Girdziusas's Weblog

Just another WordPress.com weblog

Mielagėnų miesteliui 245 metai. 2013 m. rugpjūčio 4 diena, Mielagėnai, Pijaus ir Alfredo Girdziušų fotoreportažas 2013/08/07

PaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlis2013 metų rugpjūčio 4 dieną Mielagėnai „patvino“ nuo svečių ir aplinkinių gyventojų gausos: miesteliui sukako nedaug, tik… 245 metai.

Šventė, kaip įprasta, prasidėjo  pamaldomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Bažnyčios, primenančios Vilniaus Arkikatedrą, pradžios pradžia prasideda dar nuo 1760 metų medinio statinėlio, koplyčios. Vėliau, Justinos Kublickienės, vykdančios mirusio vyro valią, išskirtame žemės sklype 1779-90 metais iškilo šiandien matomas architektūrinis stebuklas – Mielagėnų bažnyčia, išpuošta Krikonyse gimusio dailininko Vincento Smakausko paveikslais…

Mišias laikė kunigas Marijonas Savickas, kuris jau nuo 1982 metų birželio 15 dienos iki šios dienos darbuojasi Mielagėnų parapijoje ir yra vienas iš  vietinės „troikos“ narių  – Mielagėnų seniūnės Mildos Bielinienės, Mielagėnų bendruomenės pirmininkės Valės Švarcienės, užsiimančių ne tik kultūrine veikla parapijiečių tarpe, bet miestelio gražinimu. Kunigo.M.Savicko dėka Mielagėnuose buvo suremontuota ir atnaujinta bažnyčią, restauruoti Vincento Smakausko ir kitų dailininkų paveikslai, skulptūros, vargonai bei kitos meno vertybės. Jis iš pagrindų sutvarkė kleboniją ir erdvią bažnyčios bei klebonijos aplinką, įrengė naują aukštą varpinę ir 2005 metais joje įtaisė naują didįjį bažnyčios varpą “Šv. Jonas Krikštytojas”, o 1997 metais nebenaudojamuose vaikų darželio patalpose atidarė Palaimintojo Jurgio Matulaičio senelių globos namus…

Po Šv.Mišių Mielagėnų gyventojai, kraštiečiai ir svečiai nuėjo prie paminklo „Karo ir pokario aukoms atminti 1939-1953 metais“ pagerbti tylos minute, uždegti atminimo žvakutes bei padėti gėles.

 Tai buvo tik preliudija. Tikroji šventė vyko miestelio aikštėje netoli tvenkinio, apkloto vandens lelijų lapais ir žiedais. Ir visur vaikučiai! Smalsios akutės ir nepakartojamas noras perprasti, įsisavinti tai, ką jie mato, girdi…  Visų šventės dalyvių  laukė nuostabūs renginiai: kraštiečio fotomenininko Algio Jakšto fotoparoda, eksponuojama seniūnijos patalpose bei tautodailininkės Irenos Vinciūnaitės-Katinauskienės karpinių paroda, papuošusi kaimo seklyčios salę. Miestelio aikštėje puikavosi medžio drožėjų mielagėniškio Sauliaus Sveikausko ir Mindaugo Milinavičiaus darbai. Restauruojamų parapijos namų gonkelį aplipo Mielagėnų medžiotojų būrelio trofėjų, žvėrelių iškamšų paroda. Šalia krykštavo vaikučiai, leisdamiesi pripūstomis kaskadomis. Visus linksmino Visagino liaudiškos muzikos kapela „Linksmuolė“ ir Adutiškio miestelio muzikantai. Į saulės kaitinamą aikštę linksma muzika išviliojo ne vieną porą mėgėjų pašokti.

Po to visų laukė plovas, paskanintas su milžiniškomis česnako galvomis, karštį maldė atšaldyta gira… Pavargusių nebuvo! Armonikos verksmas daugeliui priminė tolimus laikus, jaunystę, primirštus vaizdus, kuokinių šurmulį, o kitiems net pirmųjų meilės bučinių pojūtį.

