G.Songaila. Sausio 13-oji: kas vyko Vyriausybėje? (2)
http://www.alkas.lt
2011 01 13 03:57
Parengė Sigita Nemeikaitė, http://www.alkas.lt
Lietuvos laisvės 20-mečio byloje dar glūdi neįmintų mįslių, neatsakytų klausimų ir neskelbtų faktų. Begalė liudijimų – apie krauju aplaistytus Sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, apie Parlamento gynėjus, bet gana skurdžios žinios, kas tuo metu vyko Vyriausybėje. Būtent tuo metu, kai lemtingąją naktį į Vyriausybės posėdį neatvyko ir buvo paskelbtas nežinia kur esančiu ministras pirmininkas Albertas Šimėnas. Kaip iš tikrųjų rutuliojosi įvykiai Vyriausybės rūmuose?
Paradoksas, bet daugelio dalykų nežinome dėl labai paprastos priežasties. Kai kurių istorijos puslapių dar nėra atskleidę jos tikrieji kūrėjai ir liudininkai. Pirmąjį kartą plačiau viešai paliudyti, kas vyko Sausio 13-ąją Vyriausybėje, užkalbinome jos rūmuose buvusį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, dabar – Lietuvos Respublikos Seimo narį Gintarą Songailą.
Žiemos rūmų šturmas Vilniuje
Prieš 20 metų buvau Nepriklausomybės partijos vicepirmininkas, Aukščiausiojoje Taryboje dirbau Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto vyr. konsultantu, o Vyriausybėje – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvių problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Šios komisijos pirmininkas buvo Romuladas Ozolas, vyriausybės vicepremjeras, o Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto pirmininkas – Virgilijus Čepaitis, Nepriklausomybės partijos pirmininkas. Jis taip pat buvo Seimo daugumos seniūnas – Sąjūdžio klubo pirmininkas. Tuo metu Parlamente Sąjūdžio klubas buvo skilęs, buvo susiformavusi Centro frakcija, kurioje dalyvavo ir šiandien žinomi politikai Vytenis Povilas Andriukaitis, Aloyzas Sakalas, Romualdas Ozolas bei kiti.
Lietuvos valstybės krizė prasidėjo pagal tam tikras prognozes. Toks veikėjas, kaip Latvijoje gyvenantis vadinamosios „Sojuzo“ grupės narys Viktoras Alksnis, buvo pareiškęs, kad kai tik bus pakeltos kainos, bus įvestas SSRS prezidentinis valdymas. Apie savo planus paleisti kainas Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė buvo pareiškusi jau anksčiau, 1990 m. pabaigoje. Aukščiausioji Taryba svarstė šį klausimą ir priėmė nutarimą, draudžiantį paleisti kainas, kol nebus numatytas kompensacinis mechanizmas. Tarp Vyriausybės ir Seimo jau anksčiau buvo įsižiebęs konfliktas ir dėl vadinamojo Nepriklausomybės akto moratoriumo versijų. Vyriausybė ir jos vadovė K. Prunskienė norėjo tikro moratoriumo, o Aukščiausioji Taryba diplomatiškai siekė tik kaip derybų objekto ar kaip galimo pažado. Nesutarimų buvo ir kitais klausimais, todėl nenuostabu, kad Vyriausybė Parlamento nepaklausė. Ji nepaisė ir sausio 5 dieną paskelbto Nepriklausomybės partijos pareiškimo dėl Aukščiausiosios Tarybos nutarimo. Įspėjome, kad Kremlius gali pasinaudoti šia situacija ir prašėme, kad Vyriausybė atsisakytų kainų kėlimo ar bent jį atidėtų. Tačiau sausio 7 dieną kainos buvo pakeltos, o 8 dienos rytą jau buvo inscenizuotas „Žiemos rūmų šturmas“ – tariamoji darbo liaudis veržėsi pro centrinį Aukščiausiosios Tarybos įėjimą.
