Tai pasakojimas apie žymiausį Lietuvos baleto istorijoje baletmeisterį maestro Elegijų Bukaitį. Tai neišsamus pasakojimas, tai, greičiau, pamąstymas apie gyvenimo vingius, kuriais klajojo Elegijus. Jį Sankt Peterburge vadino jo vardo trumpiniu. Eliu.
Baletą reikia žiūrėti. Reikia matyti tuos vaizdus, nes nupasakoti jų vyksmo nebeįmanoma, kaip nebeįmanoma pasakyti kas yra gražu. O kas yra gožįs? Vienas rusų poetas rašo:
(Laisvas mano vertimas)
Tarp kitų bežaidžiančių vaikų
Jinai man primena varlytę.
I kelnaites sugrūsta liesoka jos suknytė,
plati burna, kreivi dantukai –
negražūs veido aštrūs bruožai…
Dviems vaikigaliams, bendraamžiams jos
Tėvai po dviratį nupirko,-
Jinai gi, vargšė, laksto jų pėdomis –
Nei pavydo šešėlio,
Nei piktos minties
Nežino dar, šis Dievo tvarinys,
Pasaulis jai – neišmatuojamas, naujas,
taip gyva viskas jai, kitiems – mirtis…
…Nenoriu aš stebėdamas manyt,
kad bus diena, pravirkusi mergaitė,
siaubingą vaizdą pamatys, –
kad draugių tarpe ji tiktai
nuskurdėlė kvailiukė.
Man norisi galvot,
Širdis – ne vaikiškas žaisliukas,
Kurį negalima sulaužyti staiga,
Man norisi galvot,
Tyra šita ugnis,
Kuri giliai liepsnoja jos sieloj,
Viena šį skausmą iškentės,
Išlydys akmenį didžiausį…
Ir jeigu taip yra,
Tai grožis kas?
Kodėl jį dievina taip žmonės?
Ar indas tai, kuriame tuštuma,
O gal inde plevenanti ugnis?…
Autoriaus nebeprisimenu, o žodžius, jo pasakytus ne tiek apie negražią mergaitę, o apie mergaitės vidinį, sielos, grožį, įsiminiau visam gyvenimui.
Tad kas yra grožis?
Eliui?
Man?
Tau?
Jums visiems?
Elis kūrė grožį. Kuria ir dabar.
Kadangi medžiagos „ilgumas“ buvo limituotas, tai teko parašyti tik 2 spausdintinius, standartinius puslapius. Ši medžiaga buvo spausdinta žurnale „My City“.
Tad kviečiu susipažinti nors virtualiai su maestro Elegijum Bukaičiu…
Alfredas Girdziušas Paliesius
Elis
Ką galima parašyti apie žmogų viename knygos lape? Manau tiek pat, kiek telpa storiausioje romano knygoje. Tik skirtumas gal toks, jog tame lape teks kalti žmogaus biografijos kuolus taip, kad tarpų nebeliktų. Bet juk žmogaus gyvenimas ne aklina kuolų siena…
…Maestro Elegijus Bukaitis…
Kur kalti pirmą kuolą? Miške, laukymėje ar plynėj? Elegijaus biografijos pirmasis kuolas bus įkaltas… dykumoj. Tą dykumą vadinsim NEŽINIA. Nežinia, paglemžusi iš vaiko brangiausį turtą – žinojimą kas jo tėvai. Ir nuotrupos vaizdų vaikystės, tikriau – dar kūdikystės, lig šiol vis primena tą dieną, kai jį, Elegijų, mama (?), o gal ir ne, vienuolėms dovanojo… Gal tai sukurtas vaiko vaizdinys? Viltis? Gal tai gynyba? Juk mes visi ne “švento pradėjimo” sukurti, juk turim pradžios pradžią – mamą, tėtį…
…Maestro Elegijus:
-Žmogus yra Dievo tvarinys. Ir aš visiems aiškinu – aš esu tas pat kaip ir tu – iš milijardo molekuliarinių junginių moters ysčiose sukurtas gomunkulas po dviejų priešingybių žaismo. Devynis mėnesius atbuvojau mikrokosmose ir, kada plėtėsi mano gimdytojos, arba mamos, klubai ir pasruvo krauju, atsiradau aš, o kada šleptelėjo man per minkštą vietą aš prabilau. Balsas buvo minorinis… Gimiau Vilniuje, kažkur tarp Onos bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno. Ir liko vaizdinys – verkdama moteris atiduoda mane kitai moteriai, apsirengusiai abita, į rankas. Vadinasi vienuolei. Ji ir atvedė mane į didelį vaikų būrį. Man buvo metai, gal metai ir du mėnesiai…
Tada Elegijus dar nesuvokė, jog jo statusas nuo tol – NAŠLAITIS.