 

LIETUVA – 10 metų Europos Sąjungoje: Europos miškas 2004-2014 2014/05/01

panorama IMG_4136 IMG_4134 IMG_4124 IMG_4110 IMG_4108 IMG_4107 IMG_4102 IMG_4101 IMG_4098 IMG_4090 IMG_4062 IMG_4059 IMG_4056 IMG_4048 IMG_4044 IMG_4043 IMG_4041 IMG_4038 IMG_4035 IMG_4034 IMG_4027 IMG_4026 IMG_4025 IMG_4024 IMG_4023 IMG_4022 IMG_3993 IMG_3996 IMG_4001 IMG_4010 IMG_4011 IMG_4016 IMG_4019 IMG_3992 IMG_3988 IMG_3984 IMG_3975 IMG_3963 IMG_3961 IMG_3960 IMG_3949 IMG_3951 IMG_3952 IMG_3955 IMG_3956 IMG_3957 IMG_3958 IMG_3924 IMG_3929 IMG_3930 IMG_3939 IMG_3940 IMG_3942 IMG_3944 IMG_3915 IMG_3914 IMG_3913 IMG_3912 IMG_3911 IMG_3910 IMG_3909 IMG_3895 IMG_3896 IMG_3899 IMG_3900 IMG_3901 IMG_3902 IMG_3907 IMG_3894 IMG_3892 IMG_3891 IMG_3890 IMG_3889 IMG_3888 IMG_3887 IMG_3871 IMG_3873 IMG_3874 IMG_3879 IMG_3883 IMG_3884 IMG_3886 IMG_3870 IMG_3866 IMG_3865 IMG_3864 IMG_3863 IMG_3862 IMG_3854 IMG_3836 IMG_3837 IMG_3838 IMG_3842 IMG_3844 IMG_3847 IMG_3852 IMG_3834 IMG_3832 IMG_3830 IMG_3829 IMG_3828 IMG_3826 IMG_3825 IMG_3808 IMG_3809 IMG_3810 IMG_3815 IMG_3819 IMG_3821 IMG_3822 IMG_3807 IMG_3804 IMG_3803 IMG_3802 IMG_3801 IMG_3799 IMG_3798 IMG_3786 IMG_3789 IMG_3790 IMG_3791 IMG_3793 IMG_3795 IMG_3797 IMG_3784 IMG_3782 IMG_3781 IMG_3778 IMG_3777 IMG_3776 IMG_3775 IMG_3763 IMG_3764 IMG_3767 IMG_3769 IMG_3770 IMG_3772 IMG_3773 IMG_3760 IMG_3759 IMG_3758 IMG_3757 IMG_3756 IMG_3755 IMG_3754 IMG_3737 IMG_3738 IMG_3739 IMG_3741 IMG_3743 IMG_3750 IMG_3753 IMG_3736 IMG_3735 IMG_3734 IMG_3732 IMG_3731 IMG_3729 IMG_3728 IMG_3706 IMG_3707 IMG_3708 IMG_3716 IMG_3719 IMG_3725 IMG_3727 IMG_3705 IMG_3700 IMG_3697 IMG_3692 IMG_3688 IMG_3679 IMG_3672 IMG_3632 IMG_3648 IMG_3654 IMG_3656 IMG_3658 IMG_3666 IMG_3667 IMG_3605 IMG_3587 IMG_3584 IMG_3528 IMG_3526 IMG_3523 IMG_3520 IMG_3485 IMG_3488 IMG_3492 IMG_3497 IMG_3500 IMG_3509 IMG_3513 IMG_3481 IMG_3480 IMG_3476 IMG_3475 IMG_3474 IMG_3473 IMG_3468 IMG_3422 IMG_3430 IMG_3440 IMG_3445 IMG_3450 IMG_3456 IMG_3462 IMG_3419 IMG_3412 IMG_3409 IMG_3406 IMG_3397 IMG_3393 IMG_3389 IMG_3318 IMG_3324 IMG_3341 IMG_3348 IMG_3360 IMG_3371 IMG_3379 IMG_3311 IMG_3307 IMG_3303 IMG_3302 IMG_3301 IMG_3300 IMG_3296 IMG_3266 IMG_3272 IMG_3275 IMG_3276 IMG_3278 IMG_3281 IMG_3294 IMG_3247 IMG_3253 IMG_3256 IMG_3260 IMG_3263 IMG_3262 IMG_3265 IMG_3246 IMG_3244 IMG_3240 IMG_3239 IMG_3237 IMG_3236 IMG_3235 IMG_3229 IMG_3230 IMG_3231 IMG_3232 IMG_3233 IMG_3234 IMG_3227 IMG_3226 IMG_3224 IMG_3219 IMG_3218 mielagenai245a mielagenai245LIETUVA  - 10 metų Europos Sąjungoje: Europos miškas 2004-2014

Europos miškas buvo sodintas Lietuvos Seimo Kanceliarijos iniciatyva Kaišiadorių miškų ūkio žemėse prie Žiežmaros upelio 2014 metais balandžio 26 dieną.