Veržėsi į Vyriausybės pastatą
Viskas Kremliaus buvo paskaičiuota tiksliai, ir Aukščiausiosios Tarybos viduje, matyt, buvo kažkokių jo žmonių, kurie greitai būtų perėmę valdžią, bet pats šturmas nepavyko. Pačiu kvailiausiu būdu darbo liaudis, o iš tikrųjų operatyvininkai, jedinstvininkai buvo nušluoti vandeniu, nustumti parlamento gynėjų jo išorėje ir viduje. Pasauliui nepavyko parodyti, kaip liaudis nuvertė valdžią ir tada buvo pasirinktas brutalesnis scenarijus. Vadinamasis Nacionalinis gelbėjimo komitetas atvirai ėmėsi agresyvių veiksmų. Pirmas jo žingsnis – buvo užimti Spaudos rūmai, buvo puolami Krašto apsaugos departamento objektai.
Sausio 12 dienos vakare, žiūrėdami sovietinės televizijos programą „Vremia“, išvydome isterijos kulminaciją. Buvo skelbiama, kad vyksta informacinis karas, rodė Televizijos bokštą, buvo kalbama apie kažkokius fašistus ir nacionalistus, kurie visiškai nutrūko nuo grandinės ir mulkina darbo liaudį, užsimenama apie prezidentinį valdymą.
Tomis dienomis daugiausia dirbau Seime (devynias paras jame nakvojau), nors kaip valstybinės komisijos atsakingas sekretorius turėjau darbo kabinetą ir tuometiniame Ministrų Tarybos pastate (dabar Užsienio reikalų ministerija). Greta visą tą laiką Seime buvo ir mano brolis, neseniai grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir įsijungęs į savanorių parlamento gynėjų gretas. Sausio 12-osios vakarą svarsčiau: o gal perversmininkai iš pradžių visai nepuls parlamento, o užims Vyriausybės pastatą? Užpuolė nuojauta, kad šiąnakt kažkas atsitiks ir nebūtinai Aukščiausiojoje Taryboje, aplink kurią dieną naktį būriavosi gausybė žmonių.
Nutariau pasižiūrėti, kas vyksta Vyriausybės rūmuose. Vėlokai vakare ten nuėjęs, pamačiau, kad prie jų beveik nėra besibūriuojančių žmonių, nors paprastai jų ir ten būdavo. Įėjęs į rūmus, radau gal kokius šešis apsaugos vyrus, taip pat išvydau maišus, iš jų padarytas įvairias užtvaras, kaip ir Aukščiausiosios Tarybos viduje.
Vos spėjau ten įžengti, o staiga kilo keistas šurmulys. Kažkokie du apsvaigę jedinstvininkai bandė veržtis pro centrines duris, bet juos sučiupo. Susiklostė taip, kad ėmiausi iniciatyvos. Apsaugos vyrams pasakiau, pasižiūrėkit, iš kiemo taip pat gali veržtis. Ir iš tikrųjų, atsistoję prie langų apsaugos vyrai pamatė, kad kažkokie žmonės bandė spraustis per kiemą. Languose išvydę apsaugą, besiveržiantieji pasitraukė.
Matyt, per krašto apsaugos ryšius apie išpuolį buvo pranešta į viešumą ir Ministro Pirmininko prieškambaryje pasipylė skambučiai. Tame aukšte, kur buvo Ministro Pirmininko priimamasis, buvo tuščia. Priėjau, prieškambaryje pakėliau skambančio telefono ragelį. Kažkoks žurnalistas angliškai, neprisimenu iš kokios šalies, klausė, kas čia vyksta. Sakiau, kad yra sulaikytų, padėtis kontroliuojama. Tik padėjau ragelį, ėmė skambinti kiti – tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, tarp jų ir žurnalistai.
