ir žūties aplinkybes) ir atstatyti teisingumą – įrengiant standartinį savanorio paminklą, kaip Seinuose?.. Po to Jakimavičiai pavedžioti po Punsko kapines, kur palaidota visa Punsko lietuvių šviesuomenė (Juozas Maksimavičius, Lenkų-lietuvių draugijos steigėjas, Jonas Juozas Durtonis, knygnešys ir kt.). Visą tą laiką, minėti puskiečiai pasakojo kaip kovėsi partizanai, kaip vyko Suvalkų krašto (Punsko) polonizacija… Pasakojimą palyginus su matoma realybe, matėsi akivaizdus demokratijos, tautinės tolerancijos didėjimo faktas… strateginė partnerystė tarp Lenkijos ir Lietuvos, bent tikrai naudinga tuo, kad leidžia laisviau gyventi etniniams lietuviams „Suvalkų trikampyje“.
Papietavę ir dar pabendravę „Punsko užeigoje“ su Jakimavičiais ir Butkais, ekspedicijos dalyviai atsisveikina ir nuvyksta į Berznyką, kur pagerbia 1918-20 m. žuvusių Lietuvos savanorių kapus. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, ekspedicijos dalyviai prie visų Lietuvos karių kapų uždegdavo žvakutę, sugiedodavo Lietuvos himną, išskleisdavo Lietuvos „trispalvę vėliavą“. Buvo pastebėta, kad labai „keistai žiūrisi“ šalia pastatytas paminklas, skirtas žuvusiems lenkams Paneriuose, Vilniuje (matosi didelės raidės PANARY). Jo vieta turėtų būti Lietuvoje, Aukštųjų Panerių memorialiniame komplekse, gal tik su „nuosaikesniu užrašu“, nes paminklai statomi žūties, mūšių vietose, o ne kur papuola… Bet tai tik asmeninė nuomonė…
Toliau valstybinės sienos kirtimas, judant Kapčiamiesčio link ir simbolinė vakarienė… ant pačios sienos (apima keistas džiūgus jausmas, kad jau beveik namie, Tėvynėje ir kartu nesimato grėsmingų pasienio užkardų). Kapčiamiesčio kapinėse aplankomas 1831 m sukilimo dalyvės grafaitės Emilijos Pliaterytės kapas, uždegama paskutinė turėta žvakutė. Vakare, temstant, atvykstama į Liškiavą, užlipama į piliakalnius ir atsiliepiant į Lietuvai pagražinti draugijos kvietimą „Piliakalnių šviesa“, uždegamas simbolinis laužas ant Alkakalnio, dar kitaip vadinamo Bažnyčios, kalno, sutraukiamos kelios liaudiškos ir patriotinės dainos, pradeda rinktis Liškiavos gyventojai, atsisveikine su jais ir perdavę simboliškai „piliakalnio šviesą“, ekspedicija išvyksta ir apsistoja Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos būstinėje (keliautojus maloniai priima Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas).
Liepos 7 d. rytą keliautojai išklauso A. Černiausko trumpą paskaitą apie Dzūkijos nacionalinio parko įžymybes, aplanko vietinį muziejų, įrengtą „buvusioje cerkvėje“ ir užlipa į Merkinės piliakalnį, pasigrožėti Merkio ir Nemuno santaka. Pakeliui į Vilnių, stabtelima ties Vytauto Didžiojo paminklu Perlojoje (Varėnos r.), atiduodant pagarbą Perlojos Respublikos kūrėjams, ir Gojaus kaime (Šalčininkų r.), pas keramikę Dormantę Steponavičienę, pažiūrėti puodų kaitinimo krosnies „Didysis Drakonas“, įrengtos laikantis visų senovinių japoniškų tradicijų ir technologijų. Nuo Gojaus Vilnius jau „ranka pasiekiamas“… Lauksime kitos Valstybės dienos ir naujų kelionių bei įspūdžių… Gal kitais metais „šturmuosim“ Žemaitiją, dar nežinia?..