 

G.Songaila. Sausio 13-oji: kas vyko Vyriausybėje 2014/04/30

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 15:46

G.Songaila. Sausio 13-oji: kas vyko Vyriausybėje? (2)
http://www.alkas.lt
2011 01 13 03:57
Parengė Sigita Nemeikaitė, http://www.alkas.lt
Lietuvos laisvės 20-mečio byloje dar glūdi neįmintų mįslių, neatsakytų klausimų ir neskelbtų faktų. Begalė liudijimų – apie krauju aplaistytus Sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, apie Parlamento gynėjus, bet gana skurdžios žinios, kas tuo metu vyko Vyriausybėje. Būtent tuo metu, kai lemtingąją naktį į Vyriausybės posėdį neatvyko ir buvo paskelbtas nežinia kur esančiu ministras pirmininkas Albertas Šimėnas. Kaip iš tikrųjų rutuliojosi įvykiai Vyriausybės rūmuose?
Paradoksas, bet daugelio dalykų nežinome dėl labai paprastos priežasties. Kai kurių istorijos puslapių dar nėra atskleidę jos tikrieji kūrėjai ir liudininkai. Pirmąjį kartą plačiau viešai paliudyti, kas vyko Sausio 13-ąją Vyriausybėje, užkalbinome jos rūmuose buvusį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, dabar – Lietuvos Respublikos Seimo narį Gintarą Songailą.
Žiemos rūmų šturmas Vilniuje
Prieš 20 metų buvau Nepriklausomybės partijos vicepirmininkas, Aukščiausiojoje Taryboje dirbau Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto vyr. konsultantu, o Vyriausybėje – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvių problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Šios komisijos pirmininkas buvo Romuladas Ozolas, vyriausybės vicepremjeras, o Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto pirmininkas – Virgilijus Čepaitis, Nepriklausomybės partijos pirmininkas. Jis taip pat buvo Seimo daugumos seniūnas – Sąjūdžio klubo pirmininkas. Tuo metu Parlamente Sąjūdžio klubas buvo skilęs, buvo susiformavusi Centro frakcija, kurioje dalyvavo ir šiandien žinomi politikai Vytenis Povilas Andriukaitis, Aloyzas Sakalas, Romualdas Ozolas bei kiti.

Lietuvos valstybės krizė prasidėjo pagal tam tikras prognozes. Toks veikėjas, kaip Latvijoje gyvenantis vadinamosios „Sojuzo“ grupės narys Viktoras Alksnis, buvo pareiškęs, kad kai tik bus pakeltos kainos, bus įvestas SSRS prezidentinis valdymas. Apie savo planus paleisti kainas Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė buvo pareiškusi jau anksčiau, 1990 m. pabaigoje. Aukščiausioji Taryba svarstė šį klausimą ir priėmė nutarimą, draudžiantį paleisti kainas, kol nebus numatytas kompensacinis mechanizmas. Tarp Vyriausybės ir Seimo jau anksčiau buvo įsižiebęs konfliktas ir dėl vadinamojo Nepriklausomybės akto moratoriumo versijų. Vyriausybė ir jos vadovė K. Prunskienė norėjo tikro moratoriumo, o Aukščiausioji Taryba diplomatiškai siekė tik kaip derybų objekto ar kaip galimo pažado. Nesutarimų buvo ir kitais klausimais, todėl nenuostabu, kad Vyriausybė Parlamento nepaklausė. Ji nepaisė ir sausio 5 dieną paskelbto Nepriklausomybės partijos pareiškimo dėl Aukščiausiosios Tarybos nutarimo. Įspėjome, kad Kremlius gali pasinaudoti šia situacija ir prašėme, kad Vyriausybė atsisakytų kainų kėlimo ar bent jį atidėtų. Tačiau sausio 7 dieną kainos buvo pakeltos, o 8 dienos rytą jau buvo inscenizuotas „Žiemos rūmų šturmas“ – tariamoji darbo liaudis veržėsi pro centrinį Aukščiausiosios Tarybos įėjimą.
Veržėsi į Vyriausybės pastatą
Viskas Kremliaus buvo paskaičiuota tiksliai, ir Aukščiausiosios Tarybos viduje, matyt, buvo kažkokių jo žmonių, kurie greitai būtų perėmę valdžią, bet pats šturmas nepavyko. Pačiu kvailiausiu būdu darbo liaudis, o iš tikrųjų operatyvininkai, jedinstvininkai buvo nušluoti vandeniu, nustumti parlamento gynėjų jo išorėje ir viduje. Pasauliui nepavyko parodyti, kaip liaudis nuvertė valdžią ir tada buvo pasirinktas brutalesnis scenarijus. Vadinamasis Nacionalinis gelbėjimo komitetas atvirai ėmėsi agresyvių veiksmų. Pirmas jo žingsnis – buvo užimti Spaudos rūmai, buvo puolami Krašto apsaugos departamento objektai.

