Alfredas Girdziušas Paliesius “Esu kai kam pyrago gabalas“

Alfredas Girdziušas Paliesius

Esu kai kam pyrago gabalas…


I.

Kievienais metais Italijoje, Venecijos mieste, per švento Valentino dieną vyksta kaukių karnavalas. Net dvylika dienų ir naktų. Miestas iš 119 salų, kur gyvena daugiau kaip ketvirtis milijono žmonių (pačiame senamiestyje – apie 63 tūkstančius gyventojų), per šią šventę kasmet susilaukia arti milijono svečių. Vykau ten ir aš. Ne, ne su kauke, bet su fotoaparatu. Reikėjo padaryti fotoreportažą – nufotografuoti pakviestas dalyvauti tame karnavale vilnietes jaunas balerinas. Maestro Elegijus Bukaitis, Lietuvos baleto mohikanas, ir Laima Pangonytė, atstovė spaudai prie šv. Sosto Vatikane, buvo mano globėjai. Buvo sakoma, kad į šv. Morkaus aikštę Venecijoje įžengus be kaukės, galėjai susilaukti nepalankumo iš to karnavalo dalyvių, bet, kaip ne keista, dauguma čia veidus dangstė su… fotoaparatais bei videokameromis. Prieš kelis šimtmečius šis karnavalas turėjo, manoma, socialinę reikšmę – po kaukėmis slėpdavosi ir karaliai, aristokratai bei vergai. Tai suteikdavo jiems anonimiškumo, tapdavo tomis dienomis „lygūs“. Buvo ir draudimų: naktį buvo draudžiama vaikščioti su kaukėmis, moterims su kauke draudžiama užeiti į bažnyčias ar vienuolynus. Taip iki 17 amžiaus Venecijos siaurose gatvelėse galėjai matyti žmones vaikščiojančius su šiuo atributu. Tačiau buvo ir griežtų įstatymų – ne karnavalo metu kaukėtiems piliečiams buvo draudžiama užeiti į maldos namus, prostitutėms dėvėti kaukes viešoje vietoje, moterims persirenginėti vyrų drabužiais…

… Du šimtus metų, iki 1979-ųjų, Venecijoje karnavalai nevykdavo. Buvo uždrausta…
Ir štai, aš taip pat su „kauke“ – fotoaparatu, tik ne dalyvio, bet „medžiotojo“, šv. Morkaus aikštėje.

Begalė kaukių, o tie, kas nedengia jomis veido, man tik šypsosi, dovanoja kažkokius sava kalba komplimentus, pasikeičiame vizitinėmis kortelėmis. Tūkstančiai žmonių! Tūkstančiai balandžių! Ant juos bešeriančių rankų, galvų, pečių. Viena vienuolė tiesiog aplipusi paukščiais. O aplinkui vien tik tarškėjimas fotoaparatų užraktų. Prisiartinu atsargiai, kad nenubaidyčiau sparnuočių, ir aš. Pakeliu fotoaparatą. Belesantis ant rankos balandis pakyla ir atidengia vienuolei veidą. Ir aš pamačiau JĄ, Ingridą…
II.

Redakcijos užsakymas gauti interviu iš merginos, besiverčiančios „gėlės į namus“ darbu, manęs nelabai domino, bet…
…Sėdėjau ir keikiau šaltą orą. Balandžiai, ir tie, tingiai lindo trupinių. Matavau moterų klubus iš nugaros pusės, o vėliau įsitraukiau į žaidimą: pridengiau delnu akis ir stebėjau tik kojas. Kurios bus JOS? Jau penkiolika, dvidešimt minučių, jau dešimtys, šimtai kojų pramirgėjo. Daug kandidačių buvo. Net nustebau, kad ir kojos turi savo veidą, charakterį. Šalia kuitėsi lyg tai mokinukė su juodu trumpu sijonėliu. Taip pat nerimo. Reikia kilti, neateis, matyt. Tik pasitikslinsiu laiką, paklausiu kaimynę. Apaštalai visi švenčiausieji! Ryškiai žalias skėtis! Labas! Tu ir esi Ingrida? Kaip čia atsitiko? O aš galvojau, kad neateisite. Ne, ne. Einam į “Lokį”? Einam. Ir einam. Ji tokia smulkutė, ilgais plaukais, persmeigtais ilga medine adata, ir tas juodas sijonukas. Kaip mokyklinis, kadaise. Tinka ir žalios didžiulės akys apvalainame veiduke. Kiek jai metų? Kiek jai metų?
-Kiek jums metų? Galite ir neatsakyti.
Ingrida nusišypso. Tokia žavia šypsena. Bet palauk! Raukšlytės apie tas bedugnes susimetusios. Raukšlytės! Kaip pasikeitė “Lokys”. Na, ir kainos! Paduodu cukrų ir pasislenku arčiau. Vos, vos juntamas kvapas. Nesu specialistas, bet oda ant smilkinio ir skruostikaulio, prisiekiu, nenugrimuota. Kiek jai metų? Pala. Amžiaus veidrodis – rankos. Ne kojos, ne kaklas, ne talija, ne laikysena ir net ne akys. Rankos! Šios gražios. Oda lygi, nagučiai bespalviu laku nudažyti.