Ministrai nesulaukė premjero
Netrukus atėjo vicepremjeras R. Ozolas, ministras Algimantas Nasvytis. Mane pamatęs R. Ozolas sako: gerai, kad esi, sėdėk čia. Aš jau ketinau išeiti, bet atsisėdau ir ėmiau kaip sekretorė ir toliau atsakinėti į skambučius, rinkti ir perduoti informaciją. Paaiškėjo, kad čia turėjo budėti premjero patarėjas kultūrai P. Dzikaras, bet jo nebuvo. Vėliau jis atsirado ir prieškambaryje sėdėjome dviese. R. Ozolas davė nurodymą kviesti ministrus. Iš pradžių aš vienas, paskui su P. Dzikaru jiems skambinome. Susirinko ne visi. Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas dirbo savo ministerijose. Kiti daugmaž greitai atėjo, o premjerui Albertui Šimėnui paskambino P. Dzikaras. Vėliau kai kurie ministrai savo atsiminimuose rašė, kad buvo nustebinti, kaip ir kodėl aš atsiradau Vyriausybėje. Turiu pripažinti, kad mano buvimas premjero kabineto prieškambaryje per visą sausio 13-osios naktį tikrai galėjo ką nors trikdyti. Aš ir pats iki šiol neatsikratau įspūdžio, kad mano netikėtas atsiradimas kažkam galėjo būti neparankus ar šiaip nepatogus.
Reikia papasakoti plačiau apie A. Šimėno situaciją. Jis tik prieš kokias tris dienas buvo paskirtas Ministru Pirmininku – po to, kai dėl kainų kėlimo visa K. Prunskienės vyriausybė in corpore Aukščiausiojoje Taryboje buvo priversta atsistatydinti. Tuomet ištiko labai sunki politinė padėtis. Buvo neaišku, ar Sąjūdis tebeturėjo daugumą, kad galėtų pasiūlyti Ministrą Pirmininką. Centro frakcija siūlė savo kandidatą – Romualdą Ozolą, bet ši kandidatūra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui buvo nepriimtina, nes R. Ozolas kėlė papildomų sąlygų („Lietuvos aidas“ vėliau rašė, kad viena iš tų sąlygų buvo – Vyriausybės vadovo teisė paleisti Aukščiausiąją Tarybą). Ieškodamas išeities prof. V. Landsbergis į Ministro Pirmininko pareigas pasiūlė Centro frakcijos narį Albertą Šimėną. Kadangi bent dalis Centro frakcijos narių šiai kandidatūrai pritarė, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pasiūlymas surinko balsų daugumą, ir A. Šimėnas buvo paskirtas premjeru, nors neturėjo jokios administravimo patirties, o vėliau buvo akivaizdžiai ištiktas streso dėl sudėtingos situacijos ir įtampos. Gal jis naktimis nemiegodavo, nes matėsi, kad žmogus pakankamai pasimetęs. Ir darbo pakankamai neišmano, ir atsakomybė tokioje situacijoje didžiulė.
Kaip girdėjau, sausio 13 -osios išvakarėse Algirdas Mykolas Brazauskas A. Šimėną su šeima nuvežė į Turniškes ir ten jį paliko įsikurti. Tačiau šiam pailsėti neteko. Ponas Dzikaras, man girdint, jam paskambino ir pasakė, kad užimta televizija, gal tuoj užgrobs Televizijos bokštą, gal šiąnakt puls ir parlamentą, todėl reikia skubiai važiuoti į Vyriausybės rūmus – kviečiamas Vyriausybės posėdis. Kiek žinau iš vėlesnių, kitų liudijimų, A. Šimėnas nesėdo į valdišką automobilį, o persėdo į kažkokius „Žigulius“ ir su draugu nuvažiavo į Druskininkus. Galbūt palaukti, kuo viskas baigsis, o gal tikėjosi per sieną trauktis. Nežinau.
Paryčiais – naujas Ministras Pirmininkas
Įdomus dar vienas aspektas. Santykių krizė tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos buvo tokia gili, kad tarpusavio bendradarbiavimas ar net bendravimas aukščiausiu lygmeniu realiai nevyko. Tąnakt, sausio 13-ąją, į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ėmė rinktis deputatai ir buvo labai svarbu, kas ten vyksta, kas daroma. Būdamas Vyriausybės pastate, apie tai sužinodavau gana neįprastu būdu – tik paskambinęs savo broliui, kuris su kitais parlamento gynėjais (kiek atsimenu – kitais Vilniaus pedagoginio universiteto studentais) bazavosi V. Čepaičio kabinete. Jis pasidomėdavo, kas vyksta, man pasakydavo, o aš naujausias žinias perduodavau susirinkusiems ministrams.