Sausio 12 dienos vakare, žiūrėdami sovietinės televizijos programą „Vremia“, išvydome isterijos kulminaciją. Buvo skelbiama, kad vyksta informacinis karas, rodė Televizijos bokštą, buvo kalbama apie kažkokius fašistus ir nacionalistus, kurie visiškai nutrūko nuo grandinės ir mulkina darbo liaudį, užsimenama apie prezidentinį valdymą.
Tomis dienomis daugiausia dirbau Seime (devynias paras jame nakvojau), nors kaip valstybinės komisijos atsakingas sekretorius turėjau darbo kabinetą ir tuometiniame Ministrų Tarybos pastate (dabar Užsienio reikalų ministerija). Greta visą tą laiką Seime buvo ir mano brolis, neseniai grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir įsijungęs į savanorių parlamento gynėjų gretas. Sausio 12-osios vakarą svarsčiau: o gal perversmininkai iš pradžių visai nepuls parlamento, o užims Vyriausybės pastatą? Užpuolė nuojauta, kad šiąnakt kažkas atsitiks ir nebūtinai Aukščiausiojoje Taryboje, aplink kurią dieną naktį būriavosi gausybė žmonių.

Nutariau pasižiūrėti, kas vyksta Vyriausybės rūmuose. Vėlokai vakare ten nuėjęs, pamačiau, kad prie jų beveik nėra besibūriuojančių žmonių, nors paprastai jų ir ten būdavo. Įėjęs į rūmus, radau gal kokius šešis apsaugos vyrus, taip pat išvydau maišus, iš jų padarytas įvairias užtvaras, kaip ir Aukščiausiosios Tarybos viduje.
Vos spėjau ten įžengti, o staiga kilo keistas šurmulys. Kažkokie du apsvaigę jedinstvininkai bandė veržtis pro centrines duris, bet juos sučiupo. Susiklostė taip, kad ėmiausi iniciatyvos. Apsaugos vyrams pasakiau, pasižiūrėkit, iš kiemo taip pat gali veržtis. Ir iš tikrųjų, atsistoję prie langų apsaugos vyrai pamatė, kad kažkokie žmonės bandė spraustis per kiemą. Languose išvydę apsaugą, besiveržiantieji pasitraukė.
Matyt, per krašto apsaugos ryšius apie išpuolį buvo pranešta į viešumą ir Ministro Pirmininko prieškambaryje pasipylė skambučiai. Tame aukšte, kur buvo Ministro Pirmininko priimamasis, buvo tuščia. Priėjau, prieškambaryje pakėliau skambančio telefono ragelį. Kažkoks žurnalistas angliškai, neprisimenu iš kokios šalies, klausė, kas čia vyksta. Sakiau, kad yra sulaikytų, padėtis kontroliuojama. Tik padėjau ragelį, ėmė skambinti kiti – tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, tarp jų ir žurnalistai.
Ministrai nesulaukė premjero
Netrukus atėjo vicepremjeras R. Ozolas, ministras Algimantas Nasvytis. Mane pamatęs R. Ozolas sako: gerai, kad esi, sėdėk čia. Aš jau ketinau išeiti, bet atsisėdau ir ėmiau kaip sekretorė ir toliau atsakinėti į skambučius, rinkti ir perduoti informaciją. Paaiškėjo, kad čia turėjo budėti premjero patarėjas kultūrai P. Dzikaras, bet jo nebuvo. Vėliau jis atsirado ir prieškambaryje sėdėjome dviese. R. Ozolas davė nurodymą kviesti ministrus. Iš pradžių aš vienas, paskui su P. Dzikaru jiems skambinome. Susirinko ne visi. Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas dirbo savo ministerijose. Kiti daugmaž greitai atėjo, o premjerui Albertui Šimėnui paskambino P. Dzikaras. Vėliau kai kurie ministrai savo atsiminimuose rašė, kad buvo nustebinti, kaip ir kodėl aš atsiradau Vyriausybėje. Turiu pripažinti, kad mano buvimas premjero kabineto prieškambaryje per visą sausio 13-osios naktį tikrai galėjo ką nors trikdyti. Aš ir pats iki šiol neatsikratau įspūdžio, kad mano netikėtas atsiradimas kažkam galėjo būti neparankus ar šiaip nepatogus.