-Aš mačiau parodoje jūsų nuotraukas. Ne vulgarios. Kai kurios net gražios. Ar merginoms mokate? Kodėl nemokate? A, šiaip susitariate. Ne, aktai man patinka, bet ne visos, matyt, ryžtasi nusirengti prieš objektyvą. Mums? Mums lengviau. Mes nepozuojame. Ir žinome, kad, išėję iš kambario, jie greitai pamirš mus. Kiti prašo adreso, telefono, bet tik tam, kad vėliau susitikę vėl užliptų (taip ir pasako!). o nuotrauka… nuotraukoje, žinoma, lieki amžiams, o mums pasilikti pas juos yra net pavojinga. Ir nesinori. Jų net nepastebi kartais. Taip, taip. Nepastebi. Jie vienur, tu – kitur. Kartais jis ant tavęs, o pati galvoji visai apie kita. Ne apie kitą vyrą, bet, pavyzdžiui, apie suknelės siūlę. Beprotiškai dievinu liemenėles. Atsiprašau. Aš dievinu jas. Turiu visą kolekciją. Ne, krūtinė normali. Graži, ne silikoninė(juokiasi), bet gražus daiktas turi būt įpakuotas gražiai. Taip, taip. Kada pradėjau? Prieš trejus metus. Buvau trečiajame buhalterinės apskaitos kurse (Mintyse sudėjau metus. Jai jau dvidešimt dveji. Štai tau ir mokinukė!), kai išvažiavau į Vokietiją ir ten susipažinau su vienu lietuviu iš Kauno. Jis paprasčiausiai pardavė mane. Buvau išgėrusi ir visai nesijaudinau. Tik rytą, kai pamačiau pinigus ant stalo, supratau kaip juos uždirbau. Tiesa, tas “pardavėjas” iš Kauno pakliuvo į policiją. Matyt už tą patį. O aš per jį susipažinau su suomiu. Angliškai gerai ir jis ir aš kalbame, tad susišnekėjome. Jis man tikrai padėjo. Bet nebuvo kiaulė ir pats nelindo. Už tai mes ir likome draugais iki šiol. Tai buvo naujas užsiėmimas. Ne buhalterija. Kvaitulys.. man gal sekėsi – pinigų neišleisdavau, maitino draugas suomis, indų niekur neploviau. Vasarai baigiantis, kažkas atsitiko, ir vietoj ano suomio atėjo kitas. Tada supratau, kad jau priklausau kažkam. Reikalavo pinigų ir dokumentus atiduoti. Gerai, kad mano šeimininkė, pas kurią butą nuomojau, buvo išvažiavusi. Pas ją buvo mano visos santaupos ir dokumentai. Gera moteris. Kitą dieną išvažiavau. Paskambinau, kad vykstu į susitikimą su jais, o pati nuvažiavau tiesiai prie greitkelio, vedančio į Kelną. Stotyse būtų ieškoję. “Autostopu” net labai patogu Vokietijoje važinėti. Miunchenas labai didelis miestas, bet ten baisu buvo pasilikti. Austrijos sieną pervažiavau be jokių trukdymų – miegojau. Insbruke pagyvenau gal dvi savaites, bet nieko neveikiau. Po to ilgai kračiausi kalnų keliais iki Vienos. Ką čia aš? Jus domina detalės? Galiu papasakoti. Niekis. Užsienyje gal geriau. Ne dėl honoraro. Ten esi svetima. Lietuvoje labai grubūs klientai. Dirbu savarankiškai, ne “palydovių biržoje”, ne “gėlė”. Rizikuoju? Aš daug rizikavau. Turiu pistoletą. Galiu “susodinti” devynis gramus be jokių emocijų. Aš renkuosi pati, o ne mane renkasi. O juk kai kurios Lietuvos “misės” man gerai pažįstamos – “palydovių” “kursus” yra baigusios. Loterija…
…Ingrida pasakoja tyliu, murkiančiu balsu, lyg poterius išmokusi atmintinai. Jai, matyt, visai neįdomu nei prisiminti, nei vėl draskyti dar neužgijusias moralines žaizdas. Taip kalbama apie nuobodžią kasdienybę…