 

Vytautas Račkauskas; Lietuvis – jau dažnas svečias “Žalgirio mūšio“ inscenizacijos šventėje 2008/08/06


Ats. gr. dr.Vytautas RAČKAUSKAS

Vilniaus universitetas, LKSD

Lietuvis – jau dažnas svečias „Žalgirio mūšio“ inscenizacijos šventėje

2008 m liepos 11 d. iš Vilniaus, anksti ryte, pažiūrėti Žalgiro mūšio inscenizacijos, kurioje dalyvavo apie 1300 riterių, („Žalgirio dienos – 2008“, Lenkija,) išvyko turbūt gausiausia, bet ne vienintelė iš Lietuvos, svečių grupė (teko sutikti 3-4 grupes, po 5-10 žmonių, kurie buvo pasipuošę tautine lietuviška atributika). Dviem autobusais, kuriuos skyrė Vilniaus miesto savivaldybė ir Krašto apsaugos ministerija, 83 žmonių delegacija, atstovaujanti visą būrį įvairiausių visuomeninių organizacijų – Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungą (LKKSS), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS), Atsargos karininkų sąjungą (AKS), Lietuvos Krašto apsaugos bičiulių klubą (LKABK), Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociaciją (LKRKA), Lietuvos kariuomenės savanorių draugiją (LKSD), „Raitijos skautus“, Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS), Lietuvos pensininkų sąjungą „Bočiai“, Vilniaus Vytautų klubą (VVK) ir kt. – iš Vilniaus, Marijampolės, Telšių bei Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai, dalyvavo liepos 12 d. vykusiuose renginiuose: Šventosiose Mišiose, sveikinimo kalbų, iškilmingos harcerų (skautų) rikiuotės bei gėlių padėjimo prie Žalgirio paminklo ceremonijose. Visur, oficialioje šventės dalyje, dalyvavo „10-ies lietuviškų vėliavų iškilminga rikiuotė“, sudaryta iš Lietuvos valstybinės ir minėtų sąjungų bei draugijų vėliavų. Vėliau, po oficialios šventės dalies, visi delegacijos nariai „iš Vilniaus komandos“ tapo aktyviais Žalgirio mūšio inscenizacijos žiūrovais…

„Žalgirio mūšis“ apstulbino inscenizacijos mastais ir žiūrovų gausa. Dalyvavo „riteriai“ iš Vokietijos, Suomijos, Čekijos („kryžiuočiai“) ir Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Čekijos ir Lietuvos („jungtinė sąjungininkų kariuomenė“). Pirmą kartą Lietuvą „po Gediminaičių stulpų vėliava“ atstovavo „riteriai“ iš mūsų šalies: Trakų pilies brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai su XIV a. autentiška ginkluote (apie 50 žmonių). Žiūrovų dalyvavo dešimtys tūkstančių… gaila, nors šis renginys sparčiai populiarėja Lietuvoje, bet lietuvių žiūrovų buvo akivaizdi mažuma. Žalgirio mūšio scenarijus buvo „perdėm lenkiškas“ (iš dalies tai pateisinama – lygiai prieš 10 metų jie pradėjo populiarinti šio mūšio inscenizaciją) ir „lietuviškos pajėgos – tiek karių, tiek žiūrovų“ buvo kuklios. Ateityje, gausiau dalyvaudami Žalgirio šventėje galėtume pabandyti ir labiau įtakoti šio „mūšio scenarijų“. Atvykite kitais metais, artėja 2010 m. Žalgirio mūšio 600- osios metinės… Pasivaiksčiosite po viduramžiškai įrengtą karinę stovyklą, stebėsite tikras riterių kautynes (šiemet iš 24 kovų turnyre dalyvavusių riterių, Lietuvos atstovas užėmė net 3-ią vietą), nusipirksite suvenyrų ne tik vaikams, bet ir sau. Patikėkite – renginys ir reginys – puikus.

Po „Žalgirio“ minėta delegacija išvyko į lietuvių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno 75-ujų skrydžio per Atlantą metinių minėjimą, bet tai jau kitas laikmetis, ir kita istorija…