Reikia papasakoti plačiau apie A. Šimėno situaciją. Jis tik prieš kokias tris dienas buvo paskirtas Ministru Pirmininku – po to, kai dėl kainų kėlimo visa K. Prunskienės vyriausybė in corpore Aukščiausiojoje Taryboje buvo priversta atsistatydinti. Tuomet ištiko labai sunki politinė padėtis. Buvo neaišku, ar Sąjūdis tebeturėjo daugumą, kad galėtų pasiūlyti Ministrą Pirmininką. Centro frakcija siūlė savo kandidatą – Romualdą Ozolą, bet ši kandidatūra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui buvo nepriimtina, nes R. Ozolas kėlė papildomų sąlygų („Lietuvos aidas“ vėliau rašė, kad viena iš tų sąlygų buvo – Vyriausybės vadovo teisė paleisti Aukščiausiąją Tarybą). Ieškodamas išeities prof. V. Landsbergis į Ministro Pirmininko pareigas pasiūlė Centro frakcijos narį Albertą Šimėną. Kadangi bent dalis Centro frakcijos narių šiai kandidatūrai pritarė, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pasiūlymas surinko balsų daugumą, ir A. Šimėnas buvo paskirtas premjeru, nors neturėjo jokios administravimo patirties, o vėliau buvo akivaizdžiai ištiktas streso dėl sudėtingos situacijos ir įtampos. Gal jis naktimis nemiegodavo, nes matėsi, kad žmogus pakankamai pasimetęs. Ir darbo pakankamai neišmano, ir atsakomybė tokioje situacijoje didžiulė.
Kaip girdėjau, sausio 13 -osios išvakarėse Algirdas Mykolas Brazauskas A. Šimėną su šeima nuvežė į Turniškes ir ten jį paliko įsikurti. Tačiau šiam pailsėti neteko. Ponas Dzikaras, man girdint, jam paskambino ir pasakė, kad užimta televizija, gal tuoj užgrobs Televizijos bokštą, gal šiąnakt puls ir parlamentą, todėl reikia skubiai važiuoti į Vyriausybės rūmus – kviečiamas Vyriausybės posėdis. Kiek žinau iš vėlesnių, kitų liudijimų, A. Šimėnas nesėdo į valdišką automobilį, o persėdo į kažkokius „Žigulius“ ir su draugu nuvažiavo į Druskininkus. Galbūt palaukti, kuo viskas baigsis, o gal tikėjosi per sieną trauktis. Nežinau.
Paryčiais – naujas Ministras Pirmininkas
Įdomus dar vienas aspektas. Santykių krizė tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos buvo tokia gili, kad tarpusavio bendradarbiavimas ar net bendravimas aukščiausiu lygmeniu realiai nevyko. Tąnakt, sausio 13-ąją, į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ėmė rinktis deputatai ir buvo labai svarbu, kas ten vyksta, kas daroma. Būdamas Vyriausybės pastate, apie tai sužinodavau gana neįprastu būdu – tik paskambinęs savo broliui, kuris su kitais parlamento gynėjais (kiek atsimenu – kitais Vilniaus pedagoginio universiteto studentais) bazavosi V. Čepaičio kabinete. Jis pasidomėdavo, kas vyksta, man pasakydavo, o aš naujausias žinias perduodavau susirinkusiems ministrams.