…Ypač grubūs, net žiaurūs policininkai. Muitininkai dedasi inteligentais ir moka, ko gero, brangiausiai. Neįsivaizduoju, kaip jie tų pinigų pritvinksta. Ne pavydas, bet kaip reta – debilai. Į suomiškas pirtis nevažinėju. Gyvenu viename rajone, klientus priiminėju kitame bute. Taip, turiu du. Turiu šiokią tokią apsaugą, taip vadinamą “stogą”. Mėlynšvarkiai padeda, bet ir jais labai nepasitikiu. Tie iš Seimo net į lovą pistoletą velkasi. Treniruojuos ir galiu, manau, save apginti. Vienas, jeigu tik perskaitys tai, ką pasakoju, gal iki šiol akis gydosi. Manau, kad išdūriau. Sveriu penkiasdešimt penkis, bet ant vieno “veikėjo” užverčiau dvigulę lovą, o į spuoguotą užpakalį, atsiprašau, stalinės lempos šukes subedžiau. Bet gal vieninteliai nutikimai tokie. Kartais labai liūdna būna. Daug skaitau, mėgstu teatrus lankyti, moku vokiškai, suomiškai susikalbu, vengriškai. Vieną mėnesį net vertėjavau privačioje firmoje. Tai buvo poilsis. A! Eiles kuriu. Sau. Na, dar mamai padedu. Sumoku už visas komunalines paslaugas. Dieve, badu galima baigti šį gyvenimą su tokia pensija. Mama nieko nenumano. Net artimiausios draugės nežino. Baisu. Bet vaikino dar nenusižiūrėjau. Jeigu nepasiseks asmeniniame gyvenime, tai ir nedidelė bėda. Pagimdysiu vaikutį ir gyvensiu. Beprotiškai myliu vaikus. Aš daug dirbu, daug uždirbu, bet dar daugiau išleidžiu. Santaupų gal užtektų septyneriems, na, dešimčiai metų, taupiai gyvenant. Na, ir viskas, manau. Neįdomu buvo? Mes neįdomios. Ne “egzotai”. Gal duona kai kam, gal pyrago gabalas, kurį prisimena visi, kai alkani būna. Gal gailestingoji sesuo. Buvo ir toks. Pinigus paliko ant lovos, o pats net nenusirengė. Daugiau nemačiau jo. Žinote, aš jam atsiduočiau nemokamai. Tokių reta. Kiti paprasčiausiai alkani galvijai. Šuo, kuris būna už pravirų durų, kad galėtų mane apginti, protingesnis. Net jis meilėje nutuokia daugiau! Oi, ne, aš su juo… Ne, ne! Aš moku už kavą ir gal norite sušilti? Nors penkiasdešimt. Aš nevartoju. Noriu ilgai ir laimingai gyventi. Bijau viena numirti! Kaip aš atrodyčiau, kai surastų po savaitės kitos. Į ką aš panaši būčiau!..
…Šlaunys kietai suspaustos, sijonukas vos, vos dengia. Kojos taip ir nepajudėjo iš vietos. Net nekrustelėjo. Tik rankos kartais suvirpėdavo, kai truktelėdavo petuką. Ingrida sušilusi įraudo, atsisegė odinę striukę ir atidengė krūtinę. Melavo! Ji visai be liemenėlės – rausvi krūtų speneliai švietėsi pro pilką šydą. Antras, trečias numeris. Man tokią į kadrą! Raminkis, brol, raminkis. Esi ne parodoje ir nespoksok. Taigi…
…-Kokius vyrus vertinu? Nežinau. Kokia prasme? Tik ne lova. Jau vien todėl, kad jie ateina pas mane, aš jiems nesimpatizuoju. Gal taip, kur nors netyčia. Na, einant pėstute, lyjant, na, atsitiko kas nors kelyje, ir tau padėjo. Gal. Tik ne pažintys! Na, taip, kad viskas savaime, be kieno nors įsikišimo. Mylėčiau. Turbūt mylėčiau. Atiduočiau viską, jeigu tik nepastebėčiau, kad jis sutapatina lovą su mano praeitimi. O aš sugebėčiau jį mylėti. Ir fiziškai. Dar pati ką nors sukurčiau. Gal dar kavos ir eisime. Dovanokit, bet aš tikrai daug dirbu. Ir šuo nešertas nuo ryto. Mano vardas kitoks, bet tai ne taip svarbu. Ateisiu nusifotografuoti, susirasiu jus. Bet tai bus dar negreit. Ačiū, kad taip įdėmiai klausėtės ir nevarginote klausimais. Jūs man patikote. Bet nenoriu, kad suprastumėt mane neteisingai. Na, aš pirmą kartą pasakoju apie save. Žinoma, nieko nepasikeis, bet… tvarkaraščio nesinori keisti. Ačiū jums dar kartą ir likite sveiki…
Net nepastebėjau, kada likau vienas. Lyg užhipnotizuotas sėdėjau prie savo tuščio, o jos net nepaliesto, kavos puoduko. Tik gerokai vėliau supratau, kodėl ji negėrė – bijojo. Sako, kartais “interviu” prie kavos baigiasi apsnūdimu ir kelione į svetimą lovą, o po to vėl iki artimiausios troleibusų stotelės. Gali būti. Reikia nunešti puoduką padavėjui. Gaila, visai atšalo kava…
…Po “Ingridos” kavos puoduku mažytis lapelis. Kitoje pusėje septynženklis skaičius…