Paskui pagaliau kilo ažiotažas, kodėl nėra premjero A. Šimėno. Nežinau, ar sąmoningai, ar kaip tam tikrą versiją savo paties ir visų kitų nuraminimui, R. Ozolas buvo pasakęs, kad A. Šimėnas veikia pagal atskirą planą. Paskui jis aiškino, kad nieko nežinojo apie tai, ar A. Šimėnas turėjo kokį nors atskirą planą. Visai galimas daiktas, kad tai, ką R. Ozolas pasakė kaip hipotezę, aplinkiniai buvo priėmę kaip tiesą. Iš pradžių jokio nerimo ar juolab panikos dėl A.Šimėno buvimo vietos ir nekilo, mat įvykiai gožė viską ir šis reikalas nebuvo užaštrintas.
Tačiau netrukus ir Aukščiausioji Taryba sunerimo, kur A. Šimėnas. Kaip antai, pamenu, kad į priimamąjį paskambinęs AT deputatas Aleksandras Abišala savo ar net Aukščiausiosios Tarybos pirmininko vardu domėjosi, kur Ministras Pirmininkas. Atsakiau, kad nežinau, kad jis buvo iškviestas, bet į Vyriausybės rūmus taip ir neatvyko.
Vėliau sužinojau, kad parlamentas ėmė svarstyti, ką daryti, nes A. Šimėnas nežinia kur yra. Kaip žinia, tarp 4-5 valandos ryto buvo paskirtas naujas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius vietoj nežinia kur esančio premjero.
Netikėtas ryto skambutis
Pranešęs apie sausio 13-osios taikų pasipriešinimą Lietuvos televizijos ir radijo bei Vilniaus Televizijos bokšto kariniam šturmui ir apie beginklių žmonių aukas, Vyriausybės narių veiduose mačiau nuoširdų sielvartą. Visai kitą reakciją sukėlė žinia, kad Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl egzilinės Vyriausybės. Nutarta, kad jei parlamentas būtų užimtas, tai Vyriausybės vadovu už Lietuvos ribų taptų užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, tuo metu viešėjęs Lenkijoje. Vyriausybės nariai manė, kad užėmus parlamentą, Vyriausybė gali veikti! Tokia pozicija mane labai stebino. Ypač aktyviai šiuo klausimu reiškėsi velionis A. M. Brazauskas, piktinosi energetikos ministras Leonas Ašmantas.
Nepasakosiu apie jausmus, kai užgrobus tuomečio Lietuvos radijo ir televizijos pastatą (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija), staiga užgeso televizoriaus ekranas. Tačiau morališkai labai sustiprino įsijungęs Lietuvos radijas (o jau vėliau, kaip žinia – iš Kauno studijos ir Lietuvos televizijos programos transliacijos). Nepaisant visko, stengėmės neleisti bet kokios panikos: skleidėme žinią, kad Vyriausybė dirba, padėtį kontroliuoja, stengėmės išlaikyti tvirtybės dvasią, taip pat kuo greičiau pranešti plačiajai visuomenei apie naujausius įvykius. Sužinoję apie tankų kolonos reidą link Kauno, kvietėme Lietuvos piliečius ginti Sitkūnus, Kauno televiziją, Vaižganto gatvėje esantį retransliacijos bokštą, pranešėme apie masiškai link Kauno važiuojančius ir prie Sitkūnų susitelkusius Lietuvos piliečių automobilius (tas pat buvo daroma radijo pranešimuose iš Aukščiausiosios Tarybos).
Gal apie 7.30 val. į priimamąjį paskambino žmogus, prisistatęs kaip Alberto Šimėno draugas. Jis pasiguodė, kad jam sunku buvo prisiskambinti ir pasakė maždaug taip: Ministro Pirmininko A.Šimėno pavedimu informuoju, kad nesirūpintumėt – Ministras Pirmininkas yra Druskininkuose. Aš sakau, palaukit, mielas pone, bet jau paskirtas naujas Ministras Pirmininkas. Man pasirodė keista to žmogaus reakcija. Gal jam atrodė, kad skubiai pranešė, neužilgo po to, kai grįžo iš Druskininkų, bet juk per tą naktį laikas šuoliavo nesustabdomai, daug svarbių įvykių ir įtampa jį taip suspaudė, kad per ją prabėgo ir pasikeitė kone visa epocha.