Paskui pagaliau kilo ažiotažas, kodėl nėra premjero A. Šimėno. Nežinau, ar sąmoningai, ar kaip tam tikrą versiją savo paties ir visų kitų nuraminimui, R. Ozolas buvo pasakęs, kad A. Šimėnas veikia pagal atskirą planą. Paskui jis aiškino, kad nieko nežinojo apie tai, ar A. Šimėnas turėjo kokį nors atskirą planą. Visai galimas daiktas, kad tai, ką R. Ozolas pasakė kaip hipotezę, aplinkiniai buvo priėmę kaip tiesą. Iš pradžių jokio nerimo ar juolab panikos dėl A.Šimėno buvimo vietos ir nekilo, mat įvykiai gožė viską ir šis reikalas nebuvo užaštrintas.
Tačiau netrukus ir Aukščiausioji Taryba sunerimo, kur A. Šimėnas. Kaip antai, pamenu, kad į priimamąjį paskambinęs AT deputatas Aleksandras Abišala savo ar net Aukščiausiosios Tarybos pirmininko vardu domėjosi, kur Ministras Pirmininkas. Atsakiau, kad nežinau, kad jis buvo iškviestas, bet į Vyriausybės rūmus taip ir neatvyko.
Vėliau sužinojau, kad parlamentas ėmė svarstyti, ką daryti, nes A. Šimėnas nežinia kur yra. Kaip žinia, tarp 4-5 valandos ryto buvo paskirtas naujas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius vietoj nežinia kur esančio premjero.
Netikėtas ryto skambutis
Pranešęs apie sausio 13-osios taikų pasipriešinimą Lietuvos televizijos ir radijo bei Vilniaus Televizijos bokšto kariniam šturmui ir apie beginklių žmonių aukas, Vyriausybės narių veiduose mačiau nuoširdų sielvartą. Visai kitą reakciją sukėlė žinia, kad Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl egzilinės Vyriausybės. Nutarta, kad jei parlamentas būtų užimtas, tai Vyriausybės vadovu už Lietuvos ribų taptų užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, tuo metu viešėjęs Lenkijoje. Vyriausybės nariai manė, kad užėmus parlamentą, Vyriausybė gali veikti! Tokia pozicija mane labai stebino. Ypač aktyviai šiuo klausimu reiškėsi velionis A. M. Brazauskas, piktinosi energetikos ministras Leonas Ašmantas.
Nepasakosiu apie jausmus, kai užgrobus tuomečio Lietuvos radijo ir televizijos pastatą (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija), staiga užgeso televizoriaus ekranas. Tačiau morališkai labai sustiprino įsijungęs Lietuvos radijas (o jau vėliau, kaip žinia – iš Kauno studijos ir Lietuvos televizijos programos transliacijos). Nepaisant visko, stengėmės neleisti bet kokios panikos: skleidėme žinią, kad Vyriausybė dirba, padėtį kontroliuoja, stengėmės išlaikyti tvirtybės dvasią, taip pat kuo greičiau pranešti plačiajai visuomenei apie naujausius įvykius. Sužinoję apie tankų kolonos reidą link Kauno, kvietėme Lietuvos piliečius ginti Sitkūnus, Kauno televiziją, Vaižganto gatvėje esantį retransliacijos bokštą, pranešėme apie masiškai link Kauno važiuojančius ir prie Sitkūnų susitelkusius Lietuvos piliečių automobilius (tas pat buvo daroma radijo pranešimuose iš Aukščiausiosios Tarybos).