Įkaltas pirmas kuolas. 1941 metų sausio 17 diena tapo atskaitos tašku. Prie šio kuolo po daugelio metų Elegijų “pririšo” – Lietuvos našlaičių brolija jį išrenka savo prezidentu.
O prieš tai… Prieš tai Elegijui Bukaičiui likimas, atėmęs tėvų šilumą, davė išbandymų krūvą – gyvenimą vaikų namuose: Juodšilių, Laurų (buvisį vienuolyną), Byrų (prie Antavilių), Gelgaudiškio bei Mervelės 5-uose vaikų namuose Kaune. Byrų bažnytėlėje Elegijų krikštijo – buvo specialus direktoriaus kunigo Kazimiero Žemaičio įsakymas. Kunigas K.Žemaitis vėliau klebonavo Rumšiškėse ir mirė 96 metų. Elegijus, kalbėdamas su šiuo kunigu, sužinojo, jog jį, mažą vaikutį, bažnyčia “eksploatavo” – pasodindavo į ėdžias kaip ką tik gimusį Jėzų, o aplinkui eidavo dvylika apaštalų…
Vaiknamiečių gyvenimas pokario metais buvo, švelniai tariant, nepavydėtinas. Veltui sovietinė valdžia duoti jiems nieko nesiruošė – pirmas ir pagrindinis reikalavimas – tapti mankurtu, tapti ideologine kempine. Stalino vaikai dažniausiai buvo tik “mėsa” formuojant negalvojančius, paklūstančius komunistinei komandai degeneratus, o ypač tiko represinėms struktūroms papildyti. Ir tik nedaugeliui nusišypsojo laimė ištrūkti iš tos sovietinės kadrų kalyklos.
-Užtat pakliuvau į Mervelės vaikų, tikriau pasakius, pataisos namus, nes, kada mirė 1953 metais Stalinas, visi verkė, o aš juokiausi… Tai buvo nesveikų ir psichiškai atsilikusių vargdienių namai.
Būdamas imlus, Elegijus pramoko groti fortepijonu (kad išgyventų ir prasimaitintų, berniukas patarnavo bažnyčioje, o ten ir vargonai…). 1954 metais Elegijus papuola į Vilniaus 3-iosius vaikų namus, o čia, sostinėje, prie 10-osios muzikos mokyklos buvo choreografijos skyrius, kuriame dėstė J.Jovaišaitė-Olekienė. Į tą mokyklą atvažiuodavo padirbėti balerinos ir iš tuometinio Leningrado: Natalija Topčevskaja, Tamara Tiulkova.. 1955 metais iš ten atvyko ir Marina Borisovna Strachova rinkti gabių baletu vaikų. Atrenkama 10 vaikų: L.Aškelovičiūtė, G.Samaitytė, G.Žvikaitė, R.Šimėnaitė, R.Baranauskaitė, P.Pelurytis, V.Sinkevičius, R.Minderis, A.Belikevičius, E.Judina ir jaunesni vaikai – P.Sargūnaitė ir E.Bukaitis. Peterburgo dvasia, miesto didybė, choreografijos mokykloje abipusė pagarba…
Tai antras kuolas biografijos žymesnis. O po to prasidėjo. Kaip lavina.