III.

“Septynženklis” tylėjo. Tikriau vyriškas(!) balsas tvirtindavo, kad “manęs nėra, palikite žinutę, perskambinsiu”. Savaitė, mėnuo, metai, rūpesčiai. Pradingo “Ingridos” telefono numeris tarp užrašų knygučių. Kartais pagaudavau save žvelgiant į merginas prie “makdonaldo” stoties rajone, Lvovo gatvėje. Ne, ne tas “rangas”. Ir staiga – “Ingrida”! Po penkmečio. Užbėgu “painspektuoti” savo fotoparodą, įsitikinti ar viskas gerai. Įkišu nosį į “atsiliepimų” sąsiuvinį. Įrašai, įrašai. Malonūs ir nelabai. Visgi rodomas nuogas moters kūnas! Tarp lapų mažytis lapelis su lakonišku įrašu: “Puiku! Ingrida”. Ir data. Kur mačiau tokį lapelį? Po neišgertu kavos puoduku! Nejaugi? Vėl verčiu metais krūvon mestas užrašų knygutes. Kur tas “šešiaženklis”? Ar toks pat braižas? Na, na… Paveikslo stiklo atspindyje ne mano fizionomija, bet šuns skaliko, užuodusio kiškio pėdsakus. Raminkis, brol, raminkis, kam tau prostitutė. Bet gal pati paskambins. Telefonas po “autobiografija” tame sąsiuvinyje tai paliktas. Vėl savaitė, mėnuo… Skambutis. Prašosi kažkokia mergelka fotografuotis “meninę”. Ateik, sakau, rytoj. Lauksiu kaip docentas, ne ilgiau. Apsisuko laiku. Stovi priešais mane neaukšta, juodais ilgais plaukais mergina, juodi akiniai, juodi “nijolės” kailiniai. Bet tik skėtis nei į kuolą, nei į mietą – ryškiai žalias! Kam, klausiu, tą “meninę” – dovanai, darbui užsienyje, pažinčiai internete. Stovi ir tyli. Pagaliau ištaria: “Sau.”! Renkis, paruošiu fotoaparatą. O galvoje kirba mintis: kur aš ją fotografavau. Veidus įsimenu lengviau. Kur aš jus fotografavau? Niekur, aš pirmą kartą pas jus. Gal spaudoje dirbate? Oi, ne. Atsisuku. Ingrida iš “Lokio”! Nė lašelio nepakitus. Sijonukas tas pat? Ne, kitas. Siurprizas. Sušalai, juk vėl ruduo, kavos? Ne? Kur jos odinė striukė po kuria slepiasi rausvi speneliai. Raminkis, senas ožy…

Pasimečiau. Ingrida, jaučiau, mėgavosi situacija. Ramiai, lyg duodama man pasiruošti, o gal atsitokėti, apžiūrinėjo ant sienos kabančius aktus. “Šitų nemačiau parodose”. Aha! Lankėsi? Slapta? Nuo ko pradėsime? Jūs, juk menininkas, kaip įsakysite. Fotografuoti visai nesisekė: kuo įmantresnį apšvietimą kūriau, tuo labiau suvokiau, kad kuriu šūdą. Ingrida sekė kiekvieną mano judesį ir raitėsi kaip gyvatė ant žarijų. Paklusnumas ir supratimas. Atrodė, kad jinai skaito mano mintis, atrodė, kad jinai visą savo gyvenimėlį tik fotografavosi aukščiausio lygio reklamai. Na, gal užteks? Užteks, paklusniai sutinka, kaip įsakysite. Žalios bedugnės akys sekioja mane, aš paruošiu kavą, ji tyliai atsisako. Kaip gyvenimas, tau? Petukai šokteli aukštyn. Kur dirbi? – vaidinu, kad man nerūpi sužinoti jos gyvenimo tęsinio. Bet pagaliau prabilo: dabar nedirbu. Lietuvoje jokių darbų, nei pagal specialybę, nei… baigiau tą buhalterinę apskaitą, bet firmoms gal tik vyriausiųjų trūksta… Išvažiuoju. Išlošiau “Žaliąją kortą” – pagaliau pasisekė. Va, tik mama lieka viena, sakė niekur nejudės iš čia. Perspektyvos yra, būsimasis vyras dirba geroje firmoje. Kažkas su kompiuteriais. Sūnų turiu. Jau trečius metus varo. Mama, kai reikia, pažiūri. Teko dirbti čia, naktiniuose klubuose, bet ten pragaras – nesiskaito su žmonėmis, sutartys tokios, kad esi vergė. Bėga panos. Visai neseniai paskambinau į vieną žurnalą, nuvykau ir gavau pasiūlymą tapti jų “klubo” nare, dalyvauti, kaip aiškino taukuoto pilvo savininkas, prisistatęs direktoriumi, “veikėjų” pasilinksminimuose. Tie “veikėjai” tai “dideli žmonės”. Žodžiu, “gėlės į namus” analogas. Pradžia – linksmoji dalis, pabaiga – pagal susitarimą, tikriau – lova. Kretinas. Naivioms mergaitėms masalas ir tas žurnalas. Tai va… Dirbau, beje, Kipre, Italijoje, net Japonijoje pusę metų. Daugiausia kavinėse arba… Pažadą aš ištesėjau – atėjau pas jus nusifotografuoti. Nusiųsiu vyrui, o po mėnesio išvažiuoju į Čikagą… Nėra kas veikti Lietuvoje…
…Ingridos kalboje skambėjo nuoskauda. Nusivylimas ir gėla. Atstumtoji? Šis kažkam buvęs pyrago gabalas? Ar kas nors pasisotino pyragu nevalgydamas duonos? O ten, “žaliosios kortelės” šalyje? Lietuvoje nėra kas veikti. Lietuva pati tapusi kai kam pyrago gabalu.
Taip, valgant trupiniai byra…
IV.

… Vienuolės akys išsiplėtė. Jos buvo pilnos nuostabos ir išgąsčio. Aš taip pat pasimetu. Nuleidžiu fotoaparatą ir einu artyn. Balandžiai triukšmingai pakyla, kolegos piktokai kažką komentuoja. Vienuolė stovi kaip įbesta. Net ranka, nuo kurios ką tik pakilo balandžiai, liko pakelta. Prieinu. Labas, Igrida. Vienuolė vos vos pastebimai nikteli galvą, o jos akys vis plečiasi. Nuostabios didžiulės bedugnės akys plečiasi ir plečiasi. Ingrida, tu čia? Į karnavalą su šiuo apdaru atvykai? Vienuolė vos pastebimai pakraipo galvą, o akys vis didėja ir jose kaupiasi ašaros. Tu iš Čikagos? Kur sūnelis? Pagaliau vionuolė–Ingrida pasidavė. Nuleido veiduką, o skruostais išsipylė akyse pritvinkusios ašaros. Ir išgirdau tylų tylų atsakymą: „Pas mamą… “. Dabar jau aš stovėjau kaip įbestas. Ingrida lėtai apsisuko ir nuėjo švento Morkaus statulos link. Balandžiai tingiai kilo jai kelyje, apsukdavo ratą ir vėl tūpdavo už jos…
… Pyrago trupiniai brinksta ašarose, pamaniau…