Sausio 13-osios naktis Vyriausybės rūmuose toliau nenustojo stulbinti. Įdomu, kad A. M. Brazauskas, esant neaiškumų dėl prapuolusio A. Šimėno, paryčiais griebėsi iniciatyvos grąžinti buvusią premjerę K. Prunskienę, neva ji imtųsi atsakomybės. Apie 8 valandą K. Prunskienė atvažiavo į Vyriausybės rūmus. Tačiau jos atvykimas nebeturėjo prasmės – Ministru Pirmininku jau buvo paskirtas G. Vagnorius. Aš tuo metu grįžau į Aukščiausiąją Tarybą. Man atrodė, kad Vyriausybės nariai ekspremjerę K. Prunskienę pakvietė nepagrįstai, o jos atvykimas ir mėginimas vadovauti buvo netinkamas.
Dar prieš tai paryčiais Vyriausybėje mačiau, kaip virė intriga, sakyčiau, savotiška konkurencija, kas turi sutikti atvykstančią į Lietuvą į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegaciją: Borisą Oleiniką, Levoną Ter Petrosianą, Nikolajų Dementejų ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininką Vladimirą Fotijevą. Konkuravo Mykolo Burokevičiaus komunistų partija ir Aukščiausioji Taryba (tačiau buvau liudininkas, kad į šį procesą kaip savarankiškas veikėjas mėgino įsiterpti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė; esu įsitikinęs, kad ši jos iniciatyva nebuvo derinama su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe). Kaip žinome iš istorijos, šią delegaciją pavyko „perimti“ parlamentui.
Kaip atsirado Songaila?
Kaip minėjau, rytą sugrįžau į parlamentą. O istorija ir toliau labai įdomiai rutuliojosi. Gal po dienos spaudoje pasirodė keistų pranešimų, kad neva G. Songaila, nežinia kaip atsidūręs Vyriausybėje ir telefonu bendraudamas su broliu, buvusiu V. Čepaičio kabinete, galimai organizavo A. Šimėno pagrobimą. Tokios fantazijos manęs nešokiravo, nes aš jau buvau susidūręs su labai žemu kai kurių žiniasklaidos atstovų ir politikos veikėjų lygiu ir jų supratimu apie tikrovę. Juolab kad viena iš tuomet valdančiųjų jėgų – Nepriklausomybės partija, kuriai priklausiau, buvo jau kuris laikas demonizuojama ir propagandiškai atakuojama. Tačiau mano brolis, neturėjęs panašios patirties, patyrė didelę gyvenimo pamoką apie žiniasklaidą ir politiką.
Paskleistas prielaidas Aukščiausioji Taryba priėmė rimtai ir buvo sudaryta parlamentinė tyrimų komisija. Aš, vadovybės apsaugos vyrai, kiti, kurie kaip nors galėjo būti susiję su hipotetine A. Šimėno pagrobimo versija, buvo rimčių rimčiausiai apklausiami, nors šiandien tai skamba kaip anekdotas.
Komisijos išvados nepatvirtino jokių grobimo užmačių net kvapo, tačiau mistikos skraistė galutinai neišsisklaidė. Kai kurie anų dienų liudininkai ir prisiminimų autoriai, pavyzdžiui, amžinatilsį Gediminas Ilgūnas savo knygoje aprašęs tą naktį, stengiasi pabrėžti šį mįslingumą ir vis užduoti klausimą: kaipgi Songaila atsidūrė Vyriausybėje? Šioje knygoje ir kai kuriuose kituose šaltiniuose skelbiama, kad mane į Vyriausybės rūmus nusiuntė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Turiu dar sykį patvirtinti, kad nei V. Landsbergis, nei kas nors kitas manęs į Vyriausybę nesiuntė. Kadangi profesorius tuomet yra davęs man įvairių pavedimų, tai jis galėjo tiksliai ir neatsiminti, ar tą vakarą jis manęs ko nors prašė. Tai sakiau ir parlamentinių tyrimų komisijai. Nematau reikalo teisintis, kad manęs niekas nesiuntė, nes būdamas Vyriausybės rūmuose dariau viską, kas tik buvo įmanoma nepriklausomos Lietuvos labui.