1962 metais baigė Sankt.Peterburgo šokių akademiją, 1971 metais Sankt Peterburgo konservatoriją (baleto režisieriaus specialybė). 1962-1964 metais buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baleto solistas, M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus dėstytojas, 1964-1971 metais – Sankt Peterburgo konservatorijos Baletmeisterių skyriaus, Mažojo operos ir baleto teatro baleto solistas, 1971-1973 metais Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, o 1973-1978 metais vyriausiasis baletmeisteris. Nuo 1978 metų laisvas baletmeisteris choreografas…
Elegijus, arba kaip jį Sankt Peterburge vadina, Elis, kuolus dykumoje kalė be atodairos, jie subujodavo, nuo kai kurių net iki šios dienos skinami vaisiai – sukūrė 14 baleto spektaklių, 120 choreografinių kompozicijų, dalyvavo kuriant 13 kino filmų, šoko Lietuvos operos ir baleto teatre J.Pakalnio balete “Sužadėtinė”, A.Chačaturiano “Spartakas”, P.Čaikovskio “Spragtukas”, L.Delibo balete “Silvija”, A.Rekašiaus “Aistros”, P.Čaikovskio “Gulbių ežeras”, L.Minkaus “Don Kichotas”, E.Balsio “Eglė žalčių karalienė” ir dar daug daug vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Kemerovo muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre, Lietuvos Respublikos VRM Kultūros ir sporto rūmų bazėje…
Dešimtys spektaklių, dešimtys vaidmenų.
Ką galima parašyti apie Elį viename knygos lape?
Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras – tai… “Titanikas”. Taip mano, choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis. Jo triumuose jau vanduo, o denyje dar trykšta fejerverko ugnys. “Titanikas” grimsta. O “ledkalnis” – neprofesionalus lietuviškas baletas, tai, pasak maestro, matosi atlikus kaimyninių kraštų Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Minsko baleto raidos analizę. Prieškario bei sovietiniais laikais Lietuvos baletas “maitinosi” imigrantais iš Rusijos baleto. Bet tai buvo tik uždarbiautojai arba atvykę startuoti į kitas Europos šalis, o Lietuva… Lietuviai nėra gimę šokiui. Sovietinio laikotarpio baletas – tai ditirambai komunistinei dvasiai, tai “baletas” su kerziniais batais, tai, pagaliau, socialistinis realizmas. 1971 metais Elegijus stato Antano Rekašiaus “Aistras” – jo nesupranta. Nesuprato jo ir po 16 metų. Vilniaus teatre buvo rodomi “Eglė žalčių karalienė”, “Spragtukas”, “Romeo ir Džiuljeta”, “Ana Karenina” – repertuaras neatitiko artistų fizinio pasiruošimo, viltys buvo dedamos vėl į Rusiją ir Lietuvos žiūrovui buvo brukama į sąmonę, jog tai “letuviškas” baletas. Pastačius “Eglę žalčių karalienę”, “Spragtuką”, “Žydrąjį Dunoju” buvo pateikta tiek naujovių, bet… nieks nepastebėjo. Nieks nepastebėjo maestro Elegijaus Bukaičio įdiegtų naujovių A.Rekašiaus balete “Aura”, o “Gulbių ežeras” savo estetika, šiuolaikiška mastysena tapo pavyzdžiu kaip išlaikyti klasicizmą ir dirbti pasitelkus šiuolaikines technologijas. Tad maestro kredo – klasikinis baletas kaip pagrindas, bazė, nacionalinis- kaip struktūra, šiuolaikiškas kaip žaidimai, kad atitiktų dvasios tėkmę. Taigi, “Titanikas” sminga žemyn, nes baleto teatras neturi, kaip mano maestro, jokios koncepcijos…
Gal todėl vienu metu choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis dirbo kapinėse duobkasiu. Juk vienus jo pastatymus sunaikino, kitus sudarkė. Net dekoracijas supleškino.Simboliška!
Bet kuolai kalami. Kažkada maestro Elegijus pasakė:
-Visada turėjau beglę idėjų ir viena iš brangiausių – pastatyti baletą “Viršūnių spindesys”, skirtą M.K.Čiurlioniui. Dar nuo 1967 metų su poetu Jonu Jackevičium parašėme libretą, nupiešiau apie dešimt tūkstančių eskizų.
Dievas man leido gyventi, o žmonės mane išpuoselėjo, tad esu skolininkas. Per 21 metus mano Ritmo plastinės improvizacijos studijoje EKB bandoma pasėti baleto sėklą. Dygsta nauji baleto daigai. Tikiuosi jie suvešės, nereiks… laidoti. O skolas aš noriu grąžinti. Ir būtinai scenoje!
Girdziusas's Weblog 