Gal apie 7.30 val. į priimamąjį paskambino žmogus, prisistatęs kaip Alberto Šimėno draugas. Jis pasiguodė, kad jam sunku buvo prisiskambinti ir pasakė maždaug taip: Ministro Pirmininko A.Šimėno pavedimu informuoju, kad nesirūpintumėt – Ministras Pirmininkas yra Druskininkuose. Aš sakau, palaukit, mielas pone, bet jau paskirtas naujas Ministras Pirmininkas. Man pasirodė keista to žmogaus reakcija. Gal jam atrodė, kad skubiai pranešė, neužilgo po to, kai grįžo iš Druskininkų, bet juk per tą naktį laikas šuoliavo nesustabdomai, daug svarbių įvykių ir įtampa jį taip suspaudė, kad per ją prabėgo ir pasikeitė kone visa epocha.
Sausio 13-osios naktis Vyriausybės rūmuose toliau nenustojo stulbinti. Įdomu, kad A. M. Brazauskas, esant neaiškumų dėl prapuolusio A. Šimėno, paryčiais griebėsi iniciatyvos grąžinti buvusią premjerę K. Prunskienę, neva ji imtųsi atsakomybės. Apie 8 valandą K. Prunskienė atvažiavo į Vyriausybės rūmus. Tačiau jos atvykimas nebeturėjo prasmės – Ministru Pirmininku jau buvo paskirtas G. Vagnorius. Aš tuo metu grįžau į Aukščiausiąją Tarybą. Man atrodė, kad Vyriausybės nariai ekspremjerę K. Prunskienę pakvietė nepagrįstai, o jos atvykimas ir mėginimas vadovauti buvo netinkamas.
Dar prieš tai paryčiais Vyriausybėje mačiau, kaip virė intriga, sakyčiau, savotiška konkurencija, kas turi sutikti atvykstančią į Lietuvą į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegaciją: Borisą Oleiniką, Levoną Ter Petrosianą, Nikolajų Dementejų ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininką Vladimirą Fotijevą. Konkuravo Mykolo Burokevičiaus komunistų partija ir Aukščiausioji Taryba (tačiau buvau liudininkas, kad į šį procesą kaip savarankiškas veikėjas mėgino įsiterpti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė; esu įsitikinęs, kad ši jos iniciatyva nebuvo derinama su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe). Kaip žinome iš istorijos, šią delegaciją pavyko „perimti“ parlamentui.
Kaip atsirado Songaila?
Kaip minėjau, rytą sugrįžau į parlamentą. O istorija ir toliau labai įdomiai rutuliojosi. Gal po dienos spaudoje pasirodė keistų pranešimų, kad neva G. Songaila, nežinia kaip atsidūręs Vyriausybėje ir telefonu bendraudamas su broliu, buvusiu V. Čepaičio kabinete, galimai organizavo A. Šimėno pagrobimą. Tokios fantazijos manęs nešokiravo, nes aš jau buvau susidūręs su labai žemu kai kurių žiniasklaidos atstovų ir politikos veikėjų lygiu ir jų supratimu apie tikrovę. Juolab kad viena iš tuomet valdančiųjų jėgų – Nepriklausomybės partija, kuriai priklausiau, buvo jau kuris laikas demonizuojama ir propagandiškai atakuojama. Tačiau mano brolis, neturėjęs panašios patirties, patyrė didelę gyvenimo pamoką apie žiniasklaidą ir politiką.
Paskleistas prielaidas Aukščiausioji Taryba priėmė rimtai ir buvo sudaryta parlamentinė tyrimų komisija. Aš, vadovybės apsaugos vyrai, kiti, kurie kaip nors galėjo būti susiję su hipotetine A. Šimėno pagrobimo versija, buvo rimčių rimčiausiai apklausiami, nors šiandien tai skamba kaip anekdotas.
Komisijos išvados nepatvirtino jokių grobimo užmačių net kvapo, tačiau mistikos skraistė galutinai neišsisklaidė. Kai kurie anų dienų liudininkai ir prisiminimų autoriai, pavyzdžiui, amžinatilsį Gediminas Ilgūnas savo knygoje aprašęs tą naktį, stengiasi pabrėžti šį mįslingumą ir vis užduoti klausimą: kaipgi Songaila atsidūrė Vyriausybėje? Šioje knygoje ir kai kuriuose kituose šaltiniuose skelbiama, kad mane į Vyriausybės rūmus nusiuntė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Turiu dar sykį patvirtinti, kad nei V. Landsbergis, nei kas nors kitas manęs į Vyriausybę nesiuntė. Kadangi profesorius tuomet yra davęs man įvairių pavedimų, tai jis galėjo tiksliai ir neatsiminti, ar tą vakarą jis manęs ko nors prašė. Tai sakiau ir parlamentinių tyrimų komisijai. Nematau reikalo teisintis, kad manęs niekas nesiuntė, nes būdamas Vyriausybės rūmuose dariau viską, kas tik buvo įmanoma nepriklausomos Lietuvos labui.
Kiekvienas jautėsi pilietis
Į Vyriausybę nenukritau iš dangaus. Kaip minėjau, būdamas Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakingasis sekretorius, Vyriausybės rūmuose turėjau savo kabinetą, čia dirbdavau, todėl suprantama, kad nuolat domėjausi, kas vyksta ne vien parlamente, bet ir Ministrų kabinete. Kaip sąmoningas pilietis jaučiau pareigą savo paties iniciatyva būti ten, kur būtina, norint apginti Lietuvos laisvės reikalą.

O kas siuntė žmones ginti Televizijos bokšto, parlamento? Kiekvienas buvo ten, kur jautė pareigą būti. Visi žmonės buvo kviečiami ginti savo valstybę, bet niekas nesiuntė ten, kur jie patys pasirinko ir manė, kad privalo būti. Šis skirtumas bei motyvacija buvo esminis, visiškai nesuprantamas sovietiniams okupantams dalykas. Keista, kad jis buvo nesuprantamas ir kai kuriems kitiems veikėjams, oponuojantiems Aukščiausiosios Tarybos vadovybei.
Vis dėlto klausimas, ką Sausio 13-ąją Vyriausybės rūmuose veikė G. Songaila, ir šiandien kai kam aktualus. Kadangi ponas A. Šimėnas iki galo nepasako, kas įvyko tąnakt su juo, tai ir šis menamas neaiškumas vis dar sklando. Į šią situaciją, susijusią su A. Šimėno istorija, galima pasižiūrėti įvairiai, bet kuo čia esu dėtas? O kad bendravau su broliu, buvusiu parlamente, suprantama. Jei nebūtume bendravę, Vyriausybė būtų labiau izoliuota nuo to, kas vyko Aukščiausiojoje Taryboje.
Po Sausio 13-osios grubi karinė agresija nuslopo. Paryčiais prie parlamento, o jau anksčiau ir Kaune bei prie Sitkūnų susibūrė nesuskaičiuojamos minios, automobilių grūstys. Po pasaulį jau buvo pasklidę garso ir vaizdo įrašai iš kruvinosios nakties įvykių ir sovietinės karinės jėgos užspringo, nebaigusios savo juodo darbo. Nepavyko visos Lietuvos įstumti į nežinią, gal net paniką. Todėl okupantai galėjo padaryti išvadą, kad vienu ypu problemos išspręsti nepavyktų. Parlamento šturmo pasekmės būtų sunkiai prognozuojamos, o tautos pasipriešinimas vis tiek tęstųsi.

Po sausio įvykių istorine data laikyčiau vasario 9-ąją, kai Parlamentas net ir tokioje sunkioje situacijoje išdrįso organizuoti plebiscitą. Jame Lietuvos žmonės pareiškė savo valią ir absoliučiai paneigė SSRS prezidento Gorbačiovo argumentus, kad šalį valdo apsišaukėliai, kurių rinkėjai esą neįgaliojo skelbti nepriklausomybės, be to, kad jie esą avantiūristai, kurie nevaldo situacijos „respublikoje“. Lietuva apgynė savo laisvę ir nugalėjo. Tuo pačiu ji apgynė ir Baltijos šalių laisvę, ir net pačią laisvės idėją pasaulyje bei įrodė, kad dvasios jėga yra galingesnė už karinę prievartą ir smurtą. Visi, kurie vienaip ar kitaip dalyvavome šiame laisvės mūšyje, galime sau pasakyti, kad vertėjo gyventi. Mes tuomet būtent taip ir jautėmės: žinojome, kokia didžiulė prasmė buvo daryti tai, ką darėme.
Parengė Sigita Nemeikaitė, http://www.alkas.lt
Alfredo Girdziušo nuotraukos.

 

S.Dariaus ir S.Girėno žūties 80-osios metinės. Soldinas. 2013 m. liepos 12-15 d. Pijaus ir Alfredo Girdziušų fotoreportažas 2013/08/05

PaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlis

 

Kompiuterio kai kurie klaviatūros ženklai 2013/07/20

Filed under: Uncategorized — Alfredas Girdziusas @ 19:27

PaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlis

 

Vilniaus albumas 4 2013/05/17

Vilniaus albumas 4