Kiekvienas jautėsi pilietis
Į Vyriausybę nenukritau iš dangaus. Kaip minėjau, būdamas Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakingasis sekretorius, Vyriausybės rūmuose turėjau savo kabinetą, čia dirbdavau, todėl suprantama, kad nuolat domėjausi, kas vyksta ne vien parlamente, bet ir Ministrų kabinete. Kaip sąmoningas pilietis jaučiau pareigą savo paties iniciatyva būti ten, kur būtina, norint apginti Lietuvos laisvės reikalą.
O kas siuntė žmones ginti Televizijos bokšto, parlamento? Kiekvienas buvo ten, kur jautė pareigą būti. Visi žmonės buvo kviečiami ginti savo valstybę, bet niekas nesiuntė ten, kur jie patys pasirinko ir manė, kad privalo būti. Šis skirtumas bei motyvacija buvo esminis, visiškai nesuprantamas sovietiniams okupantams dalykas. Keista, kad jis buvo nesuprantamas ir kai kuriems kitiems veikėjams, oponuojantiems Aukščiausiosios Tarybos vadovybei.
Vis dėlto klausimas, ką Sausio 13-ąją Vyriausybės rūmuose veikė G. Songaila, ir šiandien kai kam aktualus. Kadangi ponas A. Šimėnas iki galo nepasako, kas įvyko tąnakt su juo, tai ir šis menamas neaiškumas vis dar sklando. Į šią situaciją, susijusią su A. Šimėno istorija, galima pasižiūrėti įvairiai, bet kuo čia esu dėtas? O kad bendravau su broliu, buvusiu parlamente, suprantama. Jei nebūtume bendravę, Vyriausybė būtų labiau izoliuota nuo to, kas vyko Aukščiausiojoje Taryboje.
Po Sausio 13-osios grubi karinė agresija nuslopo. Paryčiais prie parlamento, o jau anksčiau ir Kaune bei prie Sitkūnų susibūrė nesuskaičiuojamos minios, automobilių grūstys. Po pasaulį jau buvo pasklidę garso ir vaizdo įrašai iš kruvinosios nakties įvykių ir sovietinės karinės jėgos užspringo, nebaigusios savo juodo darbo. Nepavyko visos Lietuvos įstumti į nežinią, gal net paniką. Todėl okupantai galėjo padaryti išvadą, kad vienu ypu problemos išspręsti nepavyktų. Parlamento šturmo pasekmės būtų sunkiai prognozuojamos, o tautos pasipriešinimas vis tiek tęstųsi.
Po sausio įvykių istorine data laikyčiau vasario 9-ąją, kai Parlamentas net ir tokioje sunkioje situacijoje išdrįso organizuoti plebiscitą. Jame Lietuvos žmonės pareiškė savo valią ir absoliučiai paneigė SSRS prezidento Gorbačiovo argumentus, kad šalį valdo apsišaukėliai, kurių rinkėjai esą neįgaliojo skelbti nepriklausomybės, be to, kad jie esą avantiūristai, kurie nevaldo situacijos „respublikoje“. Lietuva apgynė savo laisvę ir nugalėjo. Tuo pačiu ji apgynė ir Baltijos šalių laisvę, ir net pačią laisvės idėją pasaulyje bei įrodė, kad dvasios jėga yra galingesnė už karinę prievartą ir smurtą. Visi, kurie vienaip ar kitaip dalyvavome šiame laisvės mūšyje, galime sau pasakyti, kad vertėjo gyventi. Mes tuomet būtent taip ir jautėmės: žinojome, kokia didžiulė prasmė buvo daryti tai, ką darėme.
Parengė Sigita Nemeikaitė, http://www.alkas.lt
Alfredo Girdziušo nuotraukos.
2013 metų rugpjūčio 4 dieną Mielagėnai „patvino“ nuo svečių ir aplinkinių gyventojų gausos: miesteliui sukako nedaug, tik… 245 